Jau laikas…

Užvakar vėl į lietų pataikiau. Visą popietę virš miesto kabėjo visą popietę tokie nutukę debesys, kažko laukė… Pradėjo risnojant jau Ąžuolyne – tykiai, smulkiai, taip kad spėtum susiprast ir pasislėpt. Paskui vis smarkiau.., o jau sukant namo praplyšo jau visai taip birželiškai.., na taip, kai jau nebevinguriuoji tarp balų, o smeigi tiesiai per bet kokį gylį, it koks hipopotamas. Gerai kad buvo šilta. Bet šlapia.

Čia buvo priešpaskutinis prasibėgimas prieš VM14. Viskas jau. Laikas. Tamsu vakarais. Rūkai rytais. Reiškia – jau laikas. Kelis kartus per dieną užpučia ta priešmaratoninė psichozė, kai nors pult, viską mest ir nusiprkt kokį įtin brangų a la sportinį niekalą, ar nubėgt papildomą tempinę treniruotę, ar dar sykį perskaityt kokią bėgimo knygą ar blogą. Bet nieko, laikausi. O ir chroniškas pingų trūkumas čia labai padeda.

Kas šiemet kitaip negu pernai? Pernai birželį persiempiau kažką ten kirkšnyje ir iškrito mėnesis pasiruošimo – šiemet gi smogė tas užkrėtimas. Nors lyg ir ne bėgimo trauma, bet iškirpta lygiai keturios savaitės intensyviausio pasiruošimo laiko. Įšokau atgal į programos krūvius beveik be adaptavimosi. Subėgau likusius ilgabėgius, tempinius tik lėčiau nei planuota. Endomondo maratono programa, bent jau tiek, kiek ja pasinaudojau visai patenkintas likau. Adekvati pasirodė. Gal reikės ją smulkiau pamėsinėt jau po. Kai ant “i“ bus užridentas taškas.

Kas dar gero? Ogi treilinis bėgimas aplink Asveją. Tą savaitgalį priklausė 28km ilgabėgis miesto asfaltais, ar apsy***tais priemiesčio parkais, todėl 32,5 km alternatyva tikram miške buvo puiki. Pirmas mano treilas. Laaaabai patiko. Su baiminga pirmoko pagarba žiūrinėjau “vilkų“ solomonus, diržiukus, petnešėles, bonkutes su energi/rikaveri drinkais. Elektrolitiniu būdu. Kukliai delbiau akis į savo lendantį per skylę Nikų viršų nykštį ir, stengdamasis nemirksėti, klausydams kikenimų: “argi čia chi chi trasos sukilimas? , va GrosenŠnaucerKrūvenBergene, va ten tai sukilimas oho buvo… Kalnas pradžioj trasos? kalnų Lietuvoj nėr… ir t.t.“ Aha.., užtai pas mis grybai dygsta ir žolės gerai želia.

Po bėgimo staiga susivokiau, kad neturiu susimiksavęs jokio rekoverinio kokteilio, atstatomojo batonėlio, tik pora bananų ir dešros. Bananų nesinorėjo, užtai dešrikė suėjo su visom žievėm.

Treilas puikus reikalas, gaila tik kad brangus. Kiek leis galimybės, dalyvausiu.

Dar kas? Ogi telefoną supjoviau – Samsungą S3-čią. Nuo drėgmės vidus sukorodavo. (Drėgmė – nuo sporto: prakaitas, lietus kondensatas) Nuostolis į bėgimo sąskaitą.

Radau stalčiuj nuo pernai sąrašą. Specialiai pasilikau, galvojau, gal naudingas bus. Gal ir bus, bet ne pats sąrašas, bet jo sudarymas. Kai lieka mažau nei para iki maratono ta, aukščiau minėta psichozė pasiekia aukščiausią tašką ir prarandi orientaciją ko čia dar griebtis, labai sveika ramiai sėst ir ant popieriaus susidėliot papunkčiui visus dalykus tuos paprastus ir elementarius, ką reikia padaryt iki miegučio ir, jei ką – rytui. Ką kur susidėt, susivarstyt, prisisegt, pasitikrint, paskambint. Numeriai, makaronai,kojinės, želiukai, laikodžiai, telefonų pakrovimai ir t.t. Labai padėjo. Kai tik pajusdavau, kad kyla nerimas – žvilgt į sąrašiuką, ir visks aišku. Ramu.

Iki, susimatysim trasoje.

 

Čia iš Asvejos, kai po treilo grįžinėjom radom padegtą nugenėtų šakų krūvą. Žmonių jau buvo sustoję nemažai,  o ir vietiniai su kastuvas ir grėbliais sustabdė ugnį nuo plitimo miškan. Laukė gaisrinės.

Asveja