100

Tas šimtas vežė dar dvi paras, tik šiandien atsibudęs pajutau, kad baigėsi ta pofinišinė euforija, ar kaip čia.. Nežinau pavadinimo tos būsenos, kai jau kažkas jau baigiasi, o viduj vis dar tame verdi. Tik šį kart labai ilgai užtruko ir labai dideliais burbulais kunkuliavo, nei namie nei darbe neišėjo net minimaliai susikaupt. Būna tas priešstartinis jaudulys, bet šįsyk pasirodė ryškesnis šitas – postfinišinis. Fain būtų psichologui kokiam numest, kad pakomentuotų.

 
Renginys buvo nuostabus. Nežinau, aiku kad IMHO, bet tokiam dideliam ir viešam bėgime nesu patyręs tiek pozityvo, tiek geronoriškumo tiek tarp dalyvių, tiek iš aplinkinių žmonių. Ar čia ta šimtmečio dvasia, ar čia mes tiek gerąja prasme jau sueuropėjom. Jau nekalbant apie būseną finišavus. Ir fygnia tas rezultas! Pažiūrėkit nuotraukose į finišavusių šimtininkų veidus. (Tų kur numeriukai raudoni, su juodais bėgo estafetę po 10km) Va šitaip laimingi žmonės atrodo, ir tie kurie juos pasitinka irgi. Kažkas tokio, nu! Ir tikrai čia tikrai stipriau už maratoną.
Pergyvenau, kad estafetininkai ir tų pramogų dalyviai, maišysis, žioplinės po kojom, ypač ten antroj pusėj, kai adekvačiai sureaguot yra sunku, bet ne – priešingai. Visi tik praleisdavo, pamodavo, palaikydavo. O tos savanorės merginos, ten kur aštrusis posūkis prie estrados !? Jūs nuostabios! O ten plačiąjam Vingio parko take prižiūrinčių tvarką šauliukų dialogas su užmaurojusiais į trasą poilsiaujančiais vilniečiais!?
-Atleiskit, bet čia varžybos, ar nebūtų sunku eit gretimu taku?
-Oi, o taip, mielai, jokių problemų!
Ir čia jau į pabaigą, kai bėgikų take likę tik pavieniai, ir tie labiau klibinkščiuotojai! Nu europėjam, nors tu ką. Tarpe pačių bėgančių geranoriškumo nesu dar tiek pajutęs. Aišku estafetininkų pasitaikydavo “keistesnių“ veikėjų, bet ir tie įsiliedavo ratas po rato.
 
Pati trumputė bet kontrastinga, dviejų kilometrų, aštuoniukės formos trasa pasirodė tiesiog ideali. Nors prieš bėgant tas x50 ratų baubas atrodė kraupiai, bet du kilometrai susiriesdavo tiesiog nepastebimai, net ir devintą-dešimtą bėgimo valandą. Sunkiausia buvo tas ilgas ratas po finišo iki maitpunkčio, ypač kai saulė įsispigindavo. Paskui vienas, du, trys posūkiai atsipūčiant parko pavėsy, ir viskas. Easy. Na beveik… 
 
Gal ten kokių organizavimo trūkumų ir daugiau buvo, bet jie dingo pozityvo bangoj. Gal keistoka pasirodė estafetės perdavimo zona.
Dar maitpunkty: reiktų aiškiai atskirt kur stiklinėse vanduo kur izotonikas. Kiekvieną syk kai prireikdavo to ar kito – loterija. Kartais išlošdavom. Ir ne, tai ne smulkmena. Ultroj, kai viskas ant ribos, ar už ribos, ne tas skonis ar kvapas gali visai rimtai sutampyt. Dideliuose gerai organizuotose maratonuose ant stalo prie stiklinių būna užrašas, o žmonės paduodantys iš rankos bėgantiems praneša ką turi: “Vanduo, vanduo, vanduo!“ arba “Izo, izo, izo!“. Ir viskas aišku tada.
Dar smagu tiksliai žinot ypač gale kelintas ratas. Galėtų kas šnipštelt nuo teisėjų stalo, kaip kad būdavo pavyzdžiui kad ir Pasvalio maratonuose būdavo.
Paskutinis, bet ryškiausias plėmas, bent jau man, iš šio šeštadienio: Tais sovietiniais visuotinio deficito laikais, per šventes į parduotuves “išmesdavo“ kai kokių gėrybių. Pvz. tirpstančios indiškos kavos, ar Maroko apelsinų, ar vengriškų konservuotų Globus žirnelių, ar, nepatikėsit, tualetinio popieriaus. Būdavo ten visokie vėmaliniai TSRS 70 mečiai, LTSR 25 mečiai, fasadus centrinėse gatvėse padažydavo… Ir ką? Ogi tą, kad dabar šimtmečio proga negavom, sorry, to šikpopieriaus. Tualetuose nebuvo nieko! Net gliansuoto reklaminio bukleto, net savaitinės programos, net laikraščio. Vandens, elektrolitų – prašom, wi-fi mieste kiek nori, net duše karšto vandens namie yra, net tos spalvotos, egzotiškai kvepiančios plastikinės būdelės yra, o popieriaus jose – ne.

 
O prireikė šį syk (tiesą sakant pirmą syk). Ištiko tikriausiai tas, ko bijojau ir buvau prisiklausęs baisiosiose ultrapasakaitėse: sustojo skrandis… Bet iš eilės: Patirtis tokio bėgimo beveik nulinė, todėl planelis buvo toks (visai be struktūros į tokį atstumą leisti buvo pernelyg baisu):
1. Neskubam, ypač pradžioj.
2. Tempas – 5:30 min/km. Sutaupytas laikas -poilsiui ir tualetui.
3.  Kas 10km maždaug – geliukas. Atsigėrimai kas ratą.
4.  W padeda: kartu atsikeliam, vietoj susiorientuojam situacijoj. Paskui W atvaro kokią 12:00, t.y. po šešių bėgimo valandų ir jei reikia, budi maitinėlėje. Šitas punktas buvo geriausias, ir galima sakyt išgelbėjantis reikalas. Neįsivaizdavau kiek padeda, žinojimas kad už tų dviejų km lauks mylimas žmogus ir kiek lengviau kai paduoda, o nereikia čiupt ir ieškot pačiam. Grinius apie tai kalbėdavo, žinau dabar, neperdėjo nė už aliumininį cnt. O kur dar finiše pasitikimo emocijos? Bus ką prisimint, kai dar labiau pasensim. Va tik ta atmintis jau… pirst…
 

Apie ką mes čia, a taip taip. Po pirmų ratų, (jų priminsiu – piam) atsirado jausmelis, kad lyg nedailsėta būtų, teperio lyg nepakako, bet jau nuo antro įšokom į ritmą 10:20 – 11:10 minučių ratui. T.y. 5:10 – 5:40 min/km, per greit truputį, bet lenktynių makalynėj sunku tiksliai kontroliuotis. Viskas bėgosi neblogai, aišku nuo maratono ima darytis sunkyn, bet taip ir turi būt. Ar kiek ir pilviuke ėme reikštis protestai grasinantys peraugt į riaušes. Stabteldavau atsigerti, bet tai negelbėjo. Apačioj po diafragma prasidėjo streikai. O čia jau nežinau, ar Coca-cola tikrai veika ar tik placebo, bet gavoj vis stipriau ėmė suktis mintis, kad kola padės. Tiesą sakant tikėjausi, kad jos bus maitinėlėje, kaip kad treiluose. Aaa! O iki W atėjimo dar geras gabalas… Maždaug 60-tam kilometre teko, užsidaryt būdelėj, prieš tai kuo žiauriausiai apdraskius šalia augusio, niekuo dėto klevo lapiją. Tokio barbariškumo priežastis aprašyta kiek aukščiau.

Vln 100

Apytikslis tempas šimtuke

Palengvėjo kiek, paskui teko rimčiau stot dar bent sykį, bet judėt pirmyn buvo galima, aišku be taip linksmai, ir aišku amen tai dešimčiai planuotų valandų. Be kelių minučių dvylika, ne W dar nėra, @#%k! Dar kiek būč stojęs, ir kaulijęs kokių pažįstamų kolos… Ratas, ir valio! – W vietoje!
Kola atsirado jau už pusės rato. Gurgiam, paėjėjam, kad neburbuliuotų pilvas galutinai ir…….. veikia! Atrodo tikrai veikia…
Bičiuliai trasoj ėmė sakyt, mol žiūrėk, jis vėl juda! Ir aišku nuotaika, ir mintys nuskaidrėjo, ir tų neišpildytų 10 val. pasidarė negaila. Nafyg, kam jos gi reikalingos, bėgam ramiai ir tiek. Ne, idealiai ten žemiau viskas nesusitvarkė, bet buvo tapo visai pakenčiama. O svarbiausia radau ritmą, kuris, bent kol kas vežė. Maitinėlėj stojam, atsigeriam, susidrėkinam, einam gerą gabalą iki va to suoliuko miške. Tada bėgam. Savo nuostabai pradėjęs bėgt aplenkdavau nemažai tų, kurie lenkė mane einantį. Suprantama, lyderiai ir kietesni estafetininkai jau buvo baigę, bet gi, vaikeli, jau 70km, jau šviečiasi viltis baigt.
Take liekam nedaug, tik mes – kantrieji.
-Kiek tau liko?
-Dešimt…
-Daug, man penki!
-O!
-Kiek tau?
-Trys…
Kaip tie kaliniai paskutinius metus bekalintys.
Lieka trys, lieka du, blyn negi tikrai paskutinis? Komentatorius garsiakalby patvirtina. Nesitiki…
Ten prie būdelių W paduoda trispalvę, matau pati prieky bėga link finišo, kad pasitikt. Tyliai, ramiai, be ovacijų, bet į glėbį ir su vėliava.
Happy end
 
100

100

Reklama
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 10

Kernavė-Vilnius ekspresas

Kai ilgai nerašai, tai kaupiasi kaupiasi, užsinori kartais noras imt ir liuobt taip traktatą storiausią apie viską.., o tada supranti, kad neišeis, nes rašyt reik mokėt, mėgt ir netingėt svarbiausia.. ir tadu išvis nieko neparašai. Nes pasiteisinimų visada milijonas.

Kern

    Gaila kad nieko nefotografavau trasoj, nes vietos ten tiesiog nuostabios, ypač jau pačiam mieste, o ir dar palei Dūkštos upelį įsiminė. Aišku, 90 proc. grožio ir nesimatė, nes labai jau reikėjo stebėt kur dėt pėdutę ir trasos ženklinimus. Jei nebūč turėjęs maršruto laikrody, būč, žioplys, ne vienoj vietoj smarkiai nuklydęs. Dabar  nubėgtoj trasoj pilna tokių keistų, neilgų atsišakojusių apendicitų, o 68-tajame km palei kažkokias ten Vilkeliškes jau supratau, kad būsiu pražiopsojęs kažkur nusukimą, bet kol pasiryžau apsisukt ir grįžt ieškot klaidos, kelias pats paslaugiai išrietė kilpą ir atvedė prie sekančio trasos ženklinimo. Prisidėjo tik kokie keli šimtai metrų ar kiek daugiau ir viskas. O galėjo būt žymiau blogiau, labai jau tie paklydimai demoralizuoja.
    O ir šiaip labai sėkmingai viskas, ir nelijo, slidu nebuvo, ir karšta nebuvo nors ir gąsdino, net ir nukritau labai sėkmingai už šaknies užkliuvęs – ant smėlėto su spygliais tako. Tik paskui kurį laiką bėgau jau juodom, kaip pelkių velnias, iki alkūnių rankom, o vietoj plaukų styrojo pušų spygliai.. Ir nenukrapštysi, prakaitas lipnesnis už kondensuotą pieną su cukrum… Teko kiek vandens atsargų panaudot.  Čia matyt už tai, kad bičiulį aplenkiau: gerokai prieky bėgęs Gintas nepasuko dėšinėn. Pastebėjau, kai jau vėlu buvo, reikėjo pačiam sukt, riktelėjau – turėjo išgirst.. Graužiausi dar kurį laiką, bet pasivyt ten jį į kalną būt buvę jau tikrai pernelyg. Kai stabtelėjau už kelių minučių “apžiūrėt“ vieno tokio medelio šalia tako, pamačiau jį besivejantį, susimosavom, tvarkoj viskas vadinasi!
    Visą kelią nuostabą kėlė trasos sudarytojo išmonė: jau atrodo kur čia lygumų Lietuvoj labiau beišlankstysi, o va – prašom!
    Dar žmonės, maitinimo stotelėse (maitinėlėse bėgikų žargonu), ypač antroje ir penktoje, ai  ir kitose irgi – jie nuostabūs!
    Dar gps siūstuvas netikėtai pasirodė esąs puikus reikalas, nors ir reikėjo papildomai už jį mokėt. Pasirodo bėgdamas turėjau visą live palaikymo komandą su uošviene priešaky. Moteriškė paskui vos ne su ašarom džiaugėsi ir sveikino, nes pasirodo vos ne visas 10 val. sekė ir sirgo… Internetas valdo net ir visai solidžiame amžiuje! Kita chebra pasitiko finiše, nes matė kada – nėr nuostabiau!
     Bėgikiški reikalai. Specialiai nieko nesiruošiau*, bet po 6h Jonavos, kur Kiborgas įvėlė, vis labiau ėmė rūpėt tos ilgesnės distancijos. Savaitinis kilometražas gal koks tik virš 50km. Planuotų specialių back to back ilgabėgių savaitgaliais irgi nepavyko, nes  vis didesnių ar mažesnių svarbalų atsirasdavo. Vietoje jų Kaune pusmaratonį žemu pulsu nubėgau savaitę prieš.
Batai: – visgi reiktų rimtesnių treilinių. Bėgau su senaisiais Salomon Sonic Pro, bet jie plentiniai ir jau truputį įplyšę, todėl šiukšles ir smėlį sėmiau labiau ne per viršų o šonais. Kojų pirštai nuokalnėse beliuoksint subaladoti, nagai maudžia, atrodo mažiausiai vieno neteksiu.
Kojinės: – naujos, ilgos, geros, pus0iaukompresinės nuo Nike labai neblogai, Deja viena neatlaikė ultros ir mano nykčio ir prakiuro.., gaila.
Trauzai: – nusipirkau pasiiminėdamas numerį s-sporte Salomon Endurance su akcija – labai pasiteisino. Džiaugiusi, patogiai juose sugalvotos juostos rankom atsiremt haikinant viršun.
Marškinėliai: – pats parasčiausi trofėjiniai iš varžybų, vieni iš Vilties Bėgimo prieš porą metų, pakaitiniai – kažkurio Vilniaus maratono.
Kuprinė: – Montane VIA Dragon 20. Šiaip sau. Pirkau ją, tokią didelę iš darbo bėgiot, viskas pakenčiamai, bet turi tendenciją trint nugaros apačią. Pliusas du priekiniai puslitriniai softflaskai.
Maistas ir gėrimas: – Kol kas abejonėse. Nelabai tikiu, kad reikia ten kas pusvalandį ar kiam minučių į save grūst po želiuką**. Aišku, profiškai bėgant – kitas reikalas, antra vertus labai ilguose bėgimuose kažkaip energiją pildyt reikia, bet jei jei lėtai – kaip aš ir trumpiau nei 3-4 valandos, esu įsitikinęs kad tikrai ne. Geriau gėrimo kokio rimtesnio, elektrolitais ir kalorijom. Neturėjau tokio, tik vandens, todėl maitinėlėse prisiprogdavau kolos. Tikriausiai nuo jos diegė ir diegė pilvo apačioj antrą pusę bėgimo. Maitinėlėse bananai nelabai, nesinorėjo, užtai visai neblogai čiaumojosi apelsinai ir sūdyti bulvių čipsai. Ketvirtam punkte turėjau dėl viso pikto guminukų, šokolado ir dešros – neprireikė. Naudojau Gu, SIS želiukus. Trečdalis, gal mažiau iš teoriškai paskaičiuotų liko. (Skaičiavau 1vnt. kas 45 min)
Strategija:
a) Tilpt į 10 valandų
b) Pradžioj bėgt lėtai
c) Nesidraskyt kai tik ūpas užeina
d) Drėkst tada, kai jau jokio ūpo nelieka
    Su d) punktu sunkiausia buvo, nes trūko praktikos užmuštom kojom bėgt: atrodo ir gali, ir parako būtų, bet nesibėga greičiau nors tu ką. Ir kojos nedakyla tiek kiek liepi, vis už šaknų ir akmenų kliūva, ir galva nelinksta, vis į šakas taiko.
    Į 10 h irgi tilpau, nors keliose vietose planą jau palaidojęs baveik buvau. Organizatoriai tokią orientacinę tarpinių laikų lentelę pagal praėjusių bėgimų statistikas buvo pateikę. Ten paskutiniai etapai atrodė tokiė juokingai sulėtėję, o pasirodo visas išburta tiksliai:
(Trasoj 6 etapai, 5 maitinimo punkta ir finišas)
1 punktas – pavėluota 9 min.
 2 punktas – pavėluota 5 min.
3 punktas – aplenkta 3 min.
4 punktas – pavėluota 4 min.
5 punktas – pavėluota 1 min.
finišas – aplenkta 4 min. beveik
    Ketvirtame punkte turėjau užmetimą, su skanėstais, želiukais, sausais marškinėliais ir batais. Pasiėmiau tik želiukų ir pasikeičiau marškinius nes ir Suunto krūtinės diržą besmunkantį reikėjo pasitaisyt. Batų nusimt noro nebuvo visiškai, bijojau pamatyt pamatyt tai ką jaučiu.
    Mintys: – … ai, eiliniai longrano nuplaukimai, bet pagrinde dėmesys trasoj, bandymai ten tempą ar rezultatą suskaičiuot. Dar paskutinius kilometrus vis galvojau ar išjungiau ryte golfukyje šviesą, čia mano silpnoji vieta, W žino…
* čia standartinis bėgikų melas, paklausk prieš startą ir jie bus nesiruošę, ar mažai bėgioję, ar laiko neturėję.
** darysiu ekspermentą kada: maratoną kurį nors ar panašiai be maistų pabandysiu prabėgt.
P.S. Vakar (sekmadienį) vakare pėdos buvo ypač “pingvininės“, ypač ilgiau pariogsojus išsijudint sunku. Atsitiko taip, kad prietėlių ištiko pripuolis, jis tiesiog bekalbėdamas staiga sustojo ir krito visu visu savo vos ne dvimetriniu nuo tokio paaukštinimo.. Traukuliai prasidėjo, kiti negražumai. Iki jo buvo geri 10 metrų, kaip ten liuoktelėjau nepamenu, atrodo pirmas spėjau. Paskui dar ilgai, kol atvažiavo greitoji, klūpėdamas laikiau jo galvą ir kad nevirstų ant nugaros. Sakė, kad panašu į insultą , medikai pamatavo, patvarkė, išvežė. Tikėkim pasitaisys… Tik vėliau pastebėjau, kad tuo metu, kai šokau link bičiulio, buvo dingę visi sunkumai pėdutėse… Visgi tai kur tas kojų skausmas – galvoje, ar kojose?
P.P.S. O įtampos ir priklausomybės ženklų visgi būta namažai su šituo trailu. Sapnavau, kad vėl prisigėriau, neaišku kur ir su kuo, kad skaičiuoju paskutinius centus taksistui po visko, o jų atrodo pritruks… Toks viens iš tų sumauto egzamino sapnų. Priklausomybė čia gal kad vis didesnio kaifo reik, atstumo, trasos egzotiškumo… ta puikybė…
P.P.P.S. Darysim ekskursiją su chebra, kad apžiūrėt ramiai prabėgtas gražiąsias viečikes.
P.P.P.P.S. Ne, nebuvo sunku labai. Gal net 6h Jonavoj sunkiau, ar tame marone ratukais per kalveles. Nors labai čia subjektyvu viskas, labiausiai nuo greičio viskas pareina, o ir pripranti su laiku prie to sunkumo bėgant.
Paskelbta temoje bėgimai, trail, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 2

6 h Jonava

Jau kaip man patinka tokie lakoniški pavadinimai…

20180318_110147.jpg

Šiandien tik gulinėjam, valginėjam… jaučiamės nusipelnę tokie. Kojas biski maudžia, bendro nuovargio yra, bet nieko, galima būtų ir šiandien bėgt kažkiek, bet užteks, ir be bėgimų pakankamai sunkios paskutinės savaitės buvo.

Apie ką čia? Vakar su Kiborgu bėgom 6h bėgime Jonavoj, man tai buvo pirmas toks link ultros. Abiem pavyko neblogai, nors ir pritrūko iki bendro tikslo kažkokių ten kelių šimtų metrų. (Norėjom padaryti 120km per 6h per abu) Vėjas nupūtė… Tiesa, bėgom tolokai viens nuo kito ir tiksliai nežinojom viens kito skaičių, o ir skaičiuojasi šeštoj valandoj nekažką, žodž man paskutinių ratų skaičiavimais rodės, kad iki tų 120 liko beviltiškai daug, tai ir nebespaudžiau. Ypač kai gavęs tą finišo lazdelę dar sykį apibėgau ratą, ir liko dar kelios minutės. (Tą lazdelę su numeriu pasibaigus laikui reik padėt ant tako, kad organizatoriai žinotų tikslų atstumą: t. y. nubėgtų ratų skaičius plius atstumas iki lazdelės – lygu visas tavo rezultatas)
Artimiausiu metu, radęs laiko pabarstysiu daugiau įspūdžių ir skaičiukų, nes jų daug ir šviežių… o dabar labanakt. Labanakt, Kiborgai, gerai padirbėjom, bro!
Paskelbta temoje bėgimai, Uncategorized | Pažymėta ,

Kiborgui pympiec..!

Bičas metė iššūkį susigrumt kovo mėnesį Jonavos šešių valandų bėgime. Nežinau kas ten ir koks ten tas bėgimas bus, pats po balandžio maratono Varšuvoj sportbatį buvau užsirišęs tik penkis syk, nuo to laiko, aišku, pridusau, suapvalėjau ir priaugau, bet juk nuo to trasoje atrodysiu tik patraukliau, a ne? Ir nuožmiau. Laukiu, praktiškai jau nesulaukiu.

kiborgs

Ai tiesa, da kažkaip ir treniruotis reik vėl pradėt. Ai kaip nors… Tiesa, Kiborgas paskutinį syk Elektrėnų pusmaratony ten vos ne ratu aplenkė,.. užtat kerštas bus baisus. Tiesiog siaubingas. Ūūūūūūūū!

Net pačiam nejauku.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

… ai tiek trumpai. Pasimatysim kovą Jonavoj.

Paskelbta temoje varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 5

OWM2017

20170421_180812

Sunku pasidarė 36-tam kilometre, ten kur pasuki dešinėn pro Lazenkų parko galą. Ne nestaigiai, ne siena kokia, bet tiesiog pasijuto kad maratonas tikras. Ir dar pasijuto lygiai po paros, pirmadienį, kai darbų pabaigoj, betvarkant MR garso failą ėmiau ir knaptelėjau nosim, kaip archfako studentas per statybinės mechanikos paskaitą. Pavėluota nuovargio banga pasivijo ir užpylė, lėta tokia, bet pakankamai aukšta ir galinga.

 20170422_173040
Varšuvoj įsikūrėm gal pusę trijų, nutrenkėm daiktus ir išėjom su W numerių pasiimt, ir gal truputį po miestą pasižvalgyt. Kai vakare grįžom, telefonas džiugiai pranešė, kad nuėjome po 27956 žingsnius arba 21,7km (Samsunge įtaisyta programikė kuri labai rūpinasi mano sveikata, o ypač už papildomą mokestį). Tikriausiai panašiai ir sumaklinėjom šen bei ten. Nusivarėm kaip ciūciai aišku, bet buvo verta. Varšuva šauni, neslegia kaip kiti didmiesčiai ir ne tokia pasipūtus provincialiai, kaip… ne tiek to. Aišku centras bohemiškai blizga, bet kam ten jis išskyrus turistus įdomus. Pėstute einant pavyzdžiui į Šmuliovyznos rajoną pietų Pragoj, Varšuvos gali pamatyti daugiau. Beje ir mūsų hostelis vadinosi Šmulsonas. Šolom, gerbiamas Šmuli! Daug bomžų ir paukščių. Paukščių daugiau, labai daug ir jie drąsūs, nes varšuviečiai juos myli ir gausiai šeria. Antisanitariška? Už tai miela. Mes su W visada pasikalbam su vietiniais paukščiais, čia beveik iš rankų ima ne tik žvirbliai, bet ir kovai su varnomis.
Kad OWM maratonas puikiai organizuotas, kalbėjo visi kas buvo, galiu tik patvirtintinti visu šimtu proc. Ir tikrai nebrangus lyginant su… na tiek to. Ilgai galvojau, kokį čia priekaištą galima būtų įžnybt, į galvą atėjo tik kad teko kelias minutes palaukt prie dušų. Kelias minutes, Karlai! Prie dušų! Dešimt tūkstantiniame renginyje! Žodž po maratono jaučiuosi patenkintas ir lyg kažką TOKIO nuveikęs.
Dabar apie bėgimą. Šį syk daug baimės turėjau. Viena, kad tai po Vilniaus feilo, tai pirmas išbėgimas. Antra, kad gripas sufeilino pasiruošimą. Su šiais susitaikiau, nutaręs, kad tiesiog bėgsiu lėčiau – 3:30:00. O va dieną prieš išvažiuojant išlindęs nugaros skausmas buvo tikras siurprizas. Pasilenkt, atsistot, pradėt eit pasidarė šioks toks iššūkis. Laimė, pavykdavo įšsijudint, o eit kuo daugiau ir greičiau tuo lengviau. Šeštadienį anksti ryte išbėgau į 6 km žvalgybą ir pradžia visai nenudžiugino. Grįžęs laikrodyje padariau korekciją, kad vestų rytoj 4:00:00 valandų tempu. Čia blogiausiam variantui, o optimaliam – laikytis 3:45:00 peiserio.
Rytas buvo žžžžiauriai šaltas ir vėjuotas, todėl pasirinkau ilgas kelnikes ir rankoves (vėliau paaiškėjo kad per šilta buvo, nors apšylant ir pirmus kilometrus keiksnojau, kad nepasiėmiau pirštinių).  Su vyriška lenkiška kompanija dar snustelėjom ant kėdžių šiltame persirengimo kambaryje ir, kalendami dantimis per kiaurai košiantį vėją, nurisnojom į startą. Ten irgi įdomiai – maratono ir 10 km startas vienu metu, nuo tos pačios linijos, tik į priešingas puses. Abi distancijos kuo draugiškiausiai viena kitą sveikino, drąsino ir palaikė per tas kelias kvailas minutes prieš ir po starto, kai jaudulio tiesiog tiršta, o pajudėt pirmyn negali dėl minios.
Pirmus du kilometrus judėjome pakankamai lėtai, tada kai minia išskydo tiek, kad galima būtų apsidairyt, priešaky užmačiau peiserių balionėlius, tik neįžiūrėjau kokio tempo. Apie kilometrą gana sunkiai juos vijausi ir, ajajai, pasirodė 3:45:00. Tikrai negalima jų paleist, ypač pradžioj, kol bėgasi. Nejučia juos pralenkiau ir pamečiau iš akių. Tiesiog bėgau su srautu, gaudžiau įspūdžius (tokio dydžio renginy dar neteko būt), stengiausi neužskubėt ir neatsileist per daug. Daug kas lenkė, daug palaikymo, patogūs maisto punktai, dailūs miesto centro vaizdai, artėjo pusė… Nusprendžiau kad mano pusė bus po 25-kių km., kur sugriuvau Vilniuj.
22-ame kilometre laukė smagus nusileidimas žemyn, pati trasa pasuko atgal, o tada prasidėjo rimtesni reikalai. Pasirodo vėjukas niekur nedingo, tiesiog pirmą pusę jis pūtė nugaron, lenkiančių nebeliko, priešingai vis atsirasdavo sustojusių, einančių, ar tiesiog smarkiai sulėtėjusių. Oi žinomas jausmas… Čia dar pralenkė Linas, visas žvalus ir entuziastingas. Turi žmogus jėgų, nors dar oi kaip jų prireiks.
Toliau jau reikėjo kantriai atidirbinėt, bandyt nepamest tempo ir vaikyt iš galvos “atmazus“. Kur gi tas tiltas.., va jis! Oi ne, mle, dar ne tas… Dar du… Čia jau pasidarė aišku kad įveiksiu, va tas tiltas, 40-tas kilometras, viduj jau linksma, nors W laukusi visai prie pat finišo, sakė kad veide to linksmumo toli gražu nesimatė. Dar sakė, kad labai įdomu stebėt žmonių veidus kai jie artėja prie finišo ir jau kai jau išeina iš bėgikų miestelio.
Lyg  Remio šūktelėjimą nuo stadiono išgirdau ir viskas! Jausmas, panšus į pirmo sykio, senokai jau tokio nebuvo, vis rezultato norėdavosi. O kas dabar? Pasirodo dabar ne tiek daug trūko iki trijų trisdešimt. Net ir net per greit, kaip su tokia nugara.
 20170424_183934
Ačiū, broliai lenkai! Buvo puiku! Jei kas svarstot, tai pasirinkę pavasarinį Varšuvos maratoną greičiausiai nesigailėsit. Ar bėgsiu čia dar? Labai gali būt, bet juk dar yra Gdanskas, Krokuva…
Pasimatom šį savaitgalį Birštone, pažiūrėsim ar kojos atsigavo. O gal sakau kas vasarą į Piterį? Į Baltųjų Naktų maratoną?
 20170423_141512
Paskelbta temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, traumos, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 3

Važiuojam…

Daiktai sukrauti, mašina sutvarkyta, priešvaržybiniai subėgioti. Anksti ryte išvažiuojam…

…Bet! Zlyn, yra bet… Skauda nugarą. Tikriausiai senoji, geroji, išoperuotoji stuburo išvarža. Nuo žiemos nesimankštinau, o vakar sugebėjau pašalt. Senstam. Aha.

Dabar yra du variantai: arba praeis iki sekmadienio, arba iškirs. Anyway važiujam, Varšuva yra gėris.

 

Paskelbta temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 1

FALSTART WARSZAWSKI (Varšuvos falšstartas)

Tiksliau ne Varšuvos, o pasiruošimo jai. Pats maratonas bus jau už poros savaičių nepilnų. Sausio pradžioj Remis brūkštelėjo ką bėgiot, visai taip smagiai ir kuo tolyn tuo smagyn… Kalniukai, intervalai, šiaip lengvi prabėgimai. Lygiai keturias savaites kaip iš pypkės viskas rūko, o tada bac – gripas. Už poros savaičių bandžiau grįžt, bet vos labiau pajudėjus lauke, imdavo pliaupt iš nosies ir kosulys smaugt, kaip kokia alergija nuo žieminio oro. Su Kiborgu dar palenktyniavom iš Pabaisko į Ukmergę ir tada jau supratau, kad reikia išsisirgt iki galo. Imunitetas buvo giliam nokdaune, per stipriai roviau: ir darbai ir bėgimai.. ir va tau rezultatas – liga. Kaip iš vadovėlio pradedančiam bėgikui.
Dabar jau penkta savaitė vėl judu, vakar mandagumo (nevaržybinis) pusmaratonis pas Totilą; aną sekmadienį nuilgabėginau į Kačerginę ir atgal (32km). Pakenčiamai visai, kaip tokiai formai. Būtinai reikėjo, nes jokio užtikrintumo, kad išvis  nubėgsiu Varšuvą nebuvo. Priešingai nei pernai, kai buvau jau plentų ereliu pasijutęs. Tas dnf’as Vilniuj visgi į raišą savivertę ir pasitikėjimą smogė stipriau, negu atrodė iš pradžių. Dnf svarbiausiose sezono varžybose yra blogis. Vienareikšmiškai: TAIP! Ir NE, nesigailiu kad taip rizikavau ir užplėšiau pradžią. Pamoką kaip reikiant gavau. Gal jei būčiau jaunesnis metų 20-30 kokia, gal būč visai ant bėgimo supykęs, bet dabar kai žinai, kad nelabai kam, tu senas perdyla, čia per daug reikalingas, tai ir dramos mažiau.
Geroji to pusė, kad dabar vėl viskas lyg iš naujo. Vėl priešmaratonis “mandražas“ labai panašus į tą pirmojo karto, kai ne laikas rūpi, o išvis pavyks ar nepavyks.
Bėgdami totiloną vakar su Gintaru šnekėjom apie planus. Jis jau ultra, ruošiasi savo šimtukams, todėl maratonas jam buvo beveik kaip eilinė savaitgalio treniruotė, mano gi tikslas buvo 26, iš jų 16 varžybiniu tempu. Jam pasakojau, ir dar čia pakartosiu, kad įsikalčiau kiauron galvon, – Varšuvą bėgsiu lėtai, ypač pirmąją pusę. Paskui vistiek bus sunku ir reiks spaust. Jei išbėgsiu iš 3:30 , bus labai gerai, bet pakaks ir 3:45.
Pasimatom prieš pat Velykas Klebonišky!
Paskelbta temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , , , | Komentarų: 8

Ką bėgam septynioliktais?

Geras bėgančio blogerio tonas reikalauja atsiskaityt už praėjusius metus ir raportuot ką bėgs kitais. O kaip kitaip šiais globaliais, visuotinės statistikos, reitingavimosi ir čalendžinimosi laikais?

Taigi čiumpam liniuotes ir matuojamės pimpiais kiek kas pailgėjom per šešioliktus. Nu ir nelabai ką… Nuo pat anų metų pradžios vaidenosi lėtėju, nors bėgau ir daugiau. Matyt persistengiau elementariai. Kulviečio obelisko – Jonavos bėgime atrodo šitaip drėskiau, o pernykštį rezultatą tik trim sekundėm pagerėjo. Dėl to rezultato troškimo ir  pagrindiniame – Vilniaus maratone susimoviau. Dabar lieka atviros sąskaitos su juo. Jau užsiregistravau ir į šiuometinį, taip pat į dar du: pavasarinį ir vasarinį. Į kokius vėliau papasakosiu, kad intrigos kiek atsirastų, o pirmajam jau ruošiuosi, jis atrodo ir bus pagrindinis, kai bėgsiu kiek leis jėgos. Pradžioj maniau, susitelkt į vasarinį, atsieit laiko daugiau, bet ir rizika dėl liepos karščių didelė. Bent jau pernai, maratono dieną buvo virš trisdešimt ir beveik be šėšėlių. Tai bus toks turistinis-pažintinis bėgimas, o Vilniškiam irgi specialiai nesiruošiu, nubėgsiu tiesiog pagal galimybes kaip įmanoma smagiau.

kojos jau karta plautos

Va, su planais atsiskaityta, dabar kas gero buvo pernai. Pirmiausia tai treilas Ciesyje. Atostogos ten… mmm… Po to, jei bėgikiškai, tai Klaipėdos vilties bėgimas, Jonavos penkiolika ir labai netikėtai puikus šv. Pranciškaus taurė bėgimas Kretingoje; visiems rekomenduoju, puiki proga rudenį pajudėt link Žemaitijos, jūros. Žinoma Vilemų tarptautinis Kauno rajono maratonas – pats jaukiausias ir originaliausias. Į Pabaisko – Ukmergės bėgimą grįžt norisi,  Asvejos treilas įsiminė, kai dėl išsižioję organizatoriai nukreipė į papildomą dešimties kilometrų ratą ir vietoj trim, gavosi kiam. Maratonas beveik, puiki patirtis…

Metų nesusipratimas – Alytaus pusmaratonis. Tikiu, kad tai pirmas blynas toks, vėliau bus geriau. Ir Rumšikių “Aplink Lietuvą“ handikapinis nuvylė. Kažkaip bent trys metai iš eilės su juo vis prasčiau ir prasčiau. Bėgt žinoma ten galima, trasa puiki, bet… O gal tiesiog lūkesčiai per dideli? Jūs ką manot?

Jiech, bėgikiškas gyvenimas… Šią savaitę kuo sąžiningiausiai nupyškinau kiekvieną R.K. rekomenduotą kilometrą. Tame tarpe x12 į Trijų mergelių tiltą ir x6 po 1km greit. Kojas maudžia, akys limpa, bet užtai tas įvykdytos pareigos jausmas… Mane veža, kai yra aiškus planas, programa. Tokia va dabar mano bėgikiška motyvacija; plepėjom mat šiandien su Kiborgu ta tema, jis dabar savosios ieško. Gal, sakau, tokia tiks?

Paskelbta temoje bėgimai, bėgisofija, Uncategorized

VM 16 DNF. Nežinau…

Daug jausmų ir minčių, kai dėenefini. Paskui ateina bičiulių “Kas atsitiko?“, reikia kažką atsakyt…

Nežinau… Daugiausia tai puikybė prisidėjo. Šitoks erelis buvau kai links starto ėjau.., kur gi – juk trečias maratonas šiemet, kaip saulėgražą išlukštent keptą. O paskui aišku: per greit pradėta, per karšta. Jau Brode buvo aišku, kad antrąją pusę teks mūkintis kaip Kaune pernai ir pasidaviau tuoj už Gedimino tilto. Pasitraukiau ant šaligatvio, numerį nusisegiau… Iškart jausmas buvo toks, kaip kažkada iš pamokų pabėgus: lengva, gera, laisva, bet kartu vistiek kažkur giliai žinai, kad teks paskui atsiimt su visokiom komplikacijom. Bet ne dabar… Dabar viskas, nebėra pabėgta… Tik šast staiga ta miesto šventė, kurioje tiesiog kunkuliavau,  pasidarė tolima, svetima, atsieta. Dar nusiprausęs stojau pažiūrėt kaip finišuoja maratono lyderiai, klojau rėkiau. O šalia tuo pat metu abiem finišo vartais judėjo baiginėjantys pusmaratoninkai ir į antrą ratą atbėgę maratonininkai. Viešpatie, jau virš dviejų su puse valandos o jiems dar šitiek liko… Gaila, nes beveik nėr jiems čia finišo zonoj palaikymo, viskas laimėtojams, pusmaratonio finišuotojams. Pusmaratonininkai, tiesa, tie kurie bėga apie tris valandas ir virš irgi įdomūs. Įdomesni negu tie kūdi, treniruotais kūnais, kurie du kart anksčiau baigė. Didelis klausimas kurie jų čia stipresni? Ir aišku selfiai selfiai selfiai. Kilogramai selfių.

Ir iš vis, kodėl mes, kai kurie trokštam pralaimėt, ar tiksliau ne-laimėt? Pasitraukiam, prisitreniruojam kokią traumą ar tiesiog kokį psichologinį mandražą? Kad tik nusiplaut nuo tos kovos kur gali laimėt. Arba pralaimėt. Saugiau ten toj pilkoj, neapibrėžtoj zonoj? Bijom?

Dabar kokią mažiausiai savaitę nebėgsiu. Net į sportbačių pusę nepažiūrėsiu. O gal ir daugiau, gerokai daugiau. Nežinau. Noras bėgt dingo. Bėgikai žino apie ką čia, bet jis dingo ne ten už Gedimino tilto , bet gerokai anksčiau. Paskutinės treniruotės buvo kaip pastos stūmimas atgal į tūbelę. Ir maratono laukimas buvo toks kažkoks: kad tik greičiau ateitų praeitų ir pasibaigtų.

Nežinau… Tikiuosi čia ne tik įgimtas bum-šlept pesimizmas, tikiuosi kažkas bėgime per tuos metus išaugo, subrendo. Reikia išgrynint, nuvalyt tai kas svetima, ką bando įpiršt, priklijuot, prireklamuot. Savęs darymas, įvaizdis, pozityvas. Selfis.

20160912_124849.jpg
Čiau, nežinau kada susibėgsim. Va tik šv. Pranciškaus taurėj tai noriu bėgt. Širdis sako kad geras šitas bėgimas, o jinai retai apgauna.
Paskelbta temoje bėgisofija, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 7

Priešmaratonis deliriumas patetinis

Įsbėgėja… Gal kažkada jo nesijaus, bet kol kas tas priešmaratoninis jaudulys kunkuliuoja pilna jėga. Gal kai bėgsiu tik taip sau, gal tada to nebejausiu, be ne šį kart. Gal tada kai nekelsiu sau bėgikiškų lūkesčių, gal tada kai imsiu jau aiškiai lėtėti? O gal taip ir bus kol bėgsiu?

Ką bėgam šiemet? Kas kitaip? Ogi tas įkyrus įspūdis, kad nepaisant padidinto pasiruošimo kilometražo, atrodo kad lėtėju. Pernai beveik kiekvienas bėgimas triuškino asmeninius rekordus, šiemet nebe… Pagal pernykštį progresą atrodė, kad trys valandos šiemet yra visai pasiekiamos, bet jau sezono pradžioj ėmė aiškėt kad ne. Tada ir optimalųjį tikslą pakoregavau: ne išlipt iš trijų, bet tilpt į NYC maratono kvalifikaciją 3:14:00 mano amžiaus grupei. Bus ką veikt.
Ką bėgam? Vis dar greitėjam, plakamės po plokščiakalnį, ar jau lėtėjam? Aš atrodo jau… O jūs?
Paskelbta temoje bėgisofija, Pasiruošimas maratonui | Pažymėta , | Komentarų: 3