Kiborgui pympiec..!

Bičas metė iššūkį susigrumt kovo mėnesį Jonavos šešių valandų bėgime. Nežinau kas ten ir koks ten tas bėgimas bus, pats po balandžio maratono Varšuvoj sportbatį buvau užsirišęs tik penkis syk, nuo to laiko, aišku, pridusau, suapvalėjau ir priaugau, bet juk nuo to trasoje atrodysiu tik patraukliau, a ne? Ir nuožmiau. Laukiu, praktiškai jau nesulaukiu.

kiborgs

Ai tiesa, da kažkaip ir treniruotis reik vėl pradėt. Ai kaip nors… Tiesa, Kiborgas paskutinį syk Elektrėnų pusmaratony ten vos ne ratu aplenkė,.. užtat kerštas bus baisus. Tiesiog siaubingas. Ūūūūūūūū!

Net pačiam nejauku.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

… ai tiek trumpai. Pasimatysim kovą Jonavoj.

Reklama
Paskelbta temoje varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 5

OWM2017

20170421_180812

Sunku pasidarė 36-tam kilometre, ten kur pasuki dešinėn pro Lazenkų parko galą. Ne nestaigiai, ne siena kokia, bet tiesiog pasijuto kad maratonas tikras. Ir dar pasijuto lygiai po paros, pirmadienį, kai darbų pabaigoj, betvarkant MR garso failą ėmiau ir knaptelėjau nosim, kaip archfako studentas per statybinės mechanikos paskaitą. Pavėluota nuovargio banga pasivijo ir užpylė, lėta tokia, bet pakankamai aukšta ir galinga.

 20170422_173040
Varšuvoj įsikūrėm gal pusę trijų, nutrenkėm daiktus ir išėjom su W numerių pasiimt, ir gal truputį po miestą pasižvalgyt. Kai vakare grįžom, telefonas džiugiai pranešė, kad nuėjome po 27956 žingsnius arba 21,7km (Samsunge įtaisyta programikė kuri labai rūpinasi mano sveikata, o ypač už papildomą mokestį). Tikriausiai panašiai ir sumaklinėjom šen bei ten. Nusivarėm kaip ciūciai aišku, bet buvo verta. Varšuva šauni, neslegia kaip kiti didmiesčiai ir ne tokia pasipūtus provincialiai, kaip… ne tiek to. Aišku centras bohemiškai blizga, bet kam ten jis išskyrus turistus įdomus. Pėstute einant pavyzdžiui į Šmuliovyznos rajoną pietų Pragoj, Varšuvos gali pamatyti daugiau. Beje ir mūsų hostelis vadinosi Šmulsonas. Šolom, gerbiamas Šmuli! Daug bomžų ir paukščių. Paukščių daugiau, labai daug ir jie drąsūs, nes varšuviečiai juos myli ir gausiai šeria. Antisanitariška? Už tai miela. Mes su W visada pasikalbam su vietiniais paukščiais, čia beveik iš rankų ima ne tik žvirbliai, bet ir kovai su varnomis.
Kad OWM maratonas puikiai organizuotas, kalbėjo visi kas buvo, galiu tik patvirtintinti visu šimtu proc. Ir tikrai nebrangus lyginant su… na tiek to. Ilgai galvojau, kokį čia priekaištą galima būtų įžnybt, į galvą atėjo tik kad teko kelias minutes palaukt prie dušų. Kelias minutes, Karlai! Prie dušų! Dešimt tūkstantiniame renginyje! Žodž po maratono jaučiuosi patenkintas ir lyg kažką TOKIO nuveikęs.
Dabar apie bėgimą. Šį syk daug baimės turėjau. Viena, kad tai po Vilniaus feilo, tai pirmas išbėgimas. Antra, kad gripas sufeilino pasiruošimą. Su šiais susitaikiau, nutaręs, kad tiesiog bėgsiu lėčiau – 3:30:00. O va dieną prieš išvažiuojant išlindęs nugaros skausmas buvo tikras siurprizas. Pasilenkt, atsistot, pradėt eit pasidarė šioks toks iššūkis. Laimė, pavykdavo įšsijudint, o eit kuo daugiau ir greičiau tuo lengviau. Šeštadienį anksti ryte išbėgau į 6 km žvalgybą ir pradžia visai nenudžiugino. Grįžęs laikrodyje padariau korekciją, kad vestų rytoj 4:00:00 valandų tempu. Čia blogiausiam variantui, o optimaliam – laikytis 3:45:00 peiserio.
Rytas buvo žžžžiauriai šaltas ir vėjuotas, todėl pasirinkau ilgas kelnikes ir rankoves (vėliau paaiškėjo kad per šilta buvo, nors apšylant ir pirmus kilometrus keiksnojau, kad nepasiėmiau pirštinių).  Su vyriška lenkiška kompanija dar snustelėjom ant kėdžių šiltame persirengimo kambaryje ir, kalendami dantimis per kiaurai košiantį vėją, nurisnojom į startą. Ten irgi įdomiai – maratono ir 10 km startas vienu metu, nuo tos pačios linijos, tik į priešingas puses. Abi distancijos kuo draugiškiausiai viena kitą sveikino, drąsino ir palaikė per tas kelias kvailas minutes prieš ir po starto, kai jaudulio tiesiog tiršta, o pajudėt pirmyn negali dėl minios.
Pirmus du kilometrus judėjome pakankamai lėtai, tada kai minia išskydo tiek, kad galima būtų apsidairyt, priešaky užmačiau peiserių balionėlius, tik neįžiūrėjau kokio tempo. Apie kilometrą gana sunkiai juos vijausi ir, ajajai, pasirodė 3:45:00. Tikrai negalima jų paleist, ypač pradžioj, kol bėgasi. Nejučia juos pralenkiau ir pamečiau iš akių. Tiesiog bėgau su srautu, gaudžiau įspūdžius (tokio dydžio renginy dar neteko būt), stengiausi neužskubėt ir neatsileist per daug. Daug kas lenkė, daug palaikymo, patogūs maisto punktai, dailūs miesto centro vaizdai, artėjo pusė… Nusprendžiau kad mano pusė bus po 25-kių km., kur sugriuvau Vilniuj.
22-ame kilometre laukė smagus nusileidimas žemyn, pati trasa pasuko atgal, o tada prasidėjo rimtesni reikalai. Pasirodo vėjukas niekur nedingo, tiesiog pirmą pusę jis pūtė nugaron, lenkiančių nebeliko, priešingai vis atsirasdavo sustojusių, einančių, ar tiesiog smarkiai sulėtėjusių. Oi žinomas jausmas… Čia dar pralenkė Linas, visas žvalus ir entuziastingas. Turi žmogus jėgų, nors dar oi kaip jų prireiks.
Toliau jau reikėjo kantriai atidirbinėt, bandyt nepamest tempo ir vaikyt iš galvos “atmazus“. Kur gi tas tiltas.., va jis! Oi ne, mle, dar ne tas… Dar du… Čia jau pasidarė aišku kad įveiksiu, va tas tiltas, 40-tas kilometras, viduj jau linksma, nors W laukusi visai prie pat finišo, sakė kad veide to linksmumo toli gražu nesimatė. Dar sakė, kad labai įdomu stebėt žmonių veidus kai jie artėja prie finišo ir jau kai jau išeina iš bėgikų miestelio.
Lyg  Remio šūktelėjimą nuo stadiono išgirdau ir viskas! Jausmas, panšus į pirmo sykio, senokai jau tokio nebuvo, vis rezultato norėdavosi. O kas dabar? Pasirodo dabar ne tiek daug trūko iki trijų trisdešimt. Net ir net per greit, kaip su tokia nugara.
 20170424_183934
Ačiū, broliai lenkai! Buvo puiku! Jei kas svarstot, tai pasirinkę pavasarinį Varšuvos maratoną greičiausiai nesigailėsit. Ar bėgsiu čia dar? Labai gali būt, bet juk dar yra Gdanskas, Krokuva…
Pasimatom šį savaitgalį Birštone, pažiūrėsim ar kojos atsigavo. O gal sakau kas vasarą į Piterį? Į Baltųjų Naktų maratoną?
 20170423_141512
Paskelbta temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, traumos, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 3

Važiuojam…

Daiktai sukrauti, mašina sutvarkyta, priešvaržybiniai subėgioti. Anksti ryte išvažiuojam…

…Bet! Zlyn, yra bet… Skauda nugarą. Tikriausiai senoji, geroji, išoperuotoji stuburo išvarža. Nuo žiemos nesimankštinau, o vakar sugebėjau pašalt. Senstam. Aha.

Dabar yra du variantai: arba praeis iki sekmadienio, arba iškirs. Anyway važiujam, Varšuva yra gėris.

 

Paskelbta temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 1

FALSTART WARSZAWSKI (Varšuvos falšstartas)

Tiksliau ne Varšuvos, o pasiruošimo jai. Pats maratonas bus jau už poros savaičių nepilnų. Sausio pradžioj Remis brūkštelėjo ką bėgiot, visai taip smagiai ir kuo tolyn tuo smagyn… Kalniukai, intervalai, šiaip lengvi prabėgimai. Lygiai keturias savaites kaip iš pypkės viskas rūko, o tada bac – gripas. Už poros savaičių bandžiau grįžt, bet vos labiau pajudėjus lauke, imdavo pliaupt iš nosies ir kosulys smaugt, kaip kokia alergija nuo žieminio oro. Su Kiborgu dar palenktyniavom iš Pabaisko į Ukmergę ir tada jau supratau, kad reikia išsisirgt iki galo. Imunitetas buvo giliam nokdaune, per stipriai roviau: ir darbai ir bėgimai.. ir va tau rezultatas – liga. Kaip iš vadovėlio pradedančiam bėgikui.
Dabar jau penkta savaitė vėl judu, vakar mandagumo (nevaržybinis) pusmaratonis pas Totilą; aną sekmadienį nuilgabėginau į Kačerginę ir atgal (32km). Pakenčiamai visai, kaip tokiai formai. Būtinai reikėjo, nes jokio užtikrintumo, kad išvis  nubėgsiu Varšuvą nebuvo. Priešingai nei pernai, kai buvau jau plentų ereliu pasijutęs. Tas dnf’as Vilniuj visgi į raišą savivertę ir pasitikėjimą smogė stipriau, negu atrodė iš pradžių. Dnf svarbiausiose sezono varžybose yra blogis. Vienareikšmiškai: TAIP! Ir NE, nesigailiu kad taip rizikavau ir užplėšiau pradžią. Pamoką kaip reikiant gavau. Gal jei būčiau jaunesnis metų 20-30 kokia, gal būč visai ant bėgimo supykęs, bet dabar kai žinai, kad nelabai kam, tu senas perdyla, čia per daug reikalingas, tai ir dramos mažiau.
Geroji to pusė, kad dabar vėl viskas lyg iš naujo. Vėl priešmaratonis “mandražas“ labai panašus į tą pirmojo karto, kai ne laikas rūpi, o išvis pavyks ar nepavyks.
Bėgdami totiloną vakar su Gintaru šnekėjom apie planus. Jis jau ultra, ruošiasi savo šimtukams, todėl maratonas jam buvo beveik kaip eilinė savaitgalio treniruotė, mano gi tikslas buvo 26, iš jų 16 varžybiniu tempu. Jam pasakojau, ir dar čia pakartosiu, kad įsikalčiau kiauron galvon, – Varšuvą bėgsiu lėtai, ypač pirmąją pusę. Paskui vistiek bus sunku ir reiks spaust. Jei išbėgsiu iš 3:30 , bus labai gerai, bet pakaks ir 3:45.
Pasimatom prieš pat Velykas Klebonišky!
Paskelbta temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , , , | Komentarų: 8

Ką bėgam septynioliktais?

Geras bėgančio blogerio tonas reikalauja atsiskaityt už praėjusius metus ir raportuot ką bėgs kitais. O kaip kitaip šiais globaliais, visuotinės statistikos, reitingavimosi ir čalendžinimosi laikais?

Taigi čiumpam liniuotes ir matuojamės pimpiais kiek kas pailgėjom per šešioliktus. Nu ir nelabai ką… Nuo pat anų metų pradžios vaidenosi lėtėju, nors bėgau ir daugiau. Matyt persistengiau elementariai. Kulviečio obelisko – Jonavos bėgime atrodo šitaip drėskiau, o pernykštį rezultatą tik trim sekundėm pagerėjo. Dėl to rezultato troškimo ir  pagrindiniame – Vilniaus maratone susimoviau. Dabar lieka atviros sąskaitos su juo. Jau užsiregistravau ir į šiuometinį, taip pat į dar du: pavasarinį ir vasarinį. Į kokius vėliau papasakosiu, kad intrigos kiek atsirastų, o pirmajam jau ruošiuosi, jis atrodo ir bus pagrindinis, kai bėgsiu kiek leis jėgos. Pradžioj maniau, susitelkt į vasarinį, atsieit laiko daugiau, bet ir rizika dėl liepos karščių didelė. Bent jau pernai, maratono dieną buvo virš trisdešimt ir beveik be šėšėlių. Tai bus toks turistinis-pažintinis bėgimas, o Vilniškiam irgi specialiai nesiruošiu, nubėgsiu tiesiog pagal galimybes kaip įmanoma smagiau.

kojos jau karta plautos

Va, su planais atsiskaityta, dabar kas gero buvo pernai. Pirmiausia tai treilas Ciesyje. Atostogos ten… mmm… Po to, jei bėgikiškai, tai Klaipėdos vilties bėgimas, Jonavos penkiolika ir labai netikėtai puikus šv. Pranciškaus taurė bėgimas Kretingoje; visiems rekomenduoju, puiki proga rudenį pajudėt link Žemaitijos, jūros. Žinoma Vilemų tarptautinis Kauno rajono maratonas – pats jaukiausias ir originaliausias. Į Pabaisko – Ukmergės bėgimą grįžt norisi,  Asvejos treilas įsiminė, kai dėl išsižioję organizatoriai nukreipė į papildomą dešimties kilometrų ratą ir vietoj trim, gavosi kiam. Maratonas beveik, puiki patirtis…

Metų nesusipratimas – Alytaus pusmaratonis. Tikiu, kad tai pirmas blynas toks, vėliau bus geriau. Ir Rumšikių “Aplink Lietuvą“ handikapinis nuvylė. Kažkaip bent trys metai iš eilės su juo vis prasčiau ir prasčiau. Bėgt žinoma ten galima, trasa puiki, bet… O gal tiesiog lūkesčiai per dideli? Jūs ką manot?

Jiech, bėgikiškas gyvenimas… Šią savaitę kuo sąžiningiausiai nupyškinau kiekvieną R.K. rekomenduotą kilometrą. Tame tarpe x12 į Trijų mergelių tiltą ir x6 po 1km greit. Kojas maudžia, akys limpa, bet užtai tas įvykdytos pareigos jausmas… Mane veža, kai yra aiškus planas, programa. Tokia va dabar mano bėgikiška motyvacija; plepėjom mat šiandien su Kiborgu ta tema, jis dabar savosios ieško. Gal, sakau, tokia tiks?

Paskelbta temoje bėgimai, bėgisofija, Uncategorized

VM 16 DNF. Nežinau…

Daug jausmų ir minčių, kai dėenefini. Paskui ateina bičiulių “Kas atsitiko?“, reikia kažką atsakyt…

Nežinau… Daugiausia tai puikybė prisidėjo. Šitoks erelis buvau kai links starto ėjau.., kur gi – juk trečias maratonas šiemet, kaip saulėgražą išlukštent keptą. O paskui aišku: per greit pradėta, per karšta. Jau Brode buvo aišku, kad antrąją pusę teks mūkintis kaip Kaune pernai ir pasidaviau tuoj už Gedimino tilto. Pasitraukiau ant šaligatvio, numerį nusisegiau… Iškart jausmas buvo toks, kaip kažkada iš pamokų pabėgus: lengva, gera, laisva, bet kartu vistiek kažkur giliai žinai, kad teks paskui atsiimt su visokiom komplikacijom. Bet ne dabar… Dabar viskas, nebėra pabėgta… Tik šast staiga ta miesto šventė, kurioje tiesiog kunkuliavau,  pasidarė tolima, svetima, atsieta. Dar nusiprausęs stojau pažiūrėt kaip finišuoja maratono lyderiai, klojau rėkiau. O šalia tuo pat metu abiem finišo vartais judėjo baiginėjantys pusmaratoninkai ir į antrą ratą atbėgę maratonininkai. Viešpatie, jau virš dviejų su puse valandos o jiems dar šitiek liko… Gaila, nes beveik nėr jiems čia finišo zonoj palaikymo, viskas laimėtojams, pusmaratonio finišuotojams. Pusmaratonininkai, tiesa, tie kurie bėga apie tris valandas ir virš irgi įdomūs. Įdomesni negu tie kūdi, treniruotais kūnais, kurie du kart anksčiau baigė. Didelis klausimas kurie jų čia stipresni? Ir aišku selfiai selfiai selfiai. Kilogramai selfių.

Ir iš vis, kodėl mes, kai kurie trokštam pralaimėt, ar tiksliau ne-laimėt? Pasitraukiam, prisitreniruojam kokią traumą ar tiesiog kokį psichologinį mandražą? Kad tik nusiplaut nuo tos kovos kur gali laimėt. Arba pralaimėt. Saugiau ten toj pilkoj, neapibrėžtoj zonoj? Bijom?

Dabar kokią mažiausiai savaitę nebėgsiu. Net į sportbačių pusę nepažiūrėsiu. O gal ir daugiau, gerokai daugiau. Nežinau. Noras bėgt dingo. Bėgikai žino apie ką čia, bet jis dingo ne ten už Gedimino tilto , bet gerokai anksčiau. Paskutinės treniruotės buvo kaip pastos stūmimas atgal į tūbelę. Ir maratono laukimas buvo toks kažkoks: kad tik greičiau ateitų praeitų ir pasibaigtų.

Nežinau… Tikiuosi čia ne tik įgimtas bum-šlept pesimizmas, tikiuosi kažkas bėgime per tuos metus išaugo, subrendo. Reikia išgrynint, nuvalyt tai kas svetima, ką bando įpiršt, priklijuot, prireklamuot. Savęs darymas, įvaizdis, pozityvas. Selfis.

20160912_124849.jpg
Čiau, nežinau kada susibėgsim. Va tik šv. Pranciškaus taurėj tai noriu bėgt. Širdis sako kad geras šitas bėgimas, o jinai retai apgauna.
Paskelbta temoje bėgisofija, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 7

Priešmaratonis deliriumas patetinis

Įsbėgėja… Gal kažkada jo nesijaus, bet kol kas tas priešmaratoninis jaudulys kunkuliuoja pilna jėga. Gal kai bėgsiu tik taip sau, gal tada to nebejausiu, be ne šį kart. Gal tada kai nekelsiu sau bėgikiškų lūkesčių, gal tada kai imsiu jau aiškiai lėtėti? O gal taip ir bus kol bėgsiu?

Ką bėgam šiemet? Kas kitaip? Ogi tas įkyrus įspūdis, kad nepaisant padidinto pasiruošimo kilometražo, atrodo kad lėtėju. Pernai beveik kiekvienas bėgimas triuškino asmeninius rekordus, šiemet nebe… Pagal pernykštį progresą atrodė, kad trys valandos šiemet yra visai pasiekiamos, bet jau sezono pradžioj ėmė aiškėt kad ne. Tada ir optimalųjį tikslą pakoregavau: ne išlipt iš trijų, bet tilpt į NYC maratono kvalifikaciją 3:14:00 mano amžiaus grupei. Bus ką veikt.
Ką bėgam? Vis dar greitėjam, plakamės po plokščiakalnį, ar jau lėtėjam? Aš atrodo jau… O jūs?
Paskelbta temoje bėgisofija, Pasiruošimas maratonui | Pažymėta , | Komentarų: 3

Alytaus pus… pusmaratonis.

Alytus-love3 (iš pipedijos)

Kai nuošaliau pavėsiuky sėdėjom su Tomu, jau persirengę, užkandę, galų gale susitikę su kitais ekipažo nariais jis neištvėrė: “Ale bambam mes čia kaip senos bobos, nū…“ – ir nuėjo plot laimėtojams. Tiksliai! Įsiverkšlenęs buvau kaip koks penktas puslapis su anoniminiais komentarais. Vidinis kritikas nuo grandinės gavo progą nutrūkt…

O juk vis gerai, na bent jau mūsų nuotykiukai, palygint su nesusipratimais kuriuos kiti patyrė, vieni niekai. Ai ai, palaukėm vieni kitų valandžiukę.., aišku smurgsot permirkusiais ir dvokiančiais prakaitu drabužiais ne kaži ką, bet užtad nelijo, nesnigo, neperšalom.
Kad nesusipratimų gali būt nemažai, aišku buvo iš anksto, jie tiesiog užprogramuoti nesuvokiamai komplikuotoje renginio struktūroje.

Tiesa bandžiau nebambėt kai rengėjai nesugebėjo paaiškint kur galima saugiai palikt daiktus, ir kai pusmaratoninkams nedavė laiko matavimo čipų, nedavė jiems ir  žiogelių.., užtai didžiuliu autobusu važiavom į startą it kokios popžvaiždės – šešiese, bet kai kai aštuntam kilometre prieš tą dailųjį tiltą pastebėjau kad mano didysis (didysis, nes kažkodėl buvo dvigubai didesnis už į prastus) tabaluoja ant paskutinio nenupyšusio kampučio… Teko imt į ranką ir nešt didingai it olimipinį fakelą. Prie šito įdomaus užsiėmimo su laiku prisijungė ir didžioji varžybų dalyvių dalis. Va čia jau ėmė pramušinėt. Nors ne, dar ne… Pramušė ten apsisukime, 15-tam kilometre; tada jau buvau numerį tvarkingai sulankstęs, ir užsikišęs už, atsiprašau už intymą, už trūsikų gumytės. Šone kur, kaip man atrodė, turėjo būt sausiausia. Abiejų rankų prireikė atplėšt želiukui, o kišenių kuprinių ar dar ko neturėjau. Įdomu kaip tai padaro tie, kurie olimpinį fakelą neša? Jie tai jau tikriausiai fakelo nelanksto ir už gumyčių nekaišioja.

Ten apsisukime savanorė kamavosi bandydama užregisruot prabėgančiųjų numerius, tiksliau tai kas iš jų liko. Ag nujaučiu kaip šiltai ji po to dalinosi patirtimi su organizatoriais ir taip jiems ir reikia, ot. Išsitraukiau iš už gumytės tą pavidalą, kuris kažkada buvo numeriu, pabandžiau išlankstyt… deja – išsilankstė tik vieno iš trijų skaičių pusikė. Ar tai trys, ar tai penki, šeši gal… čia jau pramušė…

Ai, o dar prieš tai maloniai nustebino vandens punktas prieš kurį buvau nugurgęs tą želiuką. Viskas ok, matosi sustoję keli bėgikai, stiklinių pristatyta… Čiumpu vieną – tuščia, antrą – irgi. Whaaa??? Vanduo baigėsi? Na lyg ir ne, stovi artipilnis bambalys… Du savanoriai irgi stovi anapus stalo.  Klausiu pusiau pusiau akimis, pusiau žestais, pusiau tarptautine lesika… “Tygy inpilta“ – sako vienas jų. Galutinai sustoju, įdėmiai įsižiūriu ir akurat: viena iš stiklinių priplta, net sklidina. O aš čia putoju, šumacheris atsirado, lenktyninnkas… Taigi įpilta, nū, vienas žmogus – viena stiklinė – nū. Ko dar norėt? Pribėgai, sustojai, radai, pasiiėmei, išgėrei, padėjai, nū. Ko dar norėt? Nū apie orą dar paplepėt galima, bites…

Va trasa tiktai Alytaus puiki. Tiesa antroj pusėj beveik nebuvo nei žymėjimų posūkiuse, nei tų kas nukreiptų, bet nieko – tie kas nuovokūs, kelią rado patys. Kiti gi klaidžiojo atvirkščiai proporcingai savo nuovokumui, kai kurie visai nemažai. Gerai kad viskas gerai baigėsi. O jei per patį karštymetį ten kur vieškelis kasnors apalpęs kas būtų? Bėgikai ne visi telefonus nešasi, o kad ir turėtų, kaži kaip pirmą syki tame mieste būdamas nupasakotum kur greitajai prilėkt? Savanorių juk ten bebuvo…

Tiesą sakant  beveik viskame, išskyrus tilto ir takelių grožį gali rast priekaištų. Pradedant registracija, varžybų laiku, trasų išmėtymu, numeriais, nužymėjimu, vandeniu ir maistu, informacijos pateikimu. Tiesa, rezultatai surinkti operatyviai ir laiku. Žinoma čia tik bėgikiški pastebėjimai. Renginio šou pusės, piaro, pridėtinių verčių nevertinsiu, nors manau kad čia rengėjams pasisekė daug geriau. Vadyba laimėjo prieš bėgimą sausu rezultatu.

Pakaks bambėjimų, tikrai kaip bobos… Tikiu kad Alytaus pusmaratonis tikrai taps tradiciniu. Miestas tiesiog sukurtas bėgimui. Kad tik tie puikūs žmonės per mus bambeklius neprarastų entuziazmo ir iniciatyvos. Bėgimas tikrai įvyko, visi įgavom patirties ir kitąmet žinosim ką daryt geriau. Ačiū už jūsų pastangas!

Apie bėgimą patį. Teip sau. Tikėjausi geriau nubėgsiąs. Bet organizatoriai čia tikrai niekuo dėti, tik pats. Gal patingėjau, gal pabijojau spaust per karštį, gal tiesiog resursas per anas savaites išsemtas. Iš šito bėgimo desertinį žvyruotą kalnelį prisimint norėčiau. Persivertus pusmaratoniui į antrą pusę, šešioliktam kilometre kokiam staiga bac: baigiasi asfaltai ir trinkelės, baigiasi ūksmingi parkų takai, baigiasi paupio vėjelis ir prasideda įsaulėj įkaitęs, platus ir nelygus, dulkėtas tikras lietuviškas vieškelis. Nė menkiausio šėšėliuko, nė vėjuko, net akis spigina… Ir dar įkalnė… Nedidėlė tik pribėgus atrodė, bet padarius kelis žingsnius ir pastatėjo ir pailgėjo kartus kokius septynis. Nieko, persivertėm, kas pėstute, kas vaizduodamas bėgantį. Tikra avietė ant torto viršaus.
Už aštuonių dienų susitinkam. Kaip visada, standartiškai: Vilniuj prie katedros bokšto. Biski prieš devynias.
Paskelbta temoje bėgimai, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , , , | Komentarų: 1

Asveja. What you gonna do when they come for you?

Trečia mūsų Asveja, W, tiesa, šį syk išlėkė pas tėvus į Vilnių. Pernai labai neblogai pavyko pralėkt, todėl labai įdomu buvo pasilygint kokioj formoj esu dabar, nes viskas – šituo didysis ruošimasis Vilniaus maratonui baigėsi, lieka taper’is, krūvio mažinimas, saulėgražos kitaip tariant. Ale va nepavyko palygint. Tuo ir žavus trailas, kad kiekvieną sykį vis kitaip. Vis kitaip ir kiekvienose varžybose būna, bet traile ypač.

Net ir šalčiausių nervų kiborgui aišku, kad norėjosi pasiilgint pim pasigerint laiką, trasa juk nesunki ir ilgis pats tas priešmaratoniniam ilgabėgiui… Ir pasiilginau: +valanda ir dar keturios minutės. Turiu įtarimą, kad nebūtų pavykę net ir be nuotykių, nes nors iki Dubingių (apie 9km.) atlėkiau kiek greičiau, bet toliau pasidarė sunku. Kad sunku šiemet buvo sakė visi su kuo pabendravau po bėgimo, net senas vilkas Gintas, gal čia staigiai atšilęs oras įtakos turėjo, gal dar kokie fenšujui. Ir vėlgi, sulygint negali, nes trasoj buvo pakeitimų lyginant su pernykšte.
Jau tie pakeitimai… Kadangi dieną prieš šiek tiek panagrinėjau organizatorių žemėlapį, priešstartinio brifingo labai įdėmiai neklausiau, viskas ir taip aišku. Nors ir jei klausęs būčiau, tai nieko nebūtų pakeitę. Galvon įstrigo esminiai paaiškinti dalykai:
-Trasa aiškiai sužymėta.
-Kur išsišakojimas savanoriai nukreips.
-Trasos pagal spalvas, bet jei matote tik raudoną, vadinasi viskas ok.
Pirmyn! Kaip jau rašiau, iki į Dubingių atlėkėm su vėjeliu, už tilto laukė toks pikts kalniukas, kuriame galima sėkmingai aplenkt ką nors, paskui ilgas, lygus, asfaltinis-poilsinis leidimasis iki maitpunkčio tryliktajame kilometre, ,bet čia, miestelyje, laukė siurpizas… Užtels intrigų – viskas paprasta: savanoriui geltona signaline liemene ūžtelėjo šlapimas galvon ir jis ryžtingai nukreipė visą lyderių grupę dešinėn į laiptukus… Kietesni dar bandė priešintis, kad atsiet pernai.., kad tiltas gi ten… Ša! Bėgat kur parodyta. Na ir logiška – jei buvo parašta kad yra pakeitimų ir dar specialiai žmogus rodo, vadinasi taip reikia, matyt paskutinę minutę dar kažkas pasikeitė. Jau po visko girdėjau kad jie susizgribo, pasivijo, sugrąžino į teisningą kelią, bet ne mus, nabagėlius.
Įtarimas kad kažkas ne taip, tiesa, buvo ir su kiekvienu kilometru vis stiprėjo, bet apsidairius tiek prieky, tiek už nugaros matėsi bėgančių, o tiksliai pasakyt niekas nieko negalėjo. Dar galiukas ir pasidarė visiškai aišku, bet grįžt atgal pramės iš tos kilpos jau, nes nubėgta per toli nebuvo (buvome nukreipti į papildomų dešimties kilometrų, skirtų ilgiausiajai trasai, ratą).
Bjauriausia. kad vietoj greito ir lygaus kelio atkarpos teko balos purvai, žolės ir dar visas tikras, neperšokmas upelis. visiškai nebuvau tam nusiteikęs…
Na? Ir ką darysi, kai taip nutinka? Kai ateina blogumai? Pasimesi ar pakoreguosi planus? Žaviusi trailiškai vyruku, aplenkusiu mane, gaila nežinau vardo. Sužinojęs, kad bėgs papildomą dešimtuką, jis tik džentelmeniškai kilstelėjo antakį: “Ooo! Na ok, ką padarysi, taip nutinka…“ ir nubėgo ramiai tolyn.
O aš supanikavau gerokai. Ten, antrojoje maitinėlėje, kuri užuot buvusi tryliktame, atsidūrė dvidešimt antrame, iš to pasimetimo ėmiau tiesiog šluot vandenį ir maistą nuo staliuko. Tiesa tada dar visu 100 proc. nebuvo aišku, savanoris nelabai gaudė kas čia vyksta, ar tik apsimetė, kad negaudo, mes, grupelė bėgikų – tuo labiau. Sulaukę dar vieno jie nutarė, kad viskas čia ok, kad jokios klaidos nėra ir pasileido priekin. Nepuoliau griaut jų optimizmo, nors buvau viduj įsitikinęs priešingai. Be to ko čia labai pursloti ginčuose, juk esam jau už ežero grįžt tuo pačiu keliu pro Dubingius – virš dešimt kilometrų; stumtis pirmyn, tiesa toliau vos ne dvigubai, bet užtat laukia bent dvi stotelės ir nužymėta trasa.
Išsipūtęs nuo vandens, nukliuksėjau pirmyn ir aš. Nuo pirmų žingsnių pasidarė aišku kokią nesamonę padariau šitaip prigrūdęs skrandį… Sekantį km. dešimtuką lydėjo tokia štai vidinė drama: “Pirmyn pirmyn!“ -kvykavo protas: “Greičiau judėsim – greičiau baigsim!“. Pilvas gi ramiai atsakinėjo: “Ok, jokių problemų, judėkim… tik pirma biski pagulėkim, pavirškinkim.“ Su skrandžiu labai nepasiginčysi, visi drauge priėjom konsensuso lėtai lėtai bėgt su ėjimo pertaukėlėm.
Užtad kitose dviejuose maitinėlėse nieks beveik nebelindo, tik vandens šiek tiek.., bet ėmiau atsigavinėt. Toj bjauriojoj, gaudančioj batus, pievoj kelis žmones net aplenkiau, vėliau kur galima laisviau bėgt irgi. Taip ir baigėm… Guodžia tai, kad šių metų distancijos laimėtojo laikas gerom dešimčia minučių blogesnis už maniškį anų metų, kad į pabaigą visgi atsigvau, bet labiausia tai, kad visgi įveikta su visais papildomais atstumais. Nebuvo paprasta, ypač kai nesiruoši tam ir pradžioje rauni greičiau…
Zalia ir raudona

Raudonai pažymėta kur nukreipė, žaliai, kur turėjom bėgt…

Kažkaip šį sykį ytin daug klaidžiojančių buvo. Varžybų organizatoriai turi apie ką stipriai pagalvot, o jei kas klaustų pasiūlyčiau, kad esminėse dirbantys savanoriai turėtų atspausdintą popieriuj trasos schemą (tos spalvotos iš interneto pakaktų). Tai tikrai padėtų orientuotis kebliais atvejais. Apie tai, kad būtų geriau instruktuoti net nekalbu.
O bendrai viskas buvo super! Ypač išsimaudžius po visko ežėre. Dar vienas smagumas. kad lietuvaičiai ėmė teigiamai reaguot į bėgikus. Beveik visur kur buvo sodybos ar vilos, nuaidėdavo palaikymo šūksniai, žmonės siūlydovo pailsėt, obuolių ir vandens. Lietuvoj gyvent gera!
Ką kitąmet? Tikriausiai taip.., jamsim Asveją, tik gal jau ilgąją distanciją. Tikrai puikios varžybos, jei tik organizatoriai nepritruks entuziazmo.
Sekmadienį bėgam Alytuj, ar ne? Labai tikiuosi, kad ten viskas bus sklandu ir rengėjai pateisins savo ambicijas. Labai smalsu kaip ten tas jų naujasis tiltas. Geresnės progos jį apžiūrėt specialiai nesugalvosi.
Paskelbta temoje Pasiruošimas Vilniaus maratonui 2015, varžybos | Pažymėta ,

Cēsis ECO Trail. 33km

Cesis

Žemesnėse girios paunksmėse takas, samanos, šakos imdavosi lietis į vieną tekantį srautą, kuriame spalvotai švietė tik grybų galvos. Kaip kokiam Yellow Submarine stiliaus multike. Milžiniškos ūmedės, aišku musmirės, lepšiai, tiesiai ant tako voveruškos… Paskui akys priprasdavo prie pavėsio ir vaizdas tapdavo realesnis. Kelias dienas lijo ir grybų buvo tikrai labai daug ir didelių, suprantama ir miškas įmirko kaip kempinė. Kai su W stumdami priešstartinį laiką plepėjom su bandanų pardavėju, jis perspėjo, kad nuo distancijos “nusiėmę“ 81km bėgikai pasakojo apie slidumą ir purvą, ir kad šiandien trailo batai su agresyviu gripu tiesiog būtini. Žvilgtelėjau žemyn į savo ryškia oranžine spalva šviečiančius, naujutėlaičius, lengvučius NB lenktyninis plentinukus ir nugurgiau seilę. Priešstartinis jaudulys ėmė keistis į lengvą paniką, bet čia puikiai nuramino W, užtikrintai pareiškusi, kad viskas bus gerai.

kojos jau karta plautos

Startas ir visa varžybų miestelio atmosfera rodė ir kitos detalės rodė, kad “braliukų“ bėgimo kultūra visgi visa galva aukštesnė už mūsiškę. Ir pati startinė minia, nors gana gausi ir vienu metu į skirtingas distancijas (2,5km, 8,1km, 17km ir 32km), pajudėjo protestantiškai tvarkingai.
Šių fantastiškų varžybų įpatumas yra tai, kad nors trasa yra visiškai miškinis-trailinis, bet startuojama ir finišuojama yra pačioje miestelio centrinėje aikštėje, todėl žiopliai ir palaikantieji gali stebėti finišuojančius jaukiai įsikuitę lauko kavinėje, vienoje rankoje laikydami pieno kokteilį (tokio skanaus negėriau nuo nežinia kada, ir bendrai, apie latvių desertus reikia atidaryt atskirą temą), kita espresso puodžiuką, trečia besikasinėdami nosį. Prie jų ilgai negaišdamas ir prisijungė šių eilučių autorius su W. Žinoma kiek įmanoma persirengęs, prarijęs bliūdą nemokamos grikių košės su spirgais ir mineraliniu vandeniu iš butelio kiek nusiprausęs dumblus. Kaifas!
3km žemyn iš miestelio ir jau mes jau rimtam miške ir kuo toliau tuo rimtesniam, gal kokiam 8-tam km prasidėjo toks apystatis juodu purvu pažliugęs takelis link upelio. Čia prisiminiau paslaugiojo pardavėjo perspėjimus: tikrai, pati pradžia, todėl, nors jėgų dar pilna, reikia pasisaugot ir bėgt atsargaaaaaa..!!! Ir dar tos šaknys… Nieko, viskas laimingai, nusileidau ant delnų ir mylimo dešinio kelio. Kadangi taip ir čiužėsi žemyn, pašokau praktiškai nepraradęs nė sekundės, tik kompresinė kojinė buvo pilna juodo riebaus purvo ir delnai… Niekaip nebūtų pavykę nei nusivalyt nei nukratyt, jei ne upelis.
Netrukus sekė, kaip paaiškėjo vėliau, neilga bet lengva ir greičiausia trasos dalis, o 15-tame km ties Ramatų uola laukė įdomioji. Čia Gaujos senvagės liekanos, taip truputį link pelkės… Single trackas išplatėjo, bėgikams beviltiškai bandant rasti sausenį kupstą kojai pastatyti. Į šį minų ieškojimo žaidimą isijungiam ir mes prisiviję… Pirmi metrai visai sėkmingi, bet toliau tik čmach-čmach.., ir mano ryškieji plentinukai akimirksniu pavirsta į dumblinukus. “Silent hunter“ – taip išdidžiai yra parašyta ant jų vidpadžio. Dabar jau juos galėtum pavadint nebent “Swamp monster“, o jau po to užsiropštus ant tos Ramatų uolos į sausą taką, su kiekvienu žingsniu jie čiuksėjo ir pirsnojo.
dar klinciu Erglu klintis 2 Erglu klintis
Netrukus laiptais pakilom į dar vakar su W išmyluotą ir išfotografuotą Ėrglių uolą, kur, pačiam trasos vidury įrengtas maitinimo punktas. Antroj pusėj buvo lengviau didelių įdomybių nepasitaikė, truputį žemyn, truputį aukštyn, nesėkmingai bandžiau pasiklyst, bet laimei savanoris kareivukas sulaikė. O va jau pabaigoj, jau pačiam mieste jau dėjau džiazų… Aišku jau nuovargio prisidėjo, pabaigos išsiblaškymo, dar ten visai sėkmingai kelis labiau pavargusius pralenkiau ne taip toli prieky pasimatė tokia ilgakojė “stirna būkinia“, kurią visai įmonoma atrodė pavyt, bet ėmė durt šoną. Kol nesusuko rimčiau, ėmiau susikaupt ir išsikvėpuot ir pražiopsojau posūkį kairėn… Staiga pamačiau, kad prieky nieko nėr, bet suklaidino kad trasos ženklinimas (žymėta buvo, nes čia bėgom pirmyn). Už nugaros irgi ničnieko iš bėgikų nebuvo, sumečiau, pernelyg toli nusirovęs, kad grįžčiau kažkur atgal, tuo labiau visiškai nenutuokiau kur turėčiau. Aišku buvo tik kad finišas jau visai čia pat ir pagal laikrodį trasa jau turėjo baigtis. Laimei Ciesį jau buvo išvaikščioję šiek tiek, todėl su viltimi rast bėgikų nurisnojau aukštyn link centro. iš kurios pusės ir kur tiksliai reikia finišuot nesusipratau ryte pažiūrėt, todėl aikštėn prisikasiau iš kitos pusės. Pašokinėjęs, kad pamatyčiau vartus kur finišuot, už plojančių  finišuojantiems prie aptvertos zonos žiūrovų nugarų, susiorientavau, ir apibėgęs mažytį kvartaliuką, nustebindamas paskutinį prieš finišo zigzagą savanorį, nutaisęs pokerfeisą ir oriai įrisnojau ir aš…
tiesiog Cesis 3
Dabar kompe specialiai sukaičiavau: gale susraitytas lygiai vienas nemokamas kilometras. Nors ką nemokamai..? bent kokias 3-4 vietas kainavo…
Tai šits žioplys ir buvo vientėlis minusiukas viso renginio ir kelionės. Trasos grožis nenusakomas, laimei turėjom tikrai daug laiko ten pasimalt, miestelis tiesiog nuostabus. Idėja su W čia praleisti savaitę atostogų pasiteisino kokiais 225proc.
Jei tik ką, bandysim kartot, nors kitąmet apsistosim Kuldigoj. Ją iš pirmo žvilgsnio įsimylėjom jau grįžinėdami. Kaip tik tokiu metu ten rengiamas galingas pusmaratonis.
Kuldiga
Na ir Liepojon gal kiek per daug lūkesčių sukabinom, šaunu viskas ten, tik gal ne taip, kaip iš jūros pusės, naktį prastirenus ant denio, bet…
 Liepaja 3 Liepaja
Žodžiu braliukai tikri šaunuoliai, turim puikius kaimynus. Reikės lankyt juos dažniau.

Pasimatom dabar už savaitės prie Asvejos! Ciao!

vidurmaziu Cesis

Tribrisius

ukis

tiesiog Cesis 1 ordino Cesis

 

kuosa

Zemaitija

 

Paskelbta temoje bėgimai, Iš gamtos stebėjimų..., varžybos | Pažymėta , ,