VM19 skaičiukai

Savaitgalį labai toks smagus ir juokingas bėgimas buvo. “Ateik ir įveik“ anksčiau vadinosi Baršausko bėgimu. Jis visad savaitė po Vilniaus maratono būna, tai gera proga kojas pramankštint. Smagus, nes be įsipareigojimų, neilgas ir linksmai studentiškai atmosferiškas. Po Ąžuolyna skersai išilgai visur, bet tik ne šaligatviais. Linksmas dėl tų pačių studentų. Jie ten ne visi tikri bėgikai, bet ambicijų ir adrenalino – nors kirvį kabink. Pirmam trečdaly judėjimas kaip rytiniam trafike: vos pabandai kažką lenkt, tas wroom pirmyn per kelias vietas! Paskui jį dar keli šoka nenorėdami ko įdomaus praleisti. A kur tu nulėksi, pradžioj beveik ištisai vienvietis takas… Tada hop į ant slidžių akmenų per tunelį. tada iškart pist stačiai, vos ne keturiom į šlaitą. Maždaug čia viskas ima aiškėt, o po antro tokio pakilimo visi wroom-wroom baigiasi, o seni bambekliai, užsidėję “ai čia aš tik pro šalį ėjau į pardę kefyro“ feisus, nubėga ramiai link finišo.

SKAIČIUKAI
Pagal greitį trečias mano maratonas iš trylikos. Pagal subjektyvų įveikimo sunkumą gal koks maždaug penktas. Sunku gale, bet jau kiek pripratęs prie to ilgesnėse varžybose, tai tas sunkumas panikos nebekelia, taip turi būti ir tiek.

Skaičiukai iš oficialaus laiko, bet iš savo zonos iš starto eita tik 18 sekundžių, tai galima ir nekreipt dėmesio.

Pirma pusikė – 1:36:39 – tik keturiom sekundėm lėčiau negu geriausias ir vienintelis šio sezono pusmaratonis.

Antra – 1:45:39 – plius lygiai devynios minutės, beveik du kilometrai, jei gerais laikais… Beveik amžinybė!

Tempas tarp atžymų:

10km – 4:36 min/km

20km – 4:34 min/km

pusė – 4:39 min/km

25km – 4:40   min/km

30km – 4:34 min/km

40km – 5:49 min/km

finišas – 5:13 min/km

Į 3:30 telpam drąsiai, net i Bostoną (3:25) kitų metų priimtų. Į New Yorką dar niekaip – 3:14

Vilniaus maratonas 2019. Grėblis

Nenulaužiu Vilniaus maratono, nors tu ką. Arba po traumos būnu ir negaliu raut, arba sufeilinu. Žiūrėkim: VM13 – pirmas maratonas, čia viskas aišku.VM14 – po traumos. Baisinis infekcinis uždegimas įsimetęs į achilą.VM15 – PB. Šitas pavyko, nors labiau buvo ruoštasi ne jam bet vasariniam Kauno maratonui. Ir išvis, 2015-ti – geriausias bėgimo sezonas. VM16 – feilas, užskubėta pirma pusė.VM17 – praleidau, nors buvau užsiregistravęs. Namų rūpesčiai.VM18 – po traumos. Patempta čiurna. VM19 –  feilas, užskubėta pirma pusė.

O jei šįkart?!!

Lipam ant grėblio, nors šalmą pirk, bet apie tai vėliau biski, dabar apie ką 2019 Vilniaus maratonas. Vienas ratas! Pagaliau! Ir tai, mano vatine galva, pagrindinis ir… vienintelis dalykas apie ką verta paminėt. Tiesa, dar dušus patogesnėje vietoje padarė.Bėgimo ratais visiškai nebijau, bet visgi vieno rato maratonas yra mažiausiai viena klase aukščiau. Dviejų ar daugiau ratų maratonų rengėjai gali nors ir kulnus apsiturškt betobulindami organizaciją ir gausindami pramogas, bet jie vistiek liks klase žemiau, nebent tai koks labai nišinis maratonas – kalnais, stadione, pastate, požemiais, daugiadienis, keliagubas ar panašiai.Net nesitikėjau kiek smagiau buvo bėgt tą vieną ratą, nors pabaiga ir buvo žiauri. Visa kita Vilniaus maratone? Visa kita, kaip visada – gerai.., turbūt. Panašu, kad taip ir liksim  – nedidelis, jaukus nedidelio Europos miesto maratonas, na bent jau norėtųsi, kad būtų tikrai jaukus ir patogus. Tai nėra blogai. Tiesa rezultatų lygis krenta – jei prieš tris metus su gerokai geresniu laiku netilpau į šimtuką, šiemet įsispraudžiau.Dar įspūdis, kažkodėl kad užsieniečių buvo daugiau  nei lietuviukių, bet čia gal dėl to kad esu iš provincijos.
Kažkur jau už Elektrėnų susičiupau, kad palikau laikrodį… AAAAA! Nemoku bėgt be jo. Priklausomybė! Ne, grįžt pasiimt nespėsiu, teks bėgt taip… Nieko tokio, bet jausmas kaip be kelnių. Paskui sumojau, kad galiu iš A pasiskolint, laimei esam susitarę prieš startą susitikt dėl marškinėlių. Taip ir padarėm susiskambinę, tik šiek tiek nervų kainavo. Tiesa, A laikrodis greitį rodė dviratininkiškai – km/h, todėl tempo sekt neišėjo, pulsą, tiesa, rodė korektiškai. Čia ir bus tas oficialusis pasiteisinimas, kodėl susimoviau – bėgau be laikrodžio. Koks kitras psichologas sakys: “ki-ki-ki, viską tu pats ten pasąmoningai teip sutvarkei, kad susimaut…“ Ką aš žinau, turbūt taip ir yra, jis gi specialistas.
Žodž viską spėjom, laikrodį ir marškinėlius sutvarkėm, į starto gardą pataikėm, tualetus radom. Bum! ir startavom. Čia svarbiausia nesuklupt pradžios tirštoj minioj kur ant grindinio, ir išvengt “elnių“, kurie ten apimti starto euforijos liuoksi nenuspėjamom trajektorijom lenkdami kitus. Tempo nežinau, pulsas šiek tiek (biski daugiau negu šiek tiek) per didelis, bėgasi pakenčiamai. Lenktyniauju su keliais pusmaratoninkais, iš tų kur ant galvos turi čeburaškos ausų gabarito ausines, alsuoja garsiai kaip briedžiai rujos metu. Tiksliau jie lentyniauja, nes vos tik susigretini, jie pasispardo ir šauna pirmyn… kokiam max puskilometriui.
Nesu visai tikras kur esu pagal tempą. Pirmuose kilometruose kažkokius peiserius aplenkiau, tikriausiai 3:30. Dabar toli prieky matosi kiti, matyt 3:15, bet bijau apsirikt. Po truputį artėja ir maždaug dešimtame kilometre juos aplenkiu, taip, tai jie. Vadinasi bėgu greičiau negu planuota. Kaži, jei būčiau nelenkęs, o bėgęs kartu su jais, gal būt žymiai geriau buvę? Tikriausiai, nors ir peiserių tempas labai optimistiškas.Sumetu, aplenkt ir paspaust kiek įmanoma, o paskui kentėt, nes jau ir taip jau viršiju planuotą greitį. Grėblis, nu! Klasikinis grėblis.
Bėgikų rečiau, paskui per tiltą nusuka ir pusmaratoninkai, trasoj lieka pavieniai maratoninkai.  Žvėrynas dar visai neblogai, o jau Vingio parke imu jaust, kad prasideda… Tiesa, jau vėliau radau, kad čia tempas dar smarkiau nekrito. Vėl Žvėrynas, Neries krantinė, pakilimas… o va čia jau tikrai viskas, pats lėtėju, o pulsas kyla. Gerbiamasis Trisdešimtas km… Kažkiek už Žaliojo tilto pro šalį pradunda 3:15 balionėliai, galiu tik draugišku žvilgsniu palydėt. Šliaužiu pirmyn, bijau kad tuo tuo ir 3:30 aplenks. Drama. Mane lenkia kas tik nori ir kaip nori, susidaro visa tokia grupė klipatėlių, kurie manašiu tempu tai priartėjam viens prie kito, tai aplenkiam tai vėl susimainom. Štuthofo silius. Per šimtines patyriau, kad jei jau toks slobnumas užeina, geriau kiek paėjėt ir tada tęst bėgimą, negu bandyt bėgt nestojant. Ypač pernai tokia taktika, aplenkiau nemažai tų kurie bandė ištisai bėgt. Tiesa, tai labai ne Murakamiška, bet pulsą numuša.
Pagaliau senamiestis, leidžiuosi žemyn, dėkoju palaikantiems. Kojos neneša net Išganytojo gatvelės nuokalne. Užupy bandau užvest broliuką lenką (antrą pusę vis greta laikėmės), ne nebeužsiveda, o liko tiek nedaug…
Ne, 3:30 peiseriai neaplenkė, bet po trisdešimto tempas krito beveik minute. Skaičiukus vėliau atskirai duosiu, kad nepasimirštų. Kodėl taip pritrūko?1. Labiausiai manau kokybiškų ilgabėgių labai konkrečiai palaikant maratono tempą. Tie kas buvo tai tokie recoveriniai po latviškų treilų ar kitų varžybų.2. Disciplinos laikantis tempo (pulso).3. Specialių bėgimo treniruočių, senukiško tursenimo pagerinimui.4. Viso kito.
Kitaip nei šešioliktais visai nesijaučiu susimovęs, nors Prahoj prabėgau ir geriau. 30 km 4:35 min/km tempu visai neblogai. Neblogai yra ir iki galo nubėgt martoną. Ne profas gi.

21 Biržai

Širvėna

Vis kažką pamirštu ar supainioju bėgdamas. Kažkada Vietrino taurėj 10 km gale spaudžiau maksimaliai paskutinį ratuką, berods iš keturių, ir tik pasukus link finišo susigaudau,  kad ne, liko dar vienas ratas liko.. Pavasarį Stirnabuky irgi link galo nors užmušk užmiršau kokio ilgio trasa – ar dar reikia pasitaupyt ar jau finišuoti, t. y. lėkt iš paskutinių, nes jau pabaiga. Lygiai tos pačios abejonės ir Kauno Marių treile kamavo, va tik šimtuke skaičių nepamačiau, gal tik pradžioj su maitinimusi paskubėjau. Tiesa kažkada Vilniuj esu netyčiukais išvis nusukęs vieną ratą,  bet čia ir nepatyrimas prisidėjo.

100 kojinių

Į Biržų pusmaratonį norėjau nes šiemet plentinėse lenktynėse beveik nedalyvavau ir išvis praleidau visus pavasarinius pusmaratonius, kartu ir patikrinti, kokia realiai dabar ta bėgikiška forma. O ir klubas ten organizavo Biržietiškų privalumų patikrinimą su ekskursijom ir kepimu ant žarijų.

alaus bravoras

Dviejų savaičių atsigavimo po šimtinės teoriškai turėjo pakakt, žinoma ne PB (personal best) pagerinimui. Oras puikus, nekaršta, trasa beveik lygi – šeši ratai po tris su puse kilometro. Vienintelis minusas – tas staigus apsisukimas, jiei vieną sykį gal ir nieko tokio, bet šešis – jau knisa.

Bėgosi irgi neblogai, pradžioj laikėmės kartu su Audra, bet pasirodo ji bėgo tik dešimtuką, todėl toliau tempą teko pačiam kontroliuoti, nes bėgikų labai išretėjo. Va čia ir vėl apsiskaičiavau. Ten palei ežerą, kaip rodėsi priešpaskutiniame rate, akies krašteliu laikrody pastebėjau, kad ten lyg kažkokie didoki skaičiai kur rodo atstumą. (Varžybose nestebiu nei greičio nei, nei distancijos, tik pulsą.) Ir akurat, rodo kad nubėgta jau virš dvidešimt kilometrų… Dar palaužau galvą, ar nebus čia paklaidos kokios, ne – niekaip, tiesiog vėl apsižioplinau ir jau dabar reikia kuo entuziastingiau lėkt į finišą.

Jono uošvijos tvarto durys

Rezultatas? Neblogas, nors bėgant atrodė kad bus žymiai geriau, gal net ir rekordas asmeninis, bet toli gražu ne, pritrūko ~ 3 min. Čia pagal jausmą, o pagal planą subėgta taip kaip planuota.

Dar 100

Bemiegės tokios lenktynės, nes į Vingio parką po savo budėjimų su W atvažiavom tiesiai iš Kauno truputį prieš penkias. Startas lygiai šeštą, o reikėjo ir numerį pasiimt ir maitinimo punktą susirengt. Laimei radom gerą viečikę ąžuolo pavėsy. Šiemet labai nudžiugino A, kuris dar ir būgnus į pabaigą atsivežė, turėjom ne tik savo nuosavą stalą, bet ir perkusiją. Ag, kaip lauki bėgdamas tą begalinį ratą kol pasirodys ta stovykla su mylimais žmonėm… Paskui vėl išsiskyrimas begalinėms vienuolikai minučių ir jokios čia ironijos. Vienam bėgt būtų visiškai kas kita.

 Palaikymas akivaizdžiai padėjo – rezultatas nustebino netikėtai maloniai. Pasisekė. Minusas gal tik vienas, tiksliau du. Du nagai: dešinės pėdo nykštys ir didysis kairės. Primą sykį bėgime pajutau, kad tinsta pėdos, net tris kartus stojau atsilaisvinti dešinįjį batą; svarsčiau, gal keisti į atsarginius, bet nekeičiau – neaišku ar būt padėję, o ir laiko gaila buvo.

Apie 100 km varžybas. Turiu negerų nuojautų, bet labai norėtųsi tikėt, kad jos Vilniuje išliks. Jos ypatingos savo 100 km ultra atmosfera, ir 10×10 komandine dvasia, bet surinkt savanorių ir išlaikyt publikos dėmesį renginy, kuris trunka daugiau nei trylika valandų,oho koks uždavinys. Lyginant su pernai dalyvių buvo du syk mažiau (čia apie grynus šimtukininkus. Yra dar estafetininkai ir šiemat atsirado pusšimtininkai) Taigi šiemet startavo dvigubai mažiau, o finišavo dar mažiau. Pernai į trylikos valandų limitą netilpo ar pasitraukė penktadalis dalyvių, šiemet net trečdalis. Karštis, spėju, išgąsdino. Ir rezultatai šiemet prastesni. Tik ne lyderių, tie tai jau rovė… Šiemet Evaldas atrodė nerealiai, Viktorija kovėsi kiekviename mielame kilometre iš šimto, smalsu ir truputį baisu buvo žiūrėt į juos trasoje.

Ką reiškia, kai 100 km lenktynėse paskutinis iš penkiasdešimties ratų greičiausias? Kad jėgų pritaupyta? Kažin. Kažin ar pritaupysi ko tokioj distancijoj. Pernai tik vienas paskutinį ratą bėgo greičiausiai, šiemet irgi. Aš šį sykį. Paprastai greičiausias būna pirmasis ratas, dar kažkodėl ketvirtas, o šiaip greičiausiai bėgama pirmoj pusėj, link vidurio.

Kaltas bičiulis – Valerijus iš Fokuso, kaip ir pernai jis ne tik palaikydavo, bet informuodavo kur yra “tiesioginis konkurentas“, pats niekaip nesupaisysi tuose ratuose. (Tiesioginis konkurentas, anot mūsų-  tai konkurentas amžiaus grupėj). Maišosi estafetininkai, kurių du syk daugiau, šiemet pradžioj ir penkiasdešimtkilometrininkai prisidėjo; visą laik kažkas lenkia tave, kažką lenki tu, kažkas eina, kažkas išvis nedalyvauja tik artimo palaikymui prisijungia pabėgėt. Žodžiu – maišalynė trasoj ir maišalynė galvoj, nes kraujo smegenims širdis siunčia vis mažiau, viskas kojoms. Ten jau link pabaigos, kai prasideda tikrasis džiazas, Valerijus vis liepdavo puškuot pirmyn, informuodavo, kad bėgu antras ir kad atitrūkimas nuo “konkurento“ mažėja. Nelabai tikėjau kad taip ir mažėja, bet geriau į tokį pasivaržymą koncentruotis, negu įsjautinėti kaip darosi vis sunkiau ir sunkiau. Likus 2-3 ratams ar kiek anksčiau Valerijus pasakė, kad anas prieky tik per kokias dvi minutes, -“jis toks visas violetinis,“ – dar pridūrė. Aha, supratau apie ką čia, prisiminiau vyruką ryškiai violetine apranga, vis aplenkdavom viens kitą, kai stodavom prie maitpunkčių.

Pabandžiau primest kokio ilgio atstumas gali būt tos dvi minutės, bet nea, nieks ten galvoje nieko neskaičiuoja, o prieky net tolumoj nieko violetinio nešviečia. Ir jau besibaigiant priešpaskutiniam ratui, pamatau gerokai prieky beeinantį tą violetinį. Ag šitaip!? Galima priartėt… Priartėju, bet jis per tą laiką ima bėgt. Vingio parko scenos posūkis, Valerijus jau rėkia varyt iki galo, nebestabčiot.

Paskutinis ratas… Kiek sudvejoju ar lenkt konkurentą, ar ne per anksti, nes jis bus kiek pailsėjęs beeidamas, o raut du kilometrus, kad ir paskutinius, kaži ar užteks parako. bet lyg ir bėgasi dabar, o kas ten žino kaip ten prieš pat finišą bus. Ai, būsiu, jei ką, bent pabandęs, padaręs viską. Paspaudžiu smagiau, taip kad aplenktas jis iškart neįsikabintų už nugaros. Lyg ir atitrūkstu. Akies kraštu matau kaip, W ir A su visais būgnais nuskuba pamiške link finišo. Lieka gal koks pusantro kilo…. ojei, kaip daug… Už nugaros vaidenasi kažkieno žingsniai, o gal nesivaidena? Posūky jau už paskutinio kilometro ribos kiek gryžteliu per petį – ne, atsiroviau visai solidžiai, trepsėjimas už nugaros vaidenosi. Teoriškai įmanoma pasivyt, na bet jau labai drėkst reikėtų, o ir aš juk nestoviu. Paskutinis posūkis kairėn į parko alėją link estrados, laikrodis rodo, kad į dešimt valandų telpu laisvai, visi ką lenkiau, aplenkti.. ir vėl tie žingsniai… Viskas! zigzagas prieš finišo tiesiąją, ne – čia jau nieks neaplenks.

…………………………………

Ateičiai, jei kas šimtinę bėgtų:

-Labai padėjo mintis paskutiniuose ratuose, kad už finišo iškart griūsiu veidu į pievą Vingio parko ir darykit ką norit. Nugriūt nepavyko.

-Laikytis drausmės, nestabčiot be reikalo, nes vienu metu buvau įsigudrinęs ir prie savo stalelio ir prie bendro sustot. Apgaulė tai, vieno pakanka. O sustot norisi visąlaik. Kaip sakė kapitonas Varnas: įgulos norai begaliniai, o laivo galimybės – ribotos.

-Norint pagreitėti tokiame bėgime (ratukais), reikėtų įsitaisyti mažą, patogų delne buteliuką. Geriausia turbūt softflaską. Maniškė didelė gertuvė buvo labai nepatogi. Tada galima bandyt visai ar beveik visai nesustoti gėrimo pertraukoms. Čia jau be komandos niekaip.

-Gale vistiek bus labai sunku.

Agluona – Alūksnė – Ruussmae – Tartu

 

Dvi mūsų su W (ir Pėda) paskutinės kelionės buvo į Latviją ir abi debesų stebėjimo. Pirmąją stebėjom – ar palis, antrąją – ar nustos… Dar pirmąją buvo labai karšta, o antrojoj, suprantama, šalta ir šlapia. Pėda naktimis turėjo rimtą užsiėmimą džiovintis kailiuką po dienos nuotykių.

Bukingas Alūksnėje ir aplink neturėjo ko mums tom dviem naktim pasiūlyt, arčiausią ir mūsų itin kuklius poreikius tenkinantį pasiūlė estai. Alūksnė gi tik koks 10 km nuo sienos. O ką? Estijoj nebuvom dar šiam amžiuj, todėl tas ~30 km atstumas nuo nuo Stirnu Bukio starto neatrodė baisiai. Ir neprašovėm. Jei ką, rekomenduojam – Muisa Rogosi. Ramu, kuklu ir labai taip autentiškai estiška. Ir gamta aplink labai – Haanja gamtos parkas, kaifavom vaikštinėdami net per lietų. Labai estišką, Arvo Parto stiliaus lietų.

Ir tvarkinga viskas labai. Sekmadienį tarpelis tarp ciklonų davė atsipūst nuo lietaus. Haanjos pamiškėse prisirinkom ivančajaus žiemai ir nuvažiavom į Tartu į Mišias. Jaunystės svajonių miestas, kur dar nebūta. Hmm, tas šviežiai  atrestauruotas, dažytas tinkas ir spalvotos trinkelės visur vienodos… Centras turistams, bet gražu žinoma. Ir tvarkinga. Ir kavinukėj mergaičikės aptarnauja labai maloniai. Ir bendruomenės Mišios ten, kur katalikų mažuma (Latvija, Čekija, Estija) ypatingos lyginant su mūsų suformalėjusiomis.

Alūksnės Stirnu Šernų Buks

Šitas bėgimas išskirtinis starto laiku: šeštadienis, 16:30. Latviai matyt taikė surengti po bėgimo ežero saloj šventinę vakaronę su palapinėm, koncertais, kepsniais ir alum. Bėgikų tokią viduvasario naktinę fiestą, Lietus ir tūksančiai kojų salos parko pievutes pavertė į tikras žliugsinčias pelkes, bet sprendžiant iš išsipūtusių ir skimbčiojančių maišelių stirnabukininkų rankose prie artimiausios maximos jau gerokai po finišo, jie rado išeičių. Mes gi išvažiavom į savo Estiją kailiukų džiovintis.

Spėju kad ir distancijos šį sykį buvo numatytos tokios neilgos (didžioji tik 26 km, paprastai virš 30 būna), kad nenusiplūkt prieš vakaronę. Tas ir gerai, nes maknojimosi ir taip pakako, ypač pabaigoj, kur nekaltai taip atrodė priešpaskutinius kilometrus visai palei krantą apsukt. Ten ir sausą dieną matyt rasi viečikių įsimaktnot į tą lipnų juodą ežero pakrantės reikalą. O kai pliaupant lietui prieš tave tuo pačiu prarisnojo 470 voverių, 1003 zuikiai, 429 strinos ir beveik 100 lūšių (skirtingų distancijų dalyviai taip vadinasi)…  Svarbiausia ten nesutrūkčiot ir nesustot, o iš inercijos bandyt praslydinėt kuo toliau, nes kuo įmantriau ir ilgiau ten maigaisi, tuo storiau aplimpi tuo juodu @#$%. Ir ežerą, žinoma, nenuvirst.

Dar Stirnu Bukyje jie trasoje padaro atkarpą stačiausioj įkalnėj, kurioje atskirai skaičiuoja laiką, ir tiems, kas dalyvauja Bukio Taurės turnyre, duoda papildomus taškus. Verta drėkstis jei nori būt sąraše aukščiau, o ir žiūrovams tokie sprintai labai patrauklūs. Šį syk sprintas buvo beveik pačiam gale – desertas toks.

Man šitas bėgimas buvo apie vištieną. Nes papietavom biski per vėlai ir gerokai per daug. Nu!, nes išalkom kaip kokie vilkų bukiai ten estų tarpekliais bevaikščiodami ryte. Godumas savo padarė: žinojau kad negalima kelios valandos prieš startą sočiai prisikirst, bet pabandyk keliaudamas tiksliai ištaikyt, ypač kai varžybos prasideda taip neįprastai: 16:30… Visą pirmą pusę distancijos ta vištiena reiškė pretenzijas dėl bėgimo greičio.

Pasimatom, jei viskas ok už poros savaičių Vilniaus 100 km.

Saldus

Nebuvo jėgų apžiūrinėt tą Saldų, karštis, o ir jau esam buvę ir grįžt nutarėm iškart po finišo. Šiemet saldus – tiesiog trečias Stirnu Bukio etapas, o Saldaus saldainiai lauktuvėms, mašinoje susilydė maišeliuose. Ne tik saldainiai, ne vieną bėgiką šiandien gaivino šalia vieškelio.. Visai nejauku, matyt tokius reikalus, kai iki finišo dar jalkipalki kiek.

Gal tiek apie Saldų, nes kelionės razina šį kart buvo Žagarė. Ir labai gražu ir labai liūdna. Išeina tie miesteliai iš mūsų. Iš Europos. Seniai jau išeina.. Sovietai, Šoah, pokario mankurtinė urbanizacija, dabartiniai euroremontai…

 

Kaip skriejom? Latviškai skrieti – yra bėgti, kietai, ne? Skriejom ilgiausią, lūšies distanciją – 31 km, bet šiom dienom ne kilometrai kotiruojasi, o karštis. Ir taip į prognozes žiūrėjom, ir anaip ir vistiek aišku buvo, kad šeštadienį bus karšt.. Kelionės tema su W buvo – žiopsojimas į debesis ir laukimas iš kurio “baisuoklio“ palis. Palijo kelis lašus iškart po finišo ir jau gerokai vėliau, Žemaitijoj, kai važiavom.

Kokie patarimai dėl ilgesnių distancijų kai karšta? Nežinau… jokių turbūt. Banalybės tik: kad neraut, kad gert, kad kepurę nuo saulės… Ai blėniai visa tai, jei jau nemėgstat karščio, vadinasi bus kapiec. Jei bėgsit greičiau, antroj pusėj link pabaigos bus rimtas kapiec, jei bėgsit lėtai – kapiec bus mažesnis, tik truks žymiai ilgiau. Čia klausimas, kiek turi patyrimo ir kiek nebijai. Dar klausimas ar trailinis bėgimas, ar plentu. Jei plentu, tai daugiausia nuo organizatorių priklauso, kaip jie aprūpins vandeniu, juk nebėgsi buteliais apsikarstęs kaip savivaldybės eglutė prieš Kalėdas. Visgi traile, ypač kai oras toks, gera kuprinė su gertuvėm yra pranašumas. Neturiu deja tokios (maniškė – 25l skirta labiau iš darbo bėgiot, ar dienos žygiui, ne greičiui). Rodos ir nedaug tarp tų punktų, kai į žemėlapį žiūri, bet pasikamuot teko. O jau kai pribėgi, priburbi to skysčio, ir jau nebeduod pilvas skriet… Iš kuprinės tą patį ar net daugiau, gali mažais gurkšneliais trūkčiot.

Pradžia buvo miestelio parku, vėliau aukštyn – žemyn miško takais didele minia, nes startavom kartu su stirnom (23 km), su tom stirnom ir lenktyniavom sau iki kilometro maždaug dešimto, tada jie pist ir nusuko pamiške kairėn, o mes atsidūrėm šviesioje, saulėtojė pievutėje. Labai saulėtoje. Čia faktiškai bėgimas ir prasidėjo. Masės nebėr, paskui negirdžiu nieko, prieky, toli grupelė lūšiukų. Takas – vos ne arimas, tik žiūrėk kur koją statyt. Ar įmanoma prisitraukt tuos lūšiukus? toli.., bet lyg ir artėja. Ir miškelis artėja, galima atsipūst nuo saulės, pakui vėl pieva, ir vėl miškelis ir tada ilgas gabalas atviros vietos vingiuot kimsynais. Čia pasivėju tą grupelę, dalį aplenkiu, kartu gaunam kiek pavėsio. Apie 15-tas kilometras, netrukus turėtų gėrimo punktas būt. Labai reik, nes prasideda reiškinukai – ima šaltukas krėst, blyn tokiam karšty… Reik orgnizmui kažko.

Pagaliau ženklas kad už 200 m H2O. Ura, išgyvenom! Kertam vieškelį, per medžius šmėkšteli kūdra, pasigirsta garsūs “PŪKŠT“ ir pritarimo “JĖĖĖĖĖ!“. Pasirodo kiti lūšiukai supratę kad geras rezultatas nuėjo ant lūšies pypo, šoka į kūdrą. Jėėė – sako ir ploja ant kranto esančio maitpunkčio savanoriai. Ne pati blogiausia mintis, gundanti. Stabdo tai, kad liko daugiau kaip pusė trasos. Pasiguodžiu, kad jei ką pūkšt su visais rūbeliais padarysiu, vėliau, prie kito ežero, ten kur vakar su W ir šunimis vakarieniavom.

 

Prisiplempiu vandens, kandu želiuką, dar tolėliau nusuku už medžių į vyrų pusę. Deja grupelė lūšiukų, kurią tiek vargau lenkdamas vėl prieky, o pilvas neleidžia paspaust. Čia prasidėjo desertas – bėgimas lauko keliukais ir vieškeliais be pavėsio, tai sudarė didesnę pusė likusio kelio. Sunku ne tik dėl to kad sunku, bet ir dėl to kad matai, kaip kitiems sunku. Antisinergija tokia, juk greituoliai jau seniai nubėgę… Laime įsiterpia miško gabaliukų ir vėl vieškelis. Jei bandyt paeit lengviau ne kažką bus, tik ilgiau kamuotis. Pagaliau tas ežeras, ir paskutinis maitpunktis (pasirodo suorganizuotas lygiai ant to stalo, kur vakarieniavom), lieka tik penki kilometrai. Tik! Penki! Aha… Čia laikausi tokio vaikinuko iš tos lūšiukų grupelės. Anas, matyt jaučia, aplenkt nesiduoda, palaiko tempą, šaunuolis. Taip kartu ir vingiuojam tuos paskutinius ilgakilometrius. Vaikinukas po truputį atsirauna priekin… Visai pabaigoj prasideda tas miestelio Kalsėtas kalnų parkas, kur net pradžioj buvo ką veikt, jau lyg ir senokai buvo ženklas, kad lieka paskutiniai du km ir – bac – stati, pakankamai aukšta, įkalnė, iš tų kur įlipimui daugiau negu dviejų galūnių reikia. O ką daryt.. Pačiam viršuj aplenkiu vaikinuką, kažką sumurmu paguodai, bet iš veido matosi kad bičas netoli lūžimo. O juk liko metrai, ne šimtai keli. Takas ima leistis, ten apačioj upelis ir jau rodos girdisi finišas. Bičas atsigauna rauna priekin už posūkio, bet ne, visgi lūžta, net labai nespausdamas pakalnėn jį aplenkiu, neriam po rąstiniu tiltuku į griovą žemyn.

Brač sunku buvo… Su visai batais lipu upelin, jis pačiam vidury gylio sulyg pusantro kibiro, pilnas sugulusių, susėdusių bėgikų. Kaip koldūnų.

Kažkodėl kuo toliau, tuo sunkiau. Prieš savaitę Lietavos traile irgi sunku buvo. Geras. beje renginys, su Kariuomene suorganizuotas, gerai jei taptų tradicinis.

Praha vietoje Tervetės

Praha – tai Čekijos sostinė, jei nežino, o Tervetėje buvo antrasis Stirnu Buks etapas, kurį paaukojau dėl Prahos maratono. Teoriškai galima buvo spėt į abu, savaitės skirtumas, bet kadangi su W nutarėm mažiausiai savaitę pasitrinti pas čekus ir lenkus, šį sykį atidėjom latvius. Nieko jau birželio pradžioj vėl juos lankysim.

 

Po Carnikavos nubėgta (čia tiesiog pačiam sau dėl vatinės galvos, kad prisiminti):

• ai, pasitaręs su Nerijum, įsigijau Polar H10 diržą ir visi kamavimaisi su pulso skaičiavimu baigėsi. Deja Suunto Smart Sensor diržas pasirodė esąs šlamštas. Ramu dabar, žinau ką bėgu…
• žinoma pavasarinis BMK “Sveikas žmogus“ Kleboniškio šile.
• Laukinis trail prie Kauno marių, visai neblogai, tik bėgdamas visai pamiršau koks trasos ilgis, ar tai dvim du ar tai dvim šeši. Likau šiek tiek jėgų sutaupęs nes per vėlai ėmiau finišuot, tik kai jau pasimatė sutinkantys. Čia nieko visai, blogiau kai finišuoji ir pasako, kad dar tipo ratas liko… Pernai per Vietrino 10 km taip nutiko Ąžuolyne. Ai, ne pirmas sykis.
• Kazlų Rūdos trail, nors ne, iki trail netraukia, raitais trailo nebūna. Čia organizatoriai galėtų labiau pasistengt.
• dar turėjom su Kiborgu ilgabėgį Kačerginėn bėgt, bet jis šeštadienio anksti rytais labai užsiėmęs būna.

kažkoks vietinis Nyčė

Praha, nes gražu pavasarį ir primečiau, kad turistų mažiau turėtų būt. Klydau… ne kad gražu, o kad turistų mažai. Dar klydau bijodamas, kad karšta bus. Anksti ryte maratono starto garde buvo gražu pažiūrėt į visuotinį vibrato nuo šalčio ir skersvėjo. Glaustėmės it kačiukai krepšyje, termometras rodė 2°C (W sakė). Už tai bėgt buvo gera ir gaivu, bet gal vėliau apie bėgimą, bėgimas buvo pretekstas, tekstas – kelionė. Gaila tik savaitė.

Dar sykį maloniai nustebino Varšuva, ten pernakvojom Senajam Mokotove pernakvojom ir visą vakarą pasitrynėm su vietiniais švenčiančiais savo majuvkas, o ryte žydų muziejų aplankėm. Ir kada nakvosim, tik dar kitam kokiam rajone. Fainas miestas, tik reikia pataikyti švenčių dienomis, kai nėra trafiko.

Vaaršuvos modernas

Paskui nakvojom Vroclave, mielas, techniškas, autentiškai apšepęs miestas dar mažai nuglaistytas euroremonto.

Paskui Svidnica su mediniu baroku, paskui mašina pati į kalnus ėmė nusukinėt, paskui susipratom kad neturim nė gramo išsikeitę valiutos o jau seniai esam Čekijoj.

durys į privačius fundatorių klauptus bažnyčioje

Ką ten Prahoj? Visas centras ten turistams, iš turistams ir turistuose. O juk ne sezonas dar… Ai seniai su W esam nutarę bevalkataudami po Piterį, kad didmiestį geriausia žiūrėti naktį, arba sekmadienį anksti ryte. Ir vaikščiot… Šiek tiek privaikščiojom, ypač džiaugėmės parkais ir žaluma Bubenečuose. Praha 7 (toks miesto rajonas su ambasadom,  dvasia panašus į Žvėryną ar žalaikalnį). Pėda prisideda, kad Praha tikrai nebloga, yra ką pauostyt, tik katinų labai mažai, na ir tas ežys, kur naktį nosį subadė… ai, tiesa dešrės, oi tiksliau Dešrelės… Sutinku – staropražska didžioji parūkyta bandelėje su garstyčiom ir raugintais kopūstais – geriausias rekoveris po maratono. Ir tai, su šunimis ten viskas tvarkoj:

Grįžt tiesiai nesinorėjo, o kalnuose rodė prastą orą, W pasiūlė pažiūrėti kas yra Bohemijos Šveicarija. Pasirodė kad labai. Toks vaikščiotojų ir dviratininkų rojus. Ir žiūrėtojų, ir bėgikų turbūt.

ten kažkur už horizonto rinkimai..

ar jūsų šuo moka lipti kopėčiom?

Telefono navigatorius ten į ten iš Prahos nuvedė pirma į Lenkiją, paskui į Vokietiją, paskui vėl tik atgal į Čekiją – taip greičiausia. Labai atsigavom ten po urbanizmo dozės.

Kitą dieną trumpas vokiškų kelių desertas, kažkoks Giorlicas, kamštis prie Poznanės (atsisakėm plano ten užsukti) ir Torunė. Čia tikrai neprašovėm nes Turunė – tai toks must see dla turysty z Litwy. Senamiestinis perliukas, su visais mažo miestelio privalumais.

Kavinė su trim tikrais gyvais katinais, vitrinoje vaidinančiais tikrus gyvus katinus. Pėda buvo taip įžeista. kad net nerado ką suloti.

labai siaura, sena ir aukšta bažnyčia

 

 

Maratonas

Vienintelis minusas – brangokas, lygint su lenkiškais. Viskas vakarietiškai tvarkinga, gerai organizuota ir mokama. Senamiesty vietos maža, o žmonių daug, tiesiog stebėjausi, kaip greit ir sklandžiai pavyksta atlikt visus tuos bėgikui mėgėjui nervus tampančius bet būtinus reikalus: tualetas, persirengt, atsigert, priduoti daiktus, vėl tualetas… O juk lygiai 7300 finišerių (Vln palygint – 738, neskaitant pusmaratonio) Gal tik užtruko kol iki savo starto gardo prisibrauti, nes nesinorėjo labai iš anksto styrenti ten skersvėjy, nes buvo žiauriai, žiauriai šalta..

Kas tokio iš šito bėgimo razinų? Nagi dvi buvo: pirma, kad  Varšuvon išėjęs pavaikščioti pirmą syk sezone su basutėm prisimušiau ant abiejų padukų po gerą pūslę.. Ne kažką, kelios dienos prieš maratoną, ką? Visa laimė nutariau nieko tokio su jomis nedaryti, tik paminkštint vazelinu odą aplink ir kantriai išvaikščiot. O to vaikčiojimo buvo, ir Praha, ir Vroclavas ir t.t., ne vienas desietkas km.

Antra razina, kad atėjęs starto ryte pagaliau į vietą, kur jau reikia atsibučiuot su W ir lyst persirenginėt, staiga aiškiai suvokiu, kad pasiėmiau viską, pradedant kojinėmis baigiant tepaliukais ir gėrimu išskyrus sušiktą bėgimo numerį su čipu… Džeimsbondo rėžimu galvoj permetu visus įmanomus variantus, ne be numerio niekaip, ne tik kad nužfiksuos finišo, bet nei į trasą, nei į uždarą maratono miestelį nepateksi. Lieka du variantai: bėgt iki viešbučio virš 6 km per kalną, arba siūst W su Pėda kad greituoju ėjimu tuo pačiu maršrutu atneštų… Primu variantu beveik gal ir nepavėluoju, bet apšilimui tie dar šeši km prie jau nueitų aiškiai per daug. Renkamės antrąjį, W skubiai išmina, na startuosiu pavėlavęs, vistiek gi ne PB ar dar kokiam laimėjimui šis bėgimas… Paskutinis nebūsiu, pasivysiu tuos lėčiausius. Riekia rast kur kamputy ant šaligatvio viečikę persirenginėt, ramiai sau apšilinėt ir laukt numerio. Randu tokią, įkišu ranką į maišą su drabužiais ir iškart sutraška vakar kuo tvarkingiausiai prie marškinėlių prisegtas numeris… Murkt seiles… Kaip gerai kad yra telefonai, W su Pėda grįžta, gerai pašilusios… Va tau ir patirtis ir nesijaudinimas priešstartinis.., kur tau…

Paskui jau viskas sklandžiai, gal tik kliurką dėjom, kad pasimatymą po bėgimo paskyrėm prie pat finišo. Niekada to nedarykit didelių miestų dideliuose maratonuose…

Trasa labai paini, išpinta po senamiestį ir Vltavos tiltus, užtai praktiškai lygi ir be jokios monotonijos, tikrai neprilgo. Pradėjom bėgt, viskas ok, pėdų nesijaučia, kojos ir plaučiai veikia, tempą, išskyrus pirmus kilometrus, kai turi aplenkt vėžliukus ir išsilaksto starto elniai, laikyti galima, reikia tik apsipręst kokį. Tiksliau laikytis jau apsispręsto. Buvau iš anksto užsirašęs į 3:00-3:30 starto gardą ir nors dėl kalėdinės traumos buvo daug abejonių, nutariau bandyt išlipt iš 3:30. Pernai net priartėt nepavyko.

Lenkiančių buvo nemažai, bet nesikarščiuodamas dėl to, matysim kas ką kai bent jau įpusėsim. Netrukus 3:30 peiserius su vėliavėlėm palieku už nugaros, va taip reikia ir laikyt.Bėgam, keičiamės vietom, va jau ir pusė, pasivejam ir pralenkiam tuos starto elnius, prasideda rimtesni reikalai.

Maždaug ties 29-tu kilometru staigus apsisukimas, paskui atsigėrimo punktas ir čia jau pasijunta, kad maratonas, reikia dirbt. Dar sykį tiltas link senamiečio, tempą dar laikyt galima, nors jau su pastanga, tas matyt ir iš šalia bėgančiųjų veidų. Vėl tiltas, šį sykį jau pradžioje bėgta apie 10 km kilpa. Paskutinė. Paskutinis tiltas.. ir akumas ima sėst jau rimtai. Tram aštuoni, laikomės. Pralenkia keli vyrukai, o lyg ir nesulėtėjau labai… Laikomės. Va tas ilgas tunelis, reik tik iš jo išlipt. Paskutinis posūkis, paskutinis kilometras, čia jau aišku kad įveiksim…

Prahos maratone nuo starto / finišo prie rotušės iki maratono miestelio Vaclavo aikštėj, kur persirengiama beveik kilometras. Ten išsidėstę savanoriai paduoda medalį, vandenį, tuos blizgančius termoskraistę, bananų, dar kažką, ten yra laimingiausių žmonių gatvė. Ten reiktų filmuot, o ne finiše, kur emociją dažnai gali ir suvaidint. Ten jau iš tikro dašunta kad jau viskas, kad padaryta.. Na ir kas kad vienas kitas prigula ar vimteli.. eina visi, šypsosi patys sau, nes pasitinkančių čia dar neįleidžia.. Laimingų žodžiu žmonių gatvė…

-Ei bro, – sako bėgikų kalba, toks didžiulis nigeris, viena ranka laikydamas kelis gėrimo butelius, bananus ir termoskraistę ant pečių, kad nenupūstų vėjas, kita tiesia telefoną, – Bro, ar negalėtum manęs čia nutraukt?

-Tai žinoma, bro!

 

Švilpiko bėgimas. Kovo Jonava 15, Labanoro 26, Vėl Jonava 6h ir Carnikava 31

Antrąjį šešių valandų Jonavos bėgimą nubėgau švilpiko stilium . Kaip tam genialiam filme, kur stengiesi ir taip ir antraip, o rezultatas lygiai toks pat. Atrodė kad ir sąlygos visai kitokios nei pernai, ir forma ne ta, ir bėgosi kitaip.. ai nu dar ir Bezrukovas nebėgo. Gal tik Kiborgs lygiai taip pat birzgė, kad nepasiruošęs, tik šį sykį turėjo tiesiog genialų atmazą gerbtiną pasiteisinimą.

Žodž, visks atrodė kitaip, o atstumo nubėgto per šešias valandas pernai ir šiemet skirtumas viso labo tik 75m… Kai atstumas virš 60 km, tai buhalteriškai skaičiuojant yra 0,1%… Ir amžiaus grupėj ta pati vieta, ir lygiai ta pati vieta absoliučioj įskaitoj.

Subjektyviai didžiausias skirtumas buvo tas, kad pernai “dyzeliuks baigėsi“ po maždaug 40 km, o šiemet jau nuo 30.

Buvo ką veikt, truputėlį spaudžiau, nes prieš savaitę bėgant Labanoro treilą aiškiai dašuto, kad teip sau – savo malonumui bėgt varžybose yra visiškas gaidys. Neįdomu, neveža ir net erzina. Kažkaip nesąžininga lėtai pirsnot su tais, kurie gal iš paskutinio stengiasi, paskui palei galą tik pyst ar aplenkt. Kam? Savo malonumui? Prieš fotografus pasimaivyt? Atstumą įveikt? Na taip, kai kiekvieną savaitgalį po varžybas, reikia pasitaupyt kažkiek, bet rizikuot gi smagiau, ar ne? Suprantu kodėl Totils šitaip, iš paskutiniųjų kiekvieną sykį varo.., nors čia jau smarkus perlenkimas į kitą pusę

Ten Labanore buvau nutaręs 10 km bėgt lėtai, kitus dešimt greičiau truputį, o jau  likusius šešis paspaust. Ale tie pirmieji dešimt tapo tokie ilgi nuobodūs ir net sunkūs, kad nejučiom ėmiau bėgt varžybiškai… ir vėl tapo smagu. Pabaigoj sunku ir su pasikeisnojimais pelkėj, bet užtai smagu.

Jonavoj irgi su bičiuliu lyg buvom nutarę lėtai prariedėt, bet per pūgą pradžioj pasivaideno, kad tas tipelis jau ten kažkur prieky, tai ir vijausi iki pat finišo. O jis pasirodo rymojo galiorkoj sau ramiai, mojuodamas fanams…

Šviežiausi įspūdžiai iš šeštadieninio Stirnu Buks treilo prie Rygos, Carnikavoj. Renginukas…. Jo ir išvis bėgimo lygį pas braliukus parodo dalyvių skaičius, taip sakant balsavimas kojomis. Šiame treilo etape, treilo, Karlai!, miško bėgimo!, ilgiausioje (31km) lūšies distancijoje dalyvavo 295 bėgikai. Ne registavosi, Karlai, o bėgo! Dar 595 startavo 22km (stirnos), 1554 – 13km (zuikiai) ir 989 beveik 6km (voveriukai). Susumuokit, jei norit patys ir palyginkit, jei norit, skaičiukus su riebiausio, maksiminio, bankinio Vilniaus maratono skaičiukais. Ne registruotų, o realių dalyvių!

O kur dar šiame Bukio etape vykęs kanikrosas, o kalnų karaliaus taurė, o komandinis turnyras, mokyklų čempionatas, … o mugė renginio metu, kur buvo net ir dešrų, nekalbant apie firminius marškinėlius. Tokių etapų bus septyni. Dar detalytė: trisdešimt vieno kilometro distancijoje buvo septyni! kontroliniai punktai su laiko matavimu. Prašom, kam įdomu nagrinėkit spitus, etapų laikus, kas kiek aplenkė ar praleido. Ei, LT bėgimo vadyba, aūūū!!!

Gerai ten buvo, smagu ir oras nuostabus, tikras toks pavasarinis šiemet. Smagiau bėgt pradėjom gal nuo dešimto kilometro, kai bėgikų minia jau išretėjo ir kadangi startavau labiau prie galo, pavyko nemažai ką aplenkt. Nebuvo trasoj labai techniškų vietų, keli statesni neilgi pakilimai, kelios balos kojom sušlapt, kas pageidavo, ir žinoma nubėgimai prie jūros. Va šitų, tai bijojau po pernykštės Nidos. Ten smėlis pasirodė labai klastingas, smigdavom vietom ik kelių. Čia taip nebuvo, o ir paties pajūrio mažiau, bet užtai keturis kartus… Paskutinis, ketvirtas buvo visai netikėtas, mat tingėjosi iš vakaro pastudijuot trasą. Čia, maždaug 26-tame kilometre ir baigėsi parakas, rizikos spaudžiant ne pagal jėgas kaina… Teko praleist stipresnuosius ir mūkintis tuos likusius iiiiiilgus penkis kilometrus iki miestelio. Ai, nu – tuo smagiau finišuot!

VM18 100

Gan paprasta čia, rugpiūčio 5-tą, sekmadienį tik įbėgus į Kleboniškio mišką, sklendžiant taku žemyn, koją ne taip pastačiau ir  – trekšt… Iškart supratau, kad čiurna ir kad tai mažiausia mėnesiui, jei ne pusei metų. Anąsyk tai atsitiko beveik čia pat, tik jau grįžtant iš ilgabėgio. Tas jausmas, kai susižaloji, pamatai kad rimtai, bet skaudėt dar nepradėjo, ar kraujas neplūstelėjo.

Apmaudu, nes jau buvau atsigavęs nuo šimtinės ir įšokęs į tą formos piką kai galima skraidyt. Pasidraskyt Vilniaus maratone norėjosi…

Pertrauka bebėgo lygiai keturių savaičių gavosi, pakankama kad forma sutrupėtų visiškai, ypač kai iki starto lieka dvi savaitės.

Tai VM džiaugsmai buvo, kad įveikiau (čia mažiausias nes jau trečias šiemet), kad koja atlaikė ir kad antram rate, Gediminkėj pasitiko W.

Skaičiukai:

Palyginau iš Suunto duomenų splitus, įdomu buvo kuri – pirma ar antra pusė buvo greitesnė ir nustebau. Žiūrekim:

pirma pusė   7020 sek.

antra pusė   6975 sek.

Atrodytų antra pusė lyg kiek greitesnė, bet iki starto linijos buvo lygiai 45 sek. ėjimo, įsidėmėjau. Todėl iš pirmosios atajamam tas kiampenkias ir gaunam:

pirma pusė   7020-45=6975 sek.

antra pusė   6975 sek.

Lygu – lygu, mirk iš juoko. Labai skirtingos tos pusės buvo. Pirma su lėtinimais, dairymaisis, palaukimais, pariedėjimais nuo kalniukų, antra. ypač antra antros pusė su keliais pasivaikščiojimais maitinėlėse jau mūkelė tokia, kai tas, vidinis ima zyst: “uoj uoj kaip sunku! uoj koją reikia saugot! o! žiūrėk – tualetas, apsimetam kad reikia ir pasėdim?“

Planas buvo į keturias valandas tilpt, panašiai kaip patį pirmą sykį. Nutariau, kad šį syk tai jau tikrai pasinaudosiu peiseriais (pacer – bėgikas, kuris bėga nustatytu tempu, pas mus jis bėga su balionėliu ant kurio užrašytas planuojamas finišo laikas), pasirodė, kad tai nėr taip jau paprasta. Pirma, nesimato jų nifiga, vėjas tuos balionėlius nupučia, antra jei ir pamatysi niekaip pats bėgdamas ant jo šokinėjančio ir besisukinėjančio neįžlibinsi, kokie ten skaičiukai. Kitur mačiau jie bėga su tokiom vėliavom, kur viskas aišku jau iš spalvos ir kurios nesimakaluoja ties nosimi. Trečia, kad bent jau pirmoj pusėj, su jais bėga visas tabūnas, norinčių to tempo, todėl ten sunkiau ir manevruot, ir vandens pasiimt, ir ant kulnų mina.

 

Po starto anapus upės ties CUPu pavijau 3:45 peiserius, supratau kad per greit ir lėtinau laukdamas 3:30. Lėtint pirmoj pusėj sudėtinga, todėl anie mane pavijo tik ties operhauzu. Ė, vaikeli, visai čia joks ne gėris alkūnėm kapotis.. ir dar išsigandau, kad jei jau vėliau pasidarys sunku ir juos paleisiu, tai jau ir nepavysiu, žodžiu nuo parlamento patraukiau savo tempu – truputį greičiau ir laukt ramiai, kada pasidarys sunkiau. Pasidarė vėl ties parlamentu, 37-tam kilometre. Du paėjimai gavosi ties maitpunkčiais, bet ramia sąžine.

 

pvz

Apie renginį.

Sako ten direktoriai pasikeitė, trasa ir šiaip ypatingas turėjo būti – šimtmetinis. Kažko naujo nepasijuto, strigęs savo formate renginys. Tradicija aišku, bet jei palygini su artimiausiais kaimynais aišku, kad lyg ir yra ką pagerint.

Trasa, taip, atnaujinta lygesnė 47%, o ar kiamseptyniais geresnė? Taip lengvesnė, be jokių abejonių, tiesiog nepastebimai pakyli ir paskui tik lėk link finišo, gal taip ir geriau bet nuobodžiau.

Ai viskas į gera, pasimatom Neringos treile

 

100

Tas šimtas vežė dar dvi paras, tik šiandien atsibudęs pajutau, kad baigėsi ta pofinišinė euforija, ar kaip čia.. Nežinau pavadinimo tos būsenos, kai jau kažkas jau baigiasi, o viduj vis dar tame verdi. Tik šį kart labai ilgai užtruko ir labai dideliais burbulais kunkuliavo, nei namie nei darbe neišėjo net minimaliai susikaupt. Būna tas priešstartinis jaudulys, bet šįsyk pasirodė ryškesnis šitas – postfinišinis. Fain būtų psichologui kokiam numest, kad pakomentuotų.

 

Renginys buvo nuostabus. Nežinau, aiku kad IMHO, bet tokiam dideliam ir viešam bėgime nesu patyręs tiek pozityvo, tiek geronoriškumo tiek tarp dalyvių, tiek iš aplinkinių žmonių. Ar čia ta šimtmečio dvasia, ar čia mes tiek gerąja prasme jau sueuropėjom. Jau nekalbant apie būseną finišavus. Ir fygnia tas rezultas! Pažiūrėkit nuotraukose į finišavusių šimtininkų veidus. (Tų kur numeriukai raudoni, su juodais bėgo estafetę po 10km) Va šitaip laimingi žmonės atrodo, ir tie kurie juos pasitinka irgi. Kažkas tokio, nu! Ir tikrai čia tikrai stipriau už maratoną.

Pergyvenau, kad estafetininkai ir tų pramogų dalyviai, maišysis, žioplinės po kojom, ypač ten antroj pusėj, kai adekvačiai sureaguot yra sunku, bet ne – priešingai. Visi tik praleisdavo, pamodavo, palaikydavo. O tos savanorės merginos, ten kur aštrusis posūkis prie estrados !? Jūs nuostabios! O ten plačiąjam Vingio parko take prižiūrinčių tvarką šauliukų dialogas su užmaurojusiais į trasą poilsiaujančiais vilniečiais!?

-Atleiskit, bet čia varžybos, ar nebūtų sunku eit gretimu taku?

-Oi, o taip, mielai, jokių problemų!

Ir čia jau į pabaigą, kai bėgikų take likę tik pavieniai, ir tie labiau klibinkščiuotojai! Nu europėjam, nors tu ką. Tarpe pačių bėgančių geranoriškumo nesu dar tiek pajutęs. Aišku estafetininkų pasitaikydavo “keistesnių“ veikėjų, bet ir tie įsiliedavo ratas po rato.

 

Pati trumputė bet kontrastinga, dviejų kilometrų, aštuoniukės formos trasa pasirodė tiesiog ideali. Nors prieš bėgant tas x50 ratų baubas atrodė kraupiai, bet du kilometrai susiriesdavo tiesiog nepastebimai, net ir devintą-dešimtą bėgimo valandą. Sunkiausia buvo tas ilgas ratas po finišo iki maitpunkčio, ypač kai saulė įsispigindavo. Paskui vienas, du, trys posūkiai atsipūčiant parko pavėsy, ir viskas. Easy. Na beveik… 

 

Gal ten kokių organizavimo trūkumų ir daugiau buvo, bet jie dingo pozityvo bangoj. Gal keistoka pasirodė estafetės perdavimo zona.

Dar maitpunkty: reiktų aiškiai atskirt kur stiklinėse vanduo kur izotonikas. Kiekvieną syk kai prireikdavo to ar kito – loterija. Kartais išlošdavom. Ir ne, tai ne smulkmena. Ultroj, kai viskas ant ribos, ar už ribos, ne tas skonis ar kvapas gali visai rimtai sutampyt. Dideliuose gerai organizuotose maratonuose ant stalo prie stiklinių būna užrašas, o žmonės paduodantys iš rankos bėgantiems praneša ką turi: “Vanduo, vanduo, vanduo!“ arba “Izo, izo, izo!“. Ir viskas aišku tada.

Dar smagu tiksliai žinot ypač gale kelintas ratas. Galėtų kas šnipštelt nuo teisėjų stalo, kaip kad būdavo pavyzdžiui kad ir Pasvalio maratonuose būdavo.

Paskutinis, bet ryškiausias plėmas, bent jau man, iš šio šeštadienio: Tais sovietiniais visuotinio deficito laikais, per šventes į parduotuves “išmesdavo“ kai kokių gėrybių. Pvz. tirpstančios indiškos kavos, ar Maroko apelsinų, ar vengriškų konservuotų Globus žirnelių, ar, nepatikėsit, tualetinio popieriaus. Būdavo ten visokie vėmaliniai TSRS 70 mečiai, LTSR 25 mečiai, fasadus centrinėse gatvėse padažydavo… Ir ką? Ogi tą, kad dabar šimtmečio proga negavom, sorry, to šikpopieriaus. Tualetuose nebuvo nieko! Net gliansuoto reklaminio bukleto, net savaitinės programos, net laikraščio. Vandens, elektrolitų – prašom, wi-fi mieste kiek nori, net duše karšto vandens namie yra, net tos spalvotos, egzotiškai kvepiančios plastikinės būdelės yra, o popieriaus jose – ne.

---

 

O prireikė šį syk (tiesą sakant pirmą syk). Ištiko tikriausiai tas, ko bijojau ir buvau prisiklausęs baisiosiose ultrapasakaitėse: sustojo skrandis… Bet iš eilės: Patirtis tokio bėgimo beveik nulinė, todėl planelis buvo toks (visai be struktūros į tokį atstumą leisti buvo pernelyg baisu):

1. Neskubam, ypač pradžioj.

2. Tempas – 5:30 min/km. Sutaupytas laikas -poilsiui ir tualetui.

3.  Kas 10km maždaug – geliukas. Atsigėrimai kas ratą.

4.  W padeda: kartu atsikeliam, vietoj susiorientuojam situacijoj. Paskui W atvaro kokią 12:00, t.y. po šešių bėgimo valandų ir jei reikia, budi maitinėlėje. Šitas punktas buvo geriausias, ir galima sakyt išgelbėjantis reikalas. Neįsivaizdavau kiek padeda, žinojimas kad už tų dviejų km lauks mylimas žmogus ir kiek lengviau kai paduoda, o nereikia čiupt ir ieškot pačiam. Grinius apie tai kalbėdavo, žinau dabar, neperdėjo nė už aliumininį cnt. O kur dar finiše pasitikimo emocijos? Bus ką prisimint, kai dar labiau pasensim. Va tik ta atmintis jau… pirst…

 

Apie ką mes čia, a taip taip. Po pirmų ratų, (jų priminsiu – piam) atsirado jausmelis, kad lyg nedailsėta būtų, teperio lyg nepakako, bet jau nuo antro įšokom į ritmą 10:20 – 11:10 minučių ratui. T.y. 5:10 – 5:40 min/km, per greit truputį, bet lenktynių makalynėj sunku tiksliai kontroliuotis. Viskas bėgosi neblogai, aišku nuo maratono ima darytis sunkyn, bet taip ir turi būt. Ar kiek ir pilviuke ėme reikštis protestai grasinantys peraugt į riaušes. Stabteldavau atsigerti, bet tai negelbėjo. Apačioj po diafragma prasidėjo streikai. O čia jau nežinau, ar Coca-cola tikrai veika ar tik placebo, bet gavoj vis stipriau ėmė suktis mintis, kad kola padės. Tiesą sakant tikėjausi, kad jos bus maitinėlėje, kaip kad treiluose. Aaa! O iki W atėjimo dar geras gabalas… Maždaug 60-tam kilometre teko, užsidaryt būdelėj, prieš tai kuo žiauriausiai apdraskius šalia augusio, niekuo dėto klevo lapiją. Tokio barbariškumo priežastis aprašyta kiek aukščiau.

Apytikslis tempas šimtuke

Palengvėjo kiek, paskui teko rimčiau stot dar bent sykį, bet judėt pirmyn buvo galima, aišku be taip linksmai, ir aišku amen tai dešimčiai planuotų valandų. Be kelių minučių dvylika, ne W dar nėra, @#%k! Dar kiek būč stojęs, ir kaulijęs kokių pažįstamų kolos… Ratas, ir valio! – W vietoje!

Kola atsirado jau už pusės rato. Gurgiam, paėjėjam, kad neburbuliuotų pilvas galutinai ir…….. veikia! Atrodo tikrai veikia…

Bičiuliai trasoj ėmė sakyt, mol žiūrėk, jis vėl juda! Ir aišku nuotaika, ir mintys nuskaidrėjo, ir tų neišpildytų 10 val. pasidarė negaila. Nafyg, kam jos gi reikalingos, bėgam ramiai ir tiek. Ne, idealiai ten žemiau viskas nesusitvarkė, bet buvo tapo visai pakenčiama. O svarbiausia radau ritmą, kuris, bent kol kas vežė. Maitinėlėj stojam, atsigeriam, susidrėkinam, einam gerą gabalą iki va to suoliuko miške. Tada bėgam. Savo nuostabai pradėjęs bėgt aplenkdavau nemažai tų, kurie lenkė mane einantį. Suprantama, lyderiai ir kietesni estafetininkai jau buvo baigę, bet gi, vaikeli, jau 70km, jau šviečiasi viltis baigt.

Take liekam nedaug, tik mes – kantrieji.

-Kiek tau liko?

-Dešimt…

-Daug, man penki!

-O!

-Kiek tau?

-Trys…

Kaip tie kaliniai paskutinius metus bekalintys.

Lieka trys, lieka du, blyn negi tikrai paskutinis? Komentatorius garsiakalby patvirtina. Nesitiki…

Ten prie būdelių W paduoda trispalvę, matau pati prieky bėga link finišo, kad pasitikt. Tyliai, ramiai, be ovacijų, bet į glėbį ir su vėliava.

Happy end

 

100