VM14 in c moll

Blogo postai kaip frutto di mare. Jie turi būt pateikiami iškart. Antraip pradeda švinkt. Neparašyti šviežiai, ilgiau pabuvę uždaryti galvoje, jie jau pirmom dienom praranda tuos nepakartojamus kvapus, niuansus ir subtilumus. Operatyvūs gi postai gal pernelyg entuziastingi, per sentimentalūs ar naivūs būna, bet užtat autentiški ir nuoširdūs.

Vėliau šito nebeišgausi. Lieka nebent juos, tuos postus, užraugt ir bandyt išgauti jau visai kitokį produktą. Kaip kefyrą iš pieno ir tikėtis, kad bus valgomas.

Nebent jūsų galvoj yra šaldytuvas, kuris neleidžia įspūdžiams sugesti. Arba širdyje.

DSC_0011

Štai tie, gerokai parauginti, Vilniaus maratono įspūdžiai. Mano antrojo.

Antrasis visai kitoks gavosi, gal net, kaip čia teisingiau pasakius, priešingas..? Pernai buvo pilna wau-jiee-geeeras, šiemet – kažkokia pilkuma, ilguma.., tiesiog guma. 🙂 Sunku buvo nuo pat pradžios. Ne, iki starto viskas OK – ir nepavėluota, ir nieko nepamiršta, va, tiesa, gal su pasiruošimas su mėnesio skyle smagiausioj vietoj, bet gi ir pernai labai panašiai buvo. Turbūt teisus Remigijus buvo, kai rekomendavo pusikę maratono imt. Tik kad labai jau neįdomu būt buvę.

Spėju kad dėl to antrojo. čia gali būt koks bendresnis reiškinys ir gal ne tik bėgime. Pavadinkim jį “antrojo maratono sindromu“. Kai apsikrauni lūkesčiais, teoriniais žinojimais, arba tiesiog puikybe. Dabar jau gana tiksliai pamatavau, kad mano puikybė nubėga kilometrą maždaug septyniom sekundėm greičiau negu kūnelis. Septynios su trupučiu sekundės kilometrui – tai penkių minučių skirtumas maratono finiše.

Skaičiukai… oi, tik nekniskim proto, kad mums visai visai nesvarbu tie rezultatai, ar kad bėgam dėl tik dėl vienybės su visata ar dar kokių indėniškų blėnių . Net jei bėgam tik dėl sveikatos ar užpakalio stangrumo, tuos skaičiukus reik žiūrėt ir labai atidžiai.

Su apšilimu viskas tvarkoj, tūlikas, pasibakinimas alkūnėmis ir nervingomis šypsenomis garde, skaičiavimas, startas. Viskas ok, per minutę su centais kertu vartus, imu bėgt. Truputį per greit, bet taip turi būt, o ir mano balionėlis (tempo vedlys) kažkodėl priekyje. Reikia pavyt. Veju veju ir ne kažką… Artėja, bet jau taip lėtai. Pernai, pamenu, visus pirmus tris distancijos ketvirčius turėjau save stabdyt, o dabar spaudžiu kaip padžiuvusią dantų pastą iš tūbelės. Laukiu, kad po kelių kilometriukų pramuš, bet nepramuša…

Netrukus tą balionėlį pralenkiu, bet juk mano optimistiškojo plano tempas kitas. Tas balionėlis dar toli priekyje. Nesupratau ar, atsistojau garde gerokai už jų, ar jie išsirovė pradžioj, bet reikia vytis. Sunkoka, per greita protingam ir ramiam bėgimui; suprantu, kad tas kainuos, bet nutariu bent jau pasivyt ir tuos optimistinio tempo vedlius. Antram rate juk tikrai lengviau netaps, Vingio parko kalnelis, smagi pakalnė, kniūbteliu užsižiopsojęs už gulinčio policininko, pasijuokaujam su grupele fokusininkų (FOKUS klubas). Linksmuoliai, su jais nemažą dalį paskui laikiausi, bet gerojo nusiteikimo vis neatsiranda, viskas erzina, tas kvailas balionas niekaip neartėja…

Pati nykiausia trasos vieta – Goštauto gatvė. Ir dar pirmyn atgal ja pjaut… Paskui Brodas, senamiestis – čia prasiblaškai, nukreipi dėmesį. Pagaliau Subačiaus g. atrakcionas. Čia, jau pačiam viršuj, prie Misionierių bažnyčios pagaliau aplenkiu tą balioną. Tykiai taip, dideliu lanku, kad neužkalbintų, nes bendraut norisi mažiausiai. Paspaudžiu kiek žemyn, kad atsiplėšt. Užupyje pasimindom kulnus su besibaiginėjančiais pusmaratoninkais, va ir pirmas ratas. Fu…, nors tiek gerai. Tiesą sakant, jau nuo Operhauzo pagavau save strateguojant pateisinamas priežastis nusiimt nuo trasos. O juk tik pirmas ratas!

Pabandžiau susivokt kokiu laiku prabėgom pusikę, bet ant finišo vartų chronometras kažkokius visai neadekvačius skaičius rodė. Trumpa, bet nelabai maloni dezorientacija. Matyt užmečiau akį į 10km laiką, o kol vatine galva tai suvokiau, tikrojo ir nespėjau kaip reikiant įsidėmėti.

Dabar jau tiesiog atidirbinėjau. Fokusininkus paleidau priekin, lenkė mane visi kas tik pageidavo, po trupučiuką darėsi vis sunkiau, o bjauriausia vieta vėl toj nelemtoj Goštauto gatvėj, kai pro šalį pradundėjo mano optimizmo balionėlis. Vienas iš peiserių paklausė, kaip einasi. Pirštais parodžiau, kad viskas okei, aš čia išėjau Galutinai nukirto…

Dar sykį nukirto, kai Brodo maitinėlėje (maitinimo stotelėje) pralenkė ir Pingvinai Žino Kas. Atrodė jis tikrai ne kažką, nors vaidino kad čia ne galus atidavinėja, o lengvai mankštinasi prieš finišo spurtą. Bet jei jis lenkdamas atrodo šitaip, tai suvokimas kaip atrodau šiuo metu aš, lenkė link egzistencialistiškų pamintijimų.

Vilniaus gatvėj, kad prastumt laiką, pakalbinau tokį simpatišką lenką. Jam skaudėjo blauzdą, nes praėjusią savaitę bėgo kažkurį ten lenkišką Tatrų ultrą.

Jei taip galima vadint, krizė ištiko Vokiečių gatvėj, kai nusprendžiau paėjėti. Einu sau, gatvės šulinių dangčius apžiūrinėju… Medikas ant kampo prie rotušės paklausė: „Ar viskas ok?“ Pasakiau, kad OK ir.. atsipeikėjau. Kokį š aš čia malu? Ėmiau bėgt vėl tiesiog baigiau distanciją. Jau gerokai vėliau padėkojau tam vaikinui ant kampo; jis ten dar po kelių valandų tebesavanoriavo kitoje distancijoje.. Nieko sau tiek laiko prastyrot ant kojų… Siaubas! Pagarba! Ir iš viso savanoriai šiemet visi buvo ypatingai super. Ačiū!

Ta proga apie patį maratoną. Viskas puiku, trasa puiki, savanorai puikūs be komentarų. Dušai Hansgrohės – dieviški. Štai tik ko tame organizavime nesuprantu:

  1. Kodėl maratono mugės miestelis neveikia šeštadienį?
  2. Kodėl taip smarkiai reikėjo slėpti persirengimo palapines?
  3. Kodėl laiko skaičiavimo sistema vis nulūžta?

 

Lyg ir minorinis šitas bėgimas, bet dabar jau truputį atitolus viskas atrodo gerai. Taip matyt turėjo būt. Noras bėgt ne dingo, o priešingai sustiprėjo, norisi pataisyt, kai ką, kai ką paitikrinti. Bėgti labai patinka. Klubelyje pradėjom rudens sezoną, šiemet maniežo nebus- remontas, grindis drabužėliais  pablizginsim mokyklos sporto salėje.

Pasimatysim Rumšiškėsė ir Kauno kalėdiniame, gal dar kitą savaitę Kleboniškyje…

DSC_0013

 

 

 


 

 

P.S. Ir viena akim sekim VOR14/15. Šiandien prasidėjo. Kaip ten Milevičiui eisis.

Čia vis Vilnius 14. Pasivaikščiojimas su Fikratu po bėgimo:

DSC_0024 DSC_0021 DSC_0019

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: KM15. Skaičiukai ir klaustukai | padugnini corsa

Komentavimo galimybė išjungta.