To run, or not to run… Kauno maratonas

Antrą ar trečią parą tokiose abejonėse… Ir  kuo toliau tu didesnėse. Savaitės pradžioj planavau bėgt taip ramiai, kad į 3:30 tilpt, paskui ėmiau abejot, paskui vėl greičiau… Užvakar kad visgi galima ramiai bėgt, vakar kad nėr ko kvailiot, rizikuot sveikta ir pasiruošimu rudens bėgimui. Nes iš nosies pliaupia tokie kiekiai tąsaus, pastelinių spalvų sandarinimo glaisto kiekiai, kad nors į Senukus nešk, o vakarais dar kosulys ir prisideda. Dirbt dirbasi, bėgt bėgasi, prasipučia tuo metu, prasivalo (atsiprašau už fiziologijas), bet sustojus viskas mikliai grįžta.

Aj mesiu ta snarglėtą bėgimą ir eisiu futbolo lošt. Bendrai ne, geriau krepšinio. Va ir aikštelę nusižiūrėjau kur visada grynas oras. Jei ką, galėsiu duot koordinates.
Ten pabaigoj toks debesiukas už vairagalio matosi, tai jis paskui tik žybt ir nunešė mus į Liepoją, kam užpernai sugaišom daugiau nei pusę paros.

Rašiau tas abejones, beveik pats jomis tikėjau bet juk jei nusileist ten į biski giliau į širdį, juk pats visą laik žinojau kad bėgsiu… Nors kvaila, nors nesveika, nors jei trečia savaitė tokie snarglinėjimaisi tęsiasi išvis reiktų daktarams prisiduot.
Pasimatom ryte Rotušės aikštėj!
Reklama
Paskelbta temoje Kauno maratonas 2016, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 4

Trakai ir pranciškonai

DSC_0551

Girulių radio švyturys

Du labai geri, bet nepanašūs pusmaratoniai paeiliui. Trakų komercinis ir Klaipėdos labdaringas pranciškonų Vilties bėgimas. Trakuose du ratai, pakankamai kalvoti, vingiuoti, įvairia danga, labai vaizdingom vietom – Klaipėdoj bėgimas ne ratais, o iš taško A (pranciškonų koplyčia) į tašką B (vasaros estrada), trasa tiesutėlė ir lygi kaip blynas, 12km pirmyn ir 9km atgal. Visų organizacinių reklaminių renginių niuansų nelyginsiu, tai ne apie bėgimą. Tiesiog Trakai arčiau Vilniaus, todėl žymiai daugiau žmonių pinigų ir visko kito. Paminėsiu tik du užkliuvusius momentus : Klaipėdoj starte grojo gyvas jazz bigbendas. Šiaip jau bigbendų nelabai, bet šitie standartus pliekė tikrai puikiai, čia jums ne ne koks kniauklys su papais pagal fonogramą! Kitas momentas – marškinėliai. Trakų pusmaratonio Adidas marškinėliai, gal ir neblogi, bet sugadinti milžiniško guminio logotipo ant krūtinės. Tie nekvėpuojantis storas dažų blynas sveria turbūt daugiau negu patys marškiniai. Juos apsivilkęs jautiesi it po kokios neatsargios studentiškos vakaruškos atpylęs tiesiau sau ant pilvo. Dizainas…!? ai šiemet dar dar, bet jau pernykštis… Bet užtad nemokamai tiems kas spėjo. Klaipėdos Vilties bėgime irgi nemokamai, su nepretenzingais lengvais logotipais lengvučiai vasariniai Nike. Tiesiog puikūs.

 DSC_0548
Ir bėgimas labai skirtingai susiklostė: Trakuose planavau pirmą pusę prisilaikyt, antroje raut ir pasigerinti asmeninį pusmaratonio laiką, bet matyt dėl karščio antram rate gerokai sulėtėjau ir iki PB pritrūko bent trijų minučių.
TRK16

Trakų pusmaratonio tempas

KLP16

Klaipėdos pusmaratonio tempas

Klaipėdoj gi nieko specialiai neplanavau, tiesiog bėgti taip gerai kaip bėgasi ir antroji pusė gavosi greitesnė ir truputį netikėtas asmeninis. Tam buvo visiškai objektyvių priežasčių. Viena – tai lygi ir tiesi trasa. Antra – vėjas. Bėgant pirmyn gal kiek ir trukdė, bet užtai grįžtant, kai labiausiai ir reikėjo, pūtė tiesiai nugaron. Pajūris gi, čia vėjo būna visada. Trečia tai, kad apsisukus po dvylikos kilometrų prisijungė dešimties km bėgikai. Jie labai pakėlė tempą ir tonusą, išblaškę mintis apie nuovargį. Staiga vėl tapo tiršta, pilna adrenalino, emocijų, lenkimų. Dar truputį ir ėmėme rinkti tuos kurie pralenkė pirmoje pusėje.

Ir pagaliau dar vienas momentas apie kurį pabambėt norėčiau. Klaipėdos vilties bėgime, bent jau pusmaratony, lyginant su Trakais buvo daug kartų mažiau selfininkų, besigrūdančių starte į priekį kur filmuoja ir galima gražiai padaryt “weeee-weeee!!!!“. Aišku, Klaipėdoj pusmaratony startavo mažiau žmonių, o ir ties linija stovėjo pats LR premjeras su užtaisytu startiniu pistoletu, bet mano galva grūstynių startuojant nebuvo, nes čia dar nesusidarė kritinė masė tų kuriems labiau rūpi nuotrauka FB, nei bėgimas.

Žodžiu jei sezono pradžioj norit pasigerint pusmaratonio PB rinkitės drąsiai Klaipėdą, neprašausit. O Trakų organizatoriams matyt metas būtų pagalvot apie starto koridoriaus zonavimą, tuo labiau, kad ir starto vartai ir pati trasa yra siauri, o bėgikų vis daugėja,
Jei vis kas ok kitąmet bėgsiu abu. Trakai – nes graži, nusistovėjusi trasa; Klaipėdoj – nes prasminga idėja ir greita. O kur dar jūra, kur su W pasiknaisiom smėly ir tuos akmenukus kur gražūs kol šlapi. Ai, ir dar Mišios patogiai sekmadienį prieš bėgimą.
W+M

W+M

Pasimatom Kauno maratone, ar ne?
DSC_0541

Kačiukas reitingams pakelti …                                           (tiesą sakant ne kačiukas, bet sena nupirdus pikta katė)

Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , , ,

Maratono etiketas

 Klubo FB grupėj čia diskutavom kaip nesielgti maratone, kas labiausiai užknisa. Va toks tekstas susidėliojo:
Svarbus dalykas – turėt galvoje, kad kažkas bėga iš paskos ir galbūt net labai arti arba labai greit artėja. Netrukdykim greitesniam! Tai galioja ir pradžioje, kai iš euforijos dažnai imama pernelyg energingai manevruot lenkiant jau išsikvėpusius starto entuziastus, o ir vidury distancijos prieš darydami staigesnį manevrą mestelkim žvilgsnį per petį. Tas pat galioja ir sunkiaisias momentais: visai ne gėda truputuką ir paėjėti, kai atsitrenki į “sieną“, bet juk niekas netrukdo tada truputį pasitraukti iš pagrindinės trasos trajektorijos, ar ne?
Finiše geras bėgikiškas tonas reikalauja visų pirma paspausti laikrodžio stop mygtuką ir po to kuo energingiau pasitraukti tolyn nuo finišo zonos. Leiskime ten prieš kameras pasimaivyti ir kitiems. Žinoma šiuo “dramatišku“ momentu daug kas iškrenta iš galvos, bet čia jau būtų savanorių pareiga mandagiai parodyti finišuojančiam dėmesio, nukreipti jį teisinga linkme.
Kartais erzina kai ytin įkyriai “prisiklijuoja“ už nugaros. Tačiau tai gali būti sąmoninga varžovo taktika, o ne tik įgimtos charakterio savybės. Ir tai visai legalu, juk lenktynės. Labai gera išeitis jei su tokiu varžovu pavyksta sutarti ir pakaitomis pavesti vienam kitą. Gali suerzint ir toks labai akcentuotas varžymasis, kai kas nors ima neleist lenkt, demonstratyviai užbėginėt priekin ir pan. Bendrai, jei varžybose kažkas erzina, tai nėra blogai – tai reiškia kad dar liko jėgų ir galima nubraukt nuo tempo kelias sekundes. Blogiau kai viskas dzin…
Šitas siejasi su antru svarbiu dalyku maratone: nešvaistykim energijos! Prireiks jos visos, ypač nuo 33-čio km. Stenkimės nepasiduoti priešstartiniam erzeliui, neužsiplėškim pradžioj, nesivelkim į bereikalingus varžymusis. Keep calm, keep your pace! Kartais ištinka vidurio maratono euforija: “Wau kaip lengva, o jau pusė nubėgta, that’s easy…“ Nope! Dar bus…
Ausinės bėgiko ausyse, man yra ženklas, kad jis manęs negirdės, o gal būt tiesiog demonstruoja nenorą bendrauti. Taip, lenktynėse turim tokią teisę. Turėkim tai omeny kalbindami kitą. Nenoras bendrauti varžybų metu ar prieš jas –  ne pasikėlimas, o susikaupimas.
Na dar su starto zonom kaip ir aišku: reiktų stot pagal pajėgumą, orientuotis į pacer’ių balionėlius jei tokie yra ir jei tą savo pajėgumą žinai. Visgi aklai pasitikėt pacer’iais irgi nereikėtų, jei irgi žmonės. Visada reikia turėti B planą.
Ai nu ir nevėluokim į startą!
Sėkmės!
Paskelbta temoje bėgisofija, Iš gamtos stebėjimų..., Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 2

Maratonas yra sunku. Totilonas 2016

Startas

Ot tai naujena, ar ne? Nors treilininkai ir sako, kad mararonas yra pfe, va trailas, ar ultra ar extreme – va čia tai reikalas.., bet man, senukui paprasto maratono vulgaris per akis. Ši įžvalga ištiko mane 31-ame kilometre. Bjauri, sakyčiau, įžvalga, visai nepadedanti bėgti toliau. Ėmiau tada mintyse knaisioti kokios motyvuojančios Mebo, Staškevičiaus, Bolto, Griniaus ar kokio Murakamio citatos, bet netikėtai padėjo paprasta kaip neardentaliečio kuoka idėja: “Niekada daugiau nebėgsiu. Visai. Ypač maratonų. Niekada“. Keisčiausia, kad padėjo! Tas vidinis aš ėmė ir patikėjo. Naivuolis… Liko labai patenkintas nauju planu ir džiugiai sutiko baigti šitą nesamonę. Ir kuo greičiau! Labai greitai, taip kaip mudu su tuo vidiniu aš norėjome, nebesibėgo, bet distanciją baigt be stoviniavimų pavyko.

Kiemas-trasa

Kiemas-trasa

Čia toks Vilemų maratonas buvo aną sekmadienį. Šešioliktą sykį vieno žmogaus organizuojamas paparastas, privatus, kamerinis, Kauno rajono maratono čempionatas, kaip pats rengėjas pristatė. Jokių pretenzijų į geriausius, didžiausius, dar kokius x-iausius. Jokių rėmėjų super pleistriukų, kremukų, šampūniukų bandinukų, jokios reklaminės makulatūros ir kvykavimų. Tiesiog žmogus atlapoja savo sodybos, namų, pirties vartus visiems kas nori, deda ant stalo ką turi, išmatuoja ir nužymi trasą ir mielai prašom… Persirengimo, poilsio (su lovom jei kam visai slobna būtų) patalpos, dušas, pirtis, kubilas, miškas ir vaikų žaidimo aikštelės. Dar ant laužo kunkuliuojanti sriuba, šašlas ir kažkas prie jo, ir kažkas prie kažko. Gaila tik kad viskas sekmadienį, galima būt imt ir pavakarot jei koks šeštadienis būtų…
Nemokamai, beje viskas. Tikras kaunietiškas, gerąja prasme horizontalumas. Be oficialumų, valdžios ar organizavimo vertikalių. Tik bėgimas ir bendravimas. Užsinorėjo pavadovaut, paorganizuot? Te mikrofoną ir prašom! Va šitaip, paprastai..
.
Gal pačiam pirmam maratonui bėgt Vilemai ir netiktų, nebent turėtum bičiulį, kuris palydėtų, padrąsintų, bet taip, ramiai sezono pradžioj pasitikrint tiesiog puiki proga. Kitąmet būtinai dalyvausiu. Būtiniausiai!
Šiemet čia laukė du siurprizai: vienas tai orai – žadėjo lietų, o gavom visai smagios saulutės, antras – dėl kelio remontų pasikeitė trasa. Vietoje keturių ratukų asfaltu ir miško keliuku, gavom 100% miško. Ir septynis ratukai, o ne keturi. Oras ir miškas – puiku, ir kad daug ratų apsidžiaugiau, taip labai patogu bus stebėt savo tempą, nes tikslas buvo kuo tolygiau nubėgt.
totilonas
Čia ratukai.  Laikas, tempas ir palyginimas su pirmu:
  1.  – 29:50 – 4:50    00:00
  2.  – 30:00 – 4:51  +00:10
  3.  – 29:24 – 4:45   -00:26
  4.  – 29:53 – 4:50  +00:03
  5.  – 30:36 – 4:57  +00:46
  6.  – 30:58 – 5:01  +01:08
  7.  – 32:19 – 5:14  +02:29
Deja, nuo 30-to kėmė prasidėjo lėtėjimas. Šešto ratuko. Paskutinis ratas, ~5 kilometrai, aišku, buvo sunkiausias. Dar viena šito bėgimo ypatybė, kad tempą prisižiūrėt teko vienam praktiškai visą laiką, o ypač pabaigoj. Bėgikų palygint, kaip tokiai ilgai trasai nedaug, todėl tarpai tarp bėgančių su laiku vis didėjo. Puiki treniruotė, nors pačiam gale visai būt pravertęs koks peiseris ar motyvatorius. Maratonas yra sunku…
Trasa

Trasa

Dar tikslas buvo ir 3:30 išlipt, bet nepavyko. Turiu, tiesa, visai pagrįstą įtarimą kad Totilo kilometrai yra truputį ilgesni už tradicinius. Mano ir visų kitų GPS’ai rodė geru kilometrų daugiau nei reikėtų. Dar ir minkštas miško takas kelias minutes pridėjo, todėl visai patenkintas rezultatu.
DSC_0503

Maitinėlė 1

DSC_0505

Maitinėlė 2

Dar vienas pasitikrinimas buvo šeštadienį – KBMK organizuojamas 10 km Kleboniškyje. Dar vienas must go bėgimas pasitikrinimui. Taip, nuo rudens sulėtėjau beveik trim minutėm (čia žinutė Zujkiams).
Podiumas

Podiumas

Sekmadienį – pats gražiausias ir geriausias Kauno marių trailas. Kad pats-pats buvo paskelbta feisbuke dar mėnesį prieš jam įvykstant ir patvirtinama mažiausiai viena žinute kasdien. Nepasiginčysi kai jau taip… Toks jau tas partizaninis marketingas. Tuo labiau, kad bėgimas tikrai puikus. Oras ir vėl išdūrė: vėjas išvaikė žadėtą lietų. Gal tik mažytis priekaištas organizavimui – maitinėlės…
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , , | Komentarų: 2

Batų dydžiai. Mano batų. Bėgimo batų…

Karrimor  – 42,5

Solomon  – 42 2/3

Asics  – 43,5 (27,5cm)

Nike  – 43 (27,5cm)

New Balance  – 43 (27,5)

Salming  – 42 2/3 (27,0cm)

Čia gal labiausiai sau, kad nepamiršt užsirašiau. Kaip užrašų knygelėj. Nes bėgikas visą laik esti batų ieškojimo rėžime. Maža kas kada interneto džiunglėse pasitaikys.

Bet matuotis vis tiek būtina…

Paskelbta temoje batai, Gadgets

New Balance 890v5 review in memoriam

Sportbačių revju paprastai rašo, o dar dažniau nufilmuoja į jūtūbę  tokie iškalbingi tipeliai, prasibėgę jais geriausiu atveju dešimtuką kilometrų. Na ok, tebūnie kad jie sąžiningai savo  nuomonę ištransliuoja , o ne pakartoja tik savais žodžiais pakartoja reklaminį tekstą… Na ir kas? Ko ji verta, jei bandyta vos keli kilometrai, o jo koja ir bėgimo stilius tikriausiai visiškai nepanašūs į jūsų? A? Tiek ir teverta…

Tiek pat teverta nuomonė pareikšta po vos ne metus trukusių bandymų. Kas kad jis žymiai patikimesnė, bet juk laikas jau prabėgo, gamintojas jau išleido naują, patobulintą modelio versiją ir senasis tapo beviltiškai neaktualiu.


Vistiek nuolankiai ačiū visiems tiems apžvalgininkams, juk be jų liktų kliautis tik pardavėjų nuomone. Įdomumo dėlei kada pabandykit tarkim kad ir Kaune Molo PC Sportlaino mergicas apie bėgimo batus pakalbinti. “Aj šytie raudoni…“ nes kaip žinia pasaulyje daiktai būna raudoni, mėlyni arba su trim juostelėm. Ir dar rūžavi.


New Balance 890v5

Vis dėl to surizikuosiu čia įdėt trumpą New Balance 890v5 review. Tiksliau in memoriam, nes visai neseniai išleidau juos konteinerių takais į amžinojo maratono trasą. Atitarnavo savo sąžiningai.

Juos įsigijau pernai, gegužės vidury pagrindinėms Vilniaus maratono treniruotėms. Nutrepsėjau jais tarkimmm kokius eee – 900-1200 km keliais ir takais, bet pagrinde asfaltu ir šaligatviu. Plentiškai vadinasi. Būč dar bėgęs, bet viršus suplyšo. Ne truputį kaip nors, bet taip drykst kaip reikiant, kiaurai visu ilgiu pagal sutvirtinimo juosčikes. Susidėvėjo tas naujoviškas, besiūlis, lengvasis, pats prisitaikantis viršus tinklelis (mesh). Skylės kiaurai per viršų nykščių vietose atsirado gal jau po mėnesio, bet čia turbūt mano seniokiška bėgiosena kalta: tartum vis rodyčiau bėgdamas abiem kojom iškeltais nykščiais: man viskas OK, aha dabėgsiu nebijokit taip… Kančys su Bizimavičium sakė kad nieko, pasitaiko, ypač jei pėdos priekiu bėgi. Pats nesu tuo tikras, bet gal… Tos dviejų eurų monetos dydžio angos bėgt ypatingai netrukdė, tik per jas vis patekdavo bėgimo take pasitaikančių skysčių ir, kas jau truputį kebliau, aštrių akmenukų ar šiaip žvyriukų.

Techninius parametrus, dropus, pėdos tipus jei įdomu patys susirasit, o čia Padugnini subjektyvi nuomonė apie juos:

  • Dizainas. Išvaizda – puiki: linijos, spalvos, veržlumas, kaip tokiems palygint masyviems – labai gerai išspręsti, suderinti. – 4,8vlt*                                                                                     Su funkciniais dizaino sprendimais prasčiau. Norėtųsi daugiau patvarumo. Beje įspūdis toks, kad plyšimus ir išprovokavo nevykusiai išdėstytos lygiagrečios.   – 3,5vlt.
  • Funkcija. Pakankamai patogūs (ypač jei jūsų pėdutė siauresnė), pakankamai minkšti, pakankamai vėdinasi, ne pernelyg sunkūs. Raišteliai, beje, puikūs, savaime neatsirišantys. Va tik niekaip nesupratau kam tiek paralono reikėjo grūst į liežuvėlį… Apauga?.., nuo ko gi? – 4,0vlt.
  • Konstrukcija. Pado protektorius sluoksnis labai atsparus, susidėvėjimo nesimato. O va pado amortizuojančios dalies išsidėvėjimas jaučiasi gerokai. Bato paviršus blizga ir spalvas išlaikė it naujutėlis. Jei nebūtų suplyšęs, būt visai gerai. Bato vidus susidėvėjo greičiausiai. Po ilgabėgių vis pastebėdavau žalią pūkelį ant kojinių. Paskui jis ir kiaurai prasitrynė. – 4,0vlt.
  • Kaina. Galėtų kiek mažesnė būt, nors palygint pakankamai adekvati. – 4,0vlt.

DSC_0487Bendrai tvirtas ketvertas. Patiko man jie, gal kiek ir daugiau tikėjausi, bet nenusivyliau. Bendrai NB brandui kažkodėl jaučiu sentimentų. Varžybiniai mano NB RC14002v vis dar džiugina.

DSC_0486

 

 

 

NB 890v5Ar dar vienus tokius pačius darbinius pirkčiau? Ne, jau norisi mažiau paduškų ant kojų. Tiksliau jau nusipirkau. Pasirodo švedai turi ne tik ABBA, pūdytą silkę, bet ir Salming sportbačius. Pirmi desietkai km su jais tiesiog euforiški, bet palaukim kol bus toliau, kai pabendrausiu su jais intymiau. Salming distance D1 vardas naujojo šeimos nario beje…

DSC_0484

O jūsų kokie potyriai su batais? Pasidalinkim !:)

*vlt – vertinimas vilko letenomis penkiabalėj sistemoj (Vilkas gi bėgikas, jį kojos maitina). 1 – visiškas pravalas, 5 – puiku.

Paskelbta temoje batai, Gadgets | Pažymėta , , ,

Pagiriamasis žodis Jonavai

Tiesiog taip. Neturiu prie ko prikibti… gal tik numerius galima būtų ant plonesnio kartono spausdint, nebent vėliau juos planuojama vietoje pjaustymo lentukės virtuvėje panaudot. Medalis šiemet tiesiog puikus, tikrai nudžiugino ir džiugina kiekvieną vakarą ir toliau, nes aš, išnėręs iš jo juostelę laikau jį šalia kompo kaip arbatos puodelio padėkliuką.

Jonava

Pabandysiu išvardinti tuos geruosius A. Kulviečio obelisko – Jonavos bėgimo gerumus:
  • viskas puikiai gerai organizuota (informacija, registracija, numerių išdavimas)
  • viskas laiku (jokių pompastikų, iškilmingų kalbų, vėlavimų)
  • viskas vienoje vietoje (net IKI šalia jei kokio banano prireikia, ar tualetinio popieriaus)
  • wc, rūbinės, dušai, baseinas
  • gera trasa
  • arbata, košė po finišo + vanduo trasoj dviejose vietose
  • gera bėgikų kompanija
Greičiausiai kai ką ir pamiršau, nelaukiau, tiesa, apdovanojimų ceremonijų, nežinau ar ir ten viskas taip pat sklandu buvo, bet juk bėgime bėgimas svarbiausia, ar ne?
Kovo 11-tosios Jonavai  – didelis storas bėgikiškas pliusas…
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 3

Visi Kauno tiltai

Startą nuo finišo tiesiausiu keliu pėstute skiria 10.9 km,mašina – 12.6 km, todėl tenka spręst ir logistiką. Aš dariau paprasčiausiai: su W golfuku nuvažiavom prie Kleboniškio tilto, kur mane išmetėm lauk, po trijų valandų W laukė manęs ant HES’o.

Visi tiltai
1. Pirmas tiltas – Kleboniškio-Megos (bėgam kairiuoju šaligatviu). Maršrutą pradedam apačioj, ten kur šviesoforas, straksėjimu kairiaisiais laiptukais aukštyn. Apšilimui. Apšilimui ir tiltas švelniai kyla į Megos pusę. Bėgdami žiūrim po kojom, net tiltų šaligatvių niekas niekada nešluoja, todėl galima užlipt ant bileko. Tas pat su visų tiltų šaligatviais, savaime suprantama išskyrus pėsčiųjų. Leidžiamės vėl laiptais iškart kai tik baigiasi turėklai žemyn į nediduką parkingą ir pirmyn Panerių gatve link miesto. Sukam kairėn į ramesnę A. Strazdo gatvelę, paskui galima dar sykį kairėn Skaudvilės – A.Vienožinsko g.g. pasisukioti ir voilà – mes Neries krantinės dviračių take.
2. Varnių tiltas (bėgam dešiniuoju šaligatviu). Neriam po juo dviračių taku ir iškart sukam dešinėn link laiptų į tiltą prie degalinės. Atsargiai, čia nėr pėsčiųjų perėjos! Tiltas vėl su įkalne, čia specialiai – apšilimo pabaigai. Vėl laiptai (jų dar bus) kampais žemyn. Čia mūsų tikslas prie šviesoforo kirst Jonavos gatvę. Gali tekt palaukt minutėlę keturių kilometrų proga.
Tada senasis gerasis dvirtakis link senamiesčio.
3. Jurbarko g. tiltas (bėgam dešiniuoju šaligatviu). Prieš jį nesileidžiam dvirtakiu žemyn, bet raunam palei gatvę  ant tilto. Mašinų pridūminta, už tai laiptų nėr. Bet už tilto yra. Jais ir pasinaudojam. Vėl atsiduriam dvirtakį ir liuoksim iki Raudondvario plento, palei Vilijampolės senuosius fabrikus, paskui tuo pačiu taku prie upės pelei fabrikų galinius kiemus iki Kulautuvos gatvės. Ta-daaa čia kažkur dešimt kilometrų. KAs turi – užkanda.
4. Vakarinio aplinkkelio tiltas (bėgam kairiuoju šaligatviu). Čia kaip įprasta laiptukais į tiltą aukštyn, paskui žemyn, niurkt po keliu arklių tuneliu į Senamiečio-Kačerginės dviračių taką. Netrukus jis baigiasi, ties žiemos uostu dabar vyksta jo tiesimo darbai, todės teko pavingiuot pievute dar žemės krūvų. Už asfaltuoto įvažiavimo, palei kelią galima nebėgti, o nusileist nuo sankasos į krūmynus ir  už kilometro pasieksim Nemuno krantinę, kuria, grožėdamiesi senamiesčiu, ir tęsim iki  Aleksoto.
5. Aleksoto tiltas (bėgam kairiuoju šaligatviu). Tam kad tai padaryt reikia dryg-dryg užmaurot ažūriniais laiptais viršun. Nieko tokio, juk jau įpratom. Toliau pagarbiai apsukam Vytauto bažnyčią ir krantinėje lygiai su Nemuno salos pradžia pasiekiam šios avantiūros pusiaukelę. Tada pasikeliam pirmu pasitaikiusiu pakilimu į Karaliaus Mindaugo gatvę ir lipam ant:
6. Mažojo pėsčiųjų tilto salon. Pralekiam palei treniruoklius ir taikom į:
7. Didįjį pėsčiųjų tiltą, po kuriuo Kairys aukštyn kojom skrido. Ant jo neįsibėgėjam, bet sukam į dešiniuosius laiptus žemyn ir visai nerukus šast ant:
8. Mickevičiaus gatvės tilto salon. Parkingo pakraščiu pataikom ir:
9. Karmelitų tiltu atvingiuojam atgal į Karalius Mindaugo prospektą ir kai tik pasitaikys proga leidžiamės į krantinę. Už puskilometrio neriam kairėn į tunelį, tada kiek dešiniau ir užlipam į:
10. Čiurlionio tiltą  (bėgam kairiuoju šaligatviu). Nieko naujo, kai tik pasitaikys laiptai- leidžiamės. Piliakalnio gatvė – pati nemaloniausia bėgimo dalis, nes čia praktiškai nėr šaligatvio. Todėl tenka laikytis kairės ir neprarasti budrumo. Iškart už kažkokios tai gamyklos bus mūsų 20 km. Želiuko dar liko? Už Napoleono kepurės kalno vėl prasideda siauras, bet naujas šaligatvis tai kiek ramiau.
11. Jiesios tiltukas  (bėgam kairiuoju šaligatviu). Už jo kai tik baigsis aptvėrimas, leidžiamės į taką palei upę. Pavaizduosim treilininkus. Takas tikrai geras, tik reikia laikytis pagrindinio. Peršokam ten upeliūkštį pabaidom žvejus ir pasiekiam Panemunę.
12. Panemunės tiltas (bėgam dešiniuoju šaligatviu). Tam reikia palyst po juo, o ten dar nebaigta tvarkyt, todėl gali tekt paklampot smėliu. Vėl laiptukai aukštyn, atrodo jau paskutiniai. Už tilto ir senųjų kapinių sukam dešinėn į Rusų gatvę, paskui kairėn į Ringuvos ir tuoj pat vėl dešinėn, lodydami šunis į Ukrainiečių gatvikę. Tada vėl kairėn į Virvių gatvę. Ko norit? gi Šančiai 🙂 . Kai pasirodys bėgiai, ties parduotuvėle ant kampo sukam dešinėn į Drobės gatvę (šitoj vietoj Tarkovskis galėtų Stalkerį filmuot…). Dabar teks bėgt Drobės gatve, kuri paskui virs Švenčionių gatve gerus tris kilometrus. Čia amžinai balos duobės ir nėr šaligavio, bet užtai eismas nedidelis. Kai užvingiuosim aukštyn iki Prancūzų gatvės, galim save pasveikint – sunkioji dalis įveikta, lieka tik desertas, tiesa gana pikantiškas. Priešaky:
13. Panemunės pėsčiųjų tiltas. Paspaudžiam? Nusileidus tiltu teks parodyt orientacininko įgūdžius ir perdaug nesukinėjant į šalis pataikyt į tiesų taką per šilą. Jį pamatę nesupainiosit, nes jis platus ir visiškai tiesus… bet nelygus. Čia ir bus desertinės kalvelės. Trisdešimties kilometrų proga! Tiesiai bėgam visą laiką iki kirsim Elnių gatvę. Tada toliau tiesiai į kalną. Jis paskutinis! Pakilus takas šakojasi ir mes sukam kairiau. Pasiekam Baterijos gatvelę, sukam dešinėn ir iškart kairėn į Kiškių gatvę. Prabėgus seną apleistą daržinę galima rizikuot sukti į kairę vedančia liepų alėja, arba paprasčiausiai bėgt iki Raudonojo kryžiaus gatvės. Jei pasukom laikykimės pagrindinio tako iki pasieksim tą pačią Raudonojo kryžiaus gatvę. Viskas. Beveik viskas: takas T. Masiulio gatvės pylimu siauras ir nelygus, judėjimas gana intensyvus, todėl dar biski atidumo ir mes ant:
14. HES’o. Bėgam iki galo. Galas – tai betoninė tvora ant šaligtvio. Ją turbūt specialiai pastatė kad žinotume kur baigt. Dabar jau tikrai viskas.
Apačioje, nusileidus laiptais, mūsų laukia privažiavusi palaikymo komanda… arba bent jau sausi rūbeliai ir bananai.
Atstumas – 33,48 km (su keliais nedideliais nublūdinimais)
Laikas – 3h:05m:08s (prašom trumpint!)
Paskelbta temoje bėgimai | Pažymėta , , | Komentarų: 9

Pabaiskas-Ukmergė, vasario 16-ta

Antrą sykį šitą bėgau. Norėjosi jį bėgt, nes visgi gimtam mieste bėgimas, vienintėlis toks, bet jei būt reikėję pačiam organizuotis, tai būč ir patingėjęs, Kaune su klubu patriotiška trasa ramiai pasižymėjęs, bet Gintas, ačiū jam, ėmėsi inciatyvos.

Bėgimas kosmopolitėja, pradeda prarast provincišką šarmą : šiemet pavyzdžiui nebereikėjo nešt popierinių talonų-numeriukų, kurie finiše eilės tvarka smeigiami ant tokio nusmailinto virbo. Matomų numerių išvis nebuvo. Buvo tie labai patogūs dyvaisai, segami ant čiurnos. Tiesa liko ranka rašoma registracija ir keistas persirengimas kultūrnamio foje, ypač po bėgimo, kai garbinga publika renkasi į šventinį koncertą… Smagiausi reikalai tai vaišės restorane ir baseinas. Ir viskas nemokamai! Nuostabu! Baseinas ir pirtis po varžybų puiku, na ir restoranas… Šiemet, gal pasivaideno, bet lyg akies krašteliu mačiau skelbimą, kad po bėgimo bėgikų restorane lauks vaisiai… ir buvo. Beveik.
2016-02-19_21.31.20
Nebambu, džiaugiuosi. Puiki iniciatyva, būt didelis nuostolis bėgimų eltė panoramoj, jei šis, ar panašūs renginiai išnyktų. Šaunuoliai organizatoriai!
O pačios lenktynės yra sudarytos iš vėjo, laukų, trijų posūkių, vienos nuokalnės ir vienos įkalnės pačiam gale. Dar himno iš seniūno kalbos. Fainiausias daiktas tame, aišku – kilometro ilgio ir 55 metrų žemumo nuokalnė. Tikriausiai būtent dėl jos jaučiausi totaliai išsitaškęs ir išsidaužęs. Ir nuo to šalto vėjo, kuris iki pat paskutinio pasisukimo tiesiai į veidą.
Starto laukimas išlipus iš šilto autobuso neprailgo, tiesą sakant vos nesusivėlinau, nes reikėjo dar batus susivarstyt. Žmonių nebuvo daug, todėl net iš galo pradėjus niekas labai netrukdė savo greitį susirast. Po užvakarykščių 33km per Kauno tiltus labai šviežias nesijaučiau, todėl labai spaust pradžioj nesinorėjo. Po posūkio iš miestelio į plentą nutariau laikyt ne lėčiau 4:30 min/km. Po truputį besivejant greičiau startavusius prieky pamačiau vyruką, kuris prilipęs prie priešaky bėgančio, taupė jėgas užuovėjoj. Neaišku kiek ten susitaupo, bet ypač lenktynėse užeina tokie bzikai, kai užsirūstini, susirandi kokį “priešą“ ir jau tada su juo gali kautis. Čia gal varžybų adrenalinas taip išeina? Ai, tik nesakykit, kad jum taip nebūna. Jei nebūna tai be reikalo į varžyboms išlaidžiaujat, eitumėt geriau su hipiais gėlyčių ir žolyčių kultivuoti. Peace!
Netrukus pavijau tą tipelį (jaučiu gausiu galvon kada, jei pastarasis blogus skaito…) ir, kaip ir galima buvo spėt, prisilipinau jį sau prie pastaro galo. Ach šitaip!? Paspaudžiam – neatsilieka, dar palaikom – tas pat. Lenkiam taip kitus… Ėėė, pradžia dar tik, ne laikas mums, senukams spaust: ištaikęs progą staiga bac ir prilėtinu. Prilipėlis su vienu iš tik ką aplenktų pradunda priekin ir ima tolti. Pagaliau posūkis kairėn į pagrindinį plentą. Pats laikas susirast savo tempą ir laukt didžiosios nuokalnės. Prieky manevruoja policijos ekipažas su švyturėliais, kuris tvarko eismą varžybų metu . Užsižiopsau.. ir tempas krenta, atsitokiu, pasiveju. Ekipažas įsijaučia, manevrai darosi dar įdomesni ir vėl užsižiopsau, lėtinu… ot vėpla, mirgančos šviesos kažkaip hipnotizuoja. Ir taip dar kelis syk iki nuokalnės. O tada – lapatai žemyn! Aaa! kažkieno žingsniai vis garsiau vis arčiau už nugaros… nee, nepasiduodam, raunam, uraaaa! Toks smagumėlis gerą kilometrą trunka.
Gerai prapyškėta… Pernai pakalnėj lūžau, šiemet bandysiu laikyt. Prieky, visai netoli atsidūrė ir prilipėlis su eiline savo auka. Va čia jau ir prasidės tikrosios lenktynės. Ir tikriai, imam lenktyniaus su keliai vyrukais. Vėjas kala negailestingai, į prieky tai vienas išbėgam tai kitas. Nežinau ar čia sąmoningai taip, ar tikrai taip šiaurys trukdė, bet prieky bėgdavom kuris ne daugiau kokio 100m. Tas, kuris vis taikėsi už nugaros prilipt, matyt visai susipainiojo ir kažkiek atsiliko. Čia spėju, nesidairiau atgal, todėl nežinau kaip jam sekėsi pakalnėj, o mes labai sėkmingai ir nenuobodžiai kasėmės pirmyn kol liko tik nedidukė finišo įkalnė.
Kad tiktai gerai prabėgta namie jau supratau, po dešrelinio restorano, puikaus baseino su pirtelėm. Labai jau nesinorėjo nuo sofos kilt kai pavalgęs priguliau.
Bėgimas labai geras, su savotiškais organizavimo niuansais užtai aiškiai atpažįstamas, įsimenamas. Čiau!
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 4

Bėgimas žiemą.

Pala, kokią žiemą? Žiemų, kaip ir kalnų Lietuvoje nėra! Pernai nebuvo praktiškai, užpernai, tiesa, patikrino budrumą, ir šiemet kokias dvi savaičikes davė pasidžiaugt…

Nors ne, žiema yra žiema, o ir ne tik pati žiema, bet visas tas iiiiiiiiiiiilgas, šaltas ir murgzlinas metų laikas, kai tenka tąsytis su krūvom skudurų. Tikrai ilgas. Labai. Ypač kai link pavasario…
Bet užteks apie orus ir peizažus – prie reikalo! Ko reikia jei norint bėgt žiemą? Ogi trijų esminių dalykų, kuriuos išvardinsiu posto pabaigoj.
Pradžioj apie dalykus  rutininius. Aj tiesa, jei ruošiamės ultrom, kalnams, ar dar kokiems ekstrymams –  nebevarkit toliau su skaitymu. Šito nenusimanau nė per aliumininį centą. Čia taikau tokiems kaip aš, begikus plentosis vulgaris, (lot.) kurie žiemą nori palaikyt bėgimo formą, bet nemėgsta bėgtakių, ar nuobodaus ratų sukimo perpildytuose, tvankiuose maniežuose.
Bėgt žiemą sudėtingiau – kokius ilgabėgius dar galima, bet su intervalais, tempinukais ir greitukais keblu. Geriau gal atidėt, o smagiau prasimankštint ir salėj galima. Šaltuoju metu mane labaiu knisa ne šaltis, bet tamsa. Dar būna -20, bet juk tą dieną ir nusiplaut galima, nieko neatsitks, jei vienas kitas bėgimas bus praleistas. Jei jau žemiau dešimties geriau daugiau dviejų valandų nebėgt. Ir labiau net ne šalčio reikia paisyt, o vėjo. Jis stingdo greitai ir nepastebimai, nes drabužėlių sluoksnis fiziškai būna labai plonas, o po ilgesnio pajudėjimo ir drėgnas.

Taigi apie skud…. apie dalykus kurie reikalingi bėgti žiemą:
Kepurė: Thermowawe 100% poliesteris, paprastutė tokia, Senukuose pernai netyčia užtikau. Jei šalčiau – Vilniaus kalėdinio bėgimo raudona dviguba visai gerai praverčia.
DSC_0392
(čia išversos vaizdas, kad raidės matytųsi)
BufFa’s?: nesu tikras kaip tas daiktas teisingai vadinasi, bet turiu kelis A. Verygos padovanotus “Ex smokers are unstopable“ akcijinius reklaminius plonyčius. Jau baigiu sudėvėt per tris metus, nuskalbti, bet vis dar puikiai tarnauja.
DSC_0390
Striukė: Viena Karrimor’o va tokia: http://www.sportsdirect.com/karrimor-run-jacket-mens-452462?colcode=45246213 . Šita tikrai prasta, nekvėpuoja, todėl velkuosi ją kai šalčiau. Spalva tik gera tamsoj bėgt.
DSC_0394
Antra Adidas, Neturiu priekaištų, gal tik numeriu didesnė būt galėtų. Plona, kvėpuoja, nusima rankovės ir tampa liemene. Tas praverčia pavasarį pvz, kai ryte ilgabėgį išbėgus į pabaigą saulė ima kaitint.
DSC_0395
Pirštinės: Prizmoj netyčia užtikau tokias:
DSC_0391
Kai vėsiau net ne žiemą labai gerai, juk bėgimo pradžioj rankos linkę šalt. O jau kai rimčiau šąla ant viršaus papildomai užsitraukiu net nežinau kuriose maisto prekėse įsigytas paprasčiausias medžiagines.
DSC_0405
Jei bėgant sušyli, šitas braukšt į kišėnę ir bėgi plonom…
Antrasis sluoksnis: nouneimas ir mamos Maximos. Kai labai šalta naudoju. Gana retai tas būna. Arba kitą ploną fleecą iš skuduryno.
DSC_0408
Pirmasis sluoksnis: du puikūs reikalai ilgom rankovėm ir skylukėm jose nykščiams įkišti. Tas nykščių įkišimas tiesiog sportinio stilius drabužių dizaino deimančiukas.
DSC_0398
DSC_0396
Kelnytės: Nenusakomo senmo ir susidėvėjomo Umbro kelnės. “Ploščinė“ medžiaga išorėj tinkliukas viduj. Su jom nei šalta nei per šilta. Kai link -20C po jom Thermowawe apatinkelnės ploniausios.
DSC_0404
Kai apie nulius – kasdieninės timpos. Nėr čia kas ką fotografuot.
Kojinės: irgi kasdieninės sintetinės bėgikiškos. Per šalčius buvau antrą porą šiltesnių tokių užsitempęs.
Batai: Šitie sniegui ir miškui. Gulėjo gulėjo Sportdirect lentynoje, gulėjo gulėjo… Sunkūs, kieti, bet bėgt galima. Arba kasdieniniai, jei gatvėm ir balų nedaug.
DSC_0407

Smagu aišku pasmaksot į specialius visokius žieminius dalykus parduotuvėse, bet kad ir to ką turiu, pakanka kad susuktum virš 200km per mėnesį. Ar reikia dar daugiau? Ar bus gana? …čia retoriniai klausimai, jei ką.
Dabar prisikasėm prie tų trijų esminių dalykų kurie būtini žiemą bėgant.
Pirmasis jų yra galva ir užpakalis. Galvoj turi susikaupt tiek noro bėgt, kad pajėgtum išspirt užpakalį lauk į šaltį ir tamsą lauke. Toliau jau eisis, oi tai yra bėgsis savaime.
Antrasis dalykas byloja, kad jei jau visą vasarą ir rudenį esate pakankamai sistemingai bėgęs, vadinasi bėgimo drabužėlių, kuriuos jau turite jums pakaks ir žiemai.
Trečiasis – grįžus iš bėgimo kuo guviau dušas ir sausai persirengt. Tagintis ir šarinti savo nemirštamus pasiekimus pasiekimus po to.
Ai, ir da ketvirtas. Būč pamiršęs patį svarbiausią: ūsai ir barzda bėgant šaltyje yra būtini. O tai nuo ko dar namie parbėgęs gali varveklius laužyti?
Paskelbta temoje Iš gamtos stebėjimų... | Pažymėta , , , , , , , , , | Komentarų: 10