Maratonas yra sunku. Totilonas 2016

Startas

Ot tai naujena, ar ne? Nors treilininkai ir sako, kad mararonas yra pfe, va trailas, ar ultra ar extreme – va čia tai reikalas.., bet man, senukui paprasto maratono vulgaris per akis. Ši įžvalga ištiko mane 31-ame kilometre. Bjauri, sakyčiau, įžvalga, visai nepadedanti bėgti toliau. Ėmiau tada mintyse knaisioti kokios motyvuojančios Mebo, Staškevičiaus, Bolto, Griniaus ar kokio Murakamio citatos, bet netikėtai padėjo paprasta kaip neardentaliečio kuoka idėja: “Niekada daugiau nebėgsiu. Visai. Ypač maratonų. Niekada“. Keisčiausia, kad padėjo! Tas vidinis aš ėmė ir patikėjo. Naivuolis… Liko labai patenkintas nauju planu ir džiugiai sutiko baigti šitą nesamonę. Ir kuo greičiau! Labai greitai, taip kaip mudu su tuo vidiniu aš norėjome, nebesibėgo, bet distanciją baigt be stoviniavimų pavyko.

Kiemas-trasa

Kiemas-trasa

Čia toks Vilemų maratonas buvo aną sekmadienį. Šešioliktą sykį vieno žmogaus organizuojamas paparastas, privatus, kamerinis, Kauno rajono maratono čempionatas, kaip pats rengėjas pristatė. Jokių pretenzijų į geriausius, didžiausius, dar kokius x-iausius. Jokių rėmėjų super pleistriukų, kremukų, šampūniukų bandinukų, jokios reklaminės makulatūros ir kvykavimų. Tiesiog žmogus atlapoja savo sodybos, namų, pirties vartus visiems kas nori, deda ant stalo ką turi, išmatuoja ir nužymi trasą ir mielai prašom… Persirengimo, poilsio (su lovom jei kam visai slobna būtų) patalpos, dušas, pirtis, kubilas, miškas ir vaikų žaidimo aikštelės. Dar ant laužo kunkuliuojanti sriuba, šašlas ir kažkas prie jo, ir kažkas prie kažko. Gaila tik kad viskas sekmadienį, galima būt imt ir pavakarot jei koks šeštadienis būtų…
Nemokamai, beje viskas. Tikras kaunietiškas, gerąja prasme horizontalumas. Be oficialumų, valdžios ar organizavimo vertikalių. Tik bėgimas ir bendravimas. Užsinorėjo pavadovaut, paorganizuot? Te mikrofoną ir prašom! Va šitaip, paprastai..
.
Gal pačiam pirmam maratonui bėgt Vilemai ir netiktų, nebent turėtum bičiulį, kuris palydėtų, padrąsintų, bet taip, ramiai sezono pradžioj pasitikrint tiesiog puiki proga. Kitąmet būtinai dalyvausiu. Būtiniausiai!
Šiemet čia laukė du siurprizai: vienas tai orai – žadėjo lietų, o gavom visai smagios saulutės, antras – dėl kelio remontų pasikeitė trasa. Vietoje keturių ratukų asfaltu ir miško keliuku, gavom 100% miško. Ir septynis ratukai, o ne keturi. Oras ir miškas – puiku, ir kad daug ratų apsidžiaugiau, taip labai patogu bus stebėt savo tempą, nes tikslas buvo kuo tolygiau nubėgt.
totilonas
Čia ratukai.  Laikas, tempas ir palyginimas su pirmu:
  1.  – 29:50 – 4:50    00:00
  2.  – 30:00 – 4:51  +00:10
  3.  – 29:24 – 4:45   -00:26
  4.  – 29:53 – 4:50  +00:03
  5.  – 30:36 – 4:57  +00:46
  6.  – 30:58 – 5:01  +01:08
  7.  – 32:19 – 5:14  +02:29
Deja, nuo 30-to kėmė prasidėjo lėtėjimas. Šešto ratuko. Paskutinis ratas, ~5 kilometrai, aišku, buvo sunkiausias. Dar viena šito bėgimo ypatybė, kad tempą prisižiūrėt teko vienam praktiškai visą laiką, o ypač pabaigoj. Bėgikų palygint, kaip tokiai ilgai trasai nedaug, todėl tarpai tarp bėgančių su laiku vis didėjo. Puiki treniruotė, nors pačiam gale visai būt pravertęs koks peiseris ar motyvatorius. Maratonas yra sunku…
Trasa

Trasa

Dar tikslas buvo ir 3:30 išlipt, bet nepavyko. Turiu, tiesa, visai pagrįstą įtarimą kad Totilo kilometrai yra truputį ilgesni už tradicinius. Mano ir visų kitų GPS’ai rodė geru kilometrų daugiau nei reikėtų. Dar ir minkštas miško takas kelias minutes pridėjo, todėl visai patenkintas rezultatu.
DSC_0503

Maitinėlė 1

DSC_0505

Maitinėlė 2

Dar vienas pasitikrinimas buvo šeštadienį – KBMK organizuojamas 10 km Kleboniškyje. Dar vienas must go bėgimas pasitikrinimui. Taip, nuo rudens sulėtėjau beveik trim minutėm (čia žinutė Zujkiams).
Podiumas

Podiumas

Sekmadienį – pats gražiausias ir geriausias Kauno marių trailas. Kad pats-pats buvo paskelbta feisbuke dar mėnesį prieš jam įvykstant ir patvirtinama mažiausiai viena žinute kasdien. Nepasiginčysi kai jau taip… Toks jau tas partizaninis marketingas. Tuo labiau, kad bėgimas tikrai puikus. Oras ir vėl išdūrė: vėjas išvaikė žadėtą lietų. Gal tik mažytis priekaištas organizavimui – maitinėlės…
Reklama
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , , | Komentarų: 2

Batų dydžiai. Mano batų. Bėgimo batų…

Karrimor  – 42,5

Solomon  – 42 2/3

Asics  – 43,5 (27,5cm)

Nike  – 43 (27,5cm)

New Balance  – 43 (27,5)

Salming  – 42 2/3 (27,0cm)

Čia gal labiausiai sau, kad nepamiršt užsirašiau. Kaip užrašų knygelėj. Nes bėgikas visą laik esti batų ieškojimo rėžime. Maža kas kada interneto džiunglėse pasitaikys.

Bet matuotis vis tiek būtina…

Paskelbta temoje batai, Gadgets

New Balance 890v5 review in memoriam

Sportbačių revju paprastai rašo, o dar dažniau nufilmuoja į jūtūbę  tokie iškalbingi tipeliai, prasibėgę jais geriausiu atveju dešimtuką kilometrų. Na ok, tebūnie kad jie sąžiningai savo  nuomonę ištransliuoja , o ne pakartoja tik savais žodžiais pakartoja reklaminį tekstą… Na ir kas? Ko ji verta, jei bandyta vos keli kilometrai, o jo koja ir bėgimo stilius tikriausiai visiškai nepanašūs į jūsų? A? Tiek ir teverta…

Tiek pat teverta nuomonė pareikšta po vos ne metus trukusių bandymų. Kas kad jis žymiai patikimesnė, bet juk laikas jau prabėgo, gamintojas jau išleido naują, patobulintą modelio versiją ir senasis tapo beviltiškai neaktualiu.


Vistiek nuolankiai ačiū visiems tiems apžvalgininkams, juk be jų liktų kliautis tik pardavėjų nuomone. Įdomumo dėlei kada pabandykit tarkim kad ir Kaune Molo PC Sportlaino mergicas apie bėgimo batus pakalbinti. “Aj šytie raudoni…“ nes kaip žinia pasaulyje daiktai būna raudoni, mėlyni arba su trim juostelėm. Ir dar rūžavi.


New Balance 890v5

Vis dėl to surizikuosiu čia įdėt trumpą New Balance 890v5 review. Tiksliau in memoriam, nes visai neseniai išleidau juos konteinerių takais į amžinojo maratono trasą. Atitarnavo savo sąžiningai.

Juos įsigijau pernai, gegužės vidury pagrindinėms Vilniaus maratono treniruotėms. Nutrepsėjau jais tarkimmm kokius eee – 900-1200 km keliais ir takais, bet pagrinde asfaltu ir šaligatviu. Plentiškai vadinasi. Būč dar bėgęs, bet viršus suplyšo. Ne truputį kaip nors, bet taip drykst kaip reikiant, kiaurai visu ilgiu pagal sutvirtinimo juosčikes. Susidėvėjo tas naujoviškas, besiūlis, lengvasis, pats prisitaikantis viršus tinklelis (mesh). Skylės kiaurai per viršų nykščių vietose atsirado gal jau po mėnesio, bet čia turbūt mano seniokiška bėgiosena kalta: tartum vis rodyčiau bėgdamas abiem kojom iškeltais nykščiais: man viskas OK, aha dabėgsiu nebijokit taip… Kančys su Bizimavičium sakė kad nieko, pasitaiko, ypač jei pėdos priekiu bėgi. Pats nesu tuo tikras, bet gal… Tos dviejų eurų monetos dydžio angos bėgt ypatingai netrukdė, tik per jas vis patekdavo bėgimo take pasitaikančių skysčių ir, kas jau truputį kebliau, aštrių akmenukų ar šiaip žvyriukų.

Techninius parametrus, dropus, pėdos tipus jei įdomu patys susirasit, o čia Padugnini subjektyvi nuomonė apie juos:

  • Dizainas. Išvaizda – puiki: linijos, spalvos, veržlumas, kaip tokiems palygint masyviems – labai gerai išspręsti, suderinti. – 4,8vlt*                                                                                     Su funkciniais dizaino sprendimais prasčiau. Norėtųsi daugiau patvarumo. Beje įspūdis toks, kad plyšimus ir išprovokavo nevykusiai išdėstytos lygiagrečios.   – 3,5vlt.
  • Funkcija. Pakankamai patogūs (ypač jei jūsų pėdutė siauresnė), pakankamai minkšti, pakankamai vėdinasi, ne pernelyg sunkūs. Raišteliai, beje, puikūs, savaime neatsirišantys. Va tik niekaip nesupratau kam tiek paralono reikėjo grūst į liežuvėlį… Apauga?.., nuo ko gi? – 4,0vlt.
  • Konstrukcija. Pado protektorius sluoksnis labai atsparus, susidėvėjimo nesimato. O va pado amortizuojančios dalies išsidėvėjimas jaučiasi gerokai. Bato paviršus blizga ir spalvas išlaikė it naujutėlis. Jei nebūtų suplyšęs, būt visai gerai. Bato vidus susidėvėjo greičiausiai. Po ilgabėgių vis pastebėdavau žalią pūkelį ant kojinių. Paskui jis ir kiaurai prasitrynė. – 4,0vlt.
  • Kaina. Galėtų kiek mažesnė būt, nors palygint pakankamai adekvati. – 4,0vlt.

DSC_0487Bendrai tvirtas ketvertas. Patiko man jie, gal kiek ir daugiau tikėjausi, bet nenusivyliau. Bendrai NB brandui kažkodėl jaučiu sentimentų. Varžybiniai mano NB RC14002v vis dar džiugina.

DSC_0486

 

 

 

NB 890v5Ar dar vienus tokius pačius darbinius pirkčiau? Ne, jau norisi mažiau paduškų ant kojų. Tiksliau jau nusipirkau. Pasirodo švedai turi ne tik ABBA, pūdytą silkę, bet ir Salming sportbačius. Pirmi desietkai km su jais tiesiog euforiški, bet palaukim kol bus toliau, kai pabendrausiu su jais intymiau. Salming distance D1 vardas naujojo šeimos nario beje…

DSC_0484

O jūsų kokie potyriai su batais? Pasidalinkim !:)

*vlt – vertinimas vilko letenomis penkiabalėj sistemoj (Vilkas gi bėgikas, jį kojos maitina). 1 – visiškas pravalas, 5 – puiku.

Paskelbta temoje batai, Gadgets | Pažymėta , , ,

Pagiriamasis žodis Jonavai

Tiesiog taip. Neturiu prie ko prikibti… gal tik numerius galima būtų ant plonesnio kartono spausdint, nebent vėliau juos planuojama vietoje pjaustymo lentukės virtuvėje panaudot. Medalis šiemet tiesiog puikus, tikrai nudžiugino ir džiugina kiekvieną vakarą ir toliau, nes aš, išnėręs iš jo juostelę laikau jį šalia kompo kaip arbatos puodelio padėkliuką.

Jonava

Pabandysiu išvardinti tuos geruosius A. Kulviečio obelisko – Jonavos bėgimo gerumus:
  • viskas puikiai gerai organizuota (informacija, registracija, numerių išdavimas)
  • viskas laiku (jokių pompastikų, iškilmingų kalbų, vėlavimų)
  • viskas vienoje vietoje (net IKI šalia jei kokio banano prireikia, ar tualetinio popieriaus)
  • wc, rūbinės, dušai, baseinas
  • gera trasa
  • arbata, košė po finišo + vanduo trasoj dviejose vietose
  • gera bėgikų kompanija
Greičiausiai kai ką ir pamiršau, nelaukiau, tiesa, apdovanojimų ceremonijų, nežinau ar ir ten viskas taip pat sklandu buvo, bet juk bėgime bėgimas svarbiausia, ar ne?
Kovo 11-tosios Jonavai  – didelis storas bėgikiškas pliusas…
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 3

Visi Kauno tiltai

Startą nuo finišo tiesiausiu keliu pėstute skiria 10.9 km,mašina – 12.6 km, todėl tenka spręst ir logistiką. Aš dariau paprasčiausiai: su W golfuku nuvažiavom prie Kleboniškio tilto, kur mane išmetėm lauk, po trijų valandų W laukė manęs ant HES’o.

Visi tiltai
1. Pirmas tiltas – Kleboniškio-Megos (bėgam kairiuoju šaligatviu). Maršrutą pradedam apačioj, ten kur šviesoforas, straksėjimu kairiaisiais laiptukais aukštyn. Apšilimui. Apšilimui ir tiltas švelniai kyla į Megos pusę. Bėgdami žiūrim po kojom, net tiltų šaligatvių niekas niekada nešluoja, todėl galima užlipt ant bileko. Tas pat su visų tiltų šaligatviais, savaime suprantama išskyrus pėsčiųjų. Leidžiamės vėl laiptais iškart kai tik baigiasi turėklai žemyn į nediduką parkingą ir pirmyn Panerių gatve link miesto. Sukam kairėn į ramesnę A. Strazdo gatvelę, paskui galima dar sykį kairėn Skaudvilės – A.Vienožinsko g.g. pasisukioti ir voilà – mes Neries krantinės dviračių take.
2. Varnių tiltas (bėgam dešiniuoju šaligatviu). Neriam po juo dviračių taku ir iškart sukam dešinėn link laiptų į tiltą prie degalinės. Atsargiai, čia nėr pėsčiųjų perėjos! Tiltas vėl su įkalne, čia specialiai – apšilimo pabaigai. Vėl laiptai (jų dar bus) kampais žemyn. Čia mūsų tikslas prie šviesoforo kirst Jonavos gatvę. Gali tekt palaukt minutėlę keturių kilometrų proga.
Tada senasis gerasis dvirtakis link senamiesčio.
3. Jurbarko g. tiltas (bėgam dešiniuoju šaligatviu). Prieš jį nesileidžiam dvirtakiu žemyn, bet raunam palei gatvę  ant tilto. Mašinų pridūminta, už tai laiptų nėr. Bet už tilto yra. Jais ir pasinaudojam. Vėl atsiduriam dvirtakį ir liuoksim iki Raudondvario plento, palei Vilijampolės senuosius fabrikus, paskui tuo pačiu taku prie upės pelei fabrikų galinius kiemus iki Kulautuvos gatvės. Ta-daaa čia kažkur dešimt kilometrų. KAs turi – užkanda.
4. Vakarinio aplinkkelio tiltas (bėgam kairiuoju šaligatviu). Čia kaip įprasta laiptukais į tiltą aukštyn, paskui žemyn, niurkt po keliu arklių tuneliu į Senamiečio-Kačerginės dviračių taką. Netrukus jis baigiasi, ties žiemos uostu dabar vyksta jo tiesimo darbai, todės teko pavingiuot pievute dar žemės krūvų. Už asfaltuoto įvažiavimo, palei kelią galima nebėgti, o nusileist nuo sankasos į krūmynus ir  už kilometro pasieksim Nemuno krantinę, kuria, grožėdamiesi senamiesčiu, ir tęsim iki  Aleksoto.
5. Aleksoto tiltas (bėgam kairiuoju šaligatviu). Tam kad tai padaryt reikia dryg-dryg užmaurot ažūriniais laiptais viršun. Nieko tokio, juk jau įpratom. Toliau pagarbiai apsukam Vytauto bažnyčią ir krantinėje lygiai su Nemuno salos pradžia pasiekiam šios avantiūros pusiaukelę. Tada pasikeliam pirmu pasitaikiusiu pakilimu į Karaliaus Mindaugo gatvę ir lipam ant:
6. Mažojo pėsčiųjų tilto salon. Pralekiam palei treniruoklius ir taikom į:
7. Didįjį pėsčiųjų tiltą, po kuriuo Kairys aukštyn kojom skrido. Ant jo neįsibėgėjam, bet sukam į dešiniuosius laiptus žemyn ir visai nerukus šast ant:
8. Mickevičiaus gatvės tilto salon. Parkingo pakraščiu pataikom ir:
9. Karmelitų tiltu atvingiuojam atgal į Karalius Mindaugo prospektą ir kai tik pasitaikys proga leidžiamės į krantinę. Už puskilometrio neriam kairėn į tunelį, tada kiek dešiniau ir užlipam į:
10. Čiurlionio tiltą  (bėgam kairiuoju šaligatviu). Nieko naujo, kai tik pasitaikys laiptai- leidžiamės. Piliakalnio gatvė – pati nemaloniausia bėgimo dalis, nes čia praktiškai nėr šaligatvio. Todėl tenka laikytis kairės ir neprarasti budrumo. Iškart už kažkokios tai gamyklos bus mūsų 20 km. Želiuko dar liko? Už Napoleono kepurės kalno vėl prasideda siauras, bet naujas šaligatvis tai kiek ramiau.
11. Jiesios tiltukas  (bėgam kairiuoju šaligatviu). Už jo kai tik baigsis aptvėrimas, leidžiamės į taką palei upę. Pavaizduosim treilininkus. Takas tikrai geras, tik reikia laikytis pagrindinio. Peršokam ten upeliūkštį pabaidom žvejus ir pasiekiam Panemunę.
12. Panemunės tiltas (bėgam dešiniuoju šaligatviu). Tam reikia palyst po juo, o ten dar nebaigta tvarkyt, todėl gali tekt paklampot smėliu. Vėl laiptukai aukštyn, atrodo jau paskutiniai. Už tilto ir senųjų kapinių sukam dešinėn į Rusų gatvę, paskui kairėn į Ringuvos ir tuoj pat vėl dešinėn, lodydami šunis į Ukrainiečių gatvikę. Tada vėl kairėn į Virvių gatvę. Ko norit? gi Šančiai 🙂 . Kai pasirodys bėgiai, ties parduotuvėle ant kampo sukam dešinėn į Drobės gatvę (šitoj vietoj Tarkovskis galėtų Stalkerį filmuot…). Dabar teks bėgt Drobės gatve, kuri paskui virs Švenčionių gatve gerus tris kilometrus. Čia amžinai balos duobės ir nėr šaligavio, bet užtai eismas nedidelis. Kai užvingiuosim aukštyn iki Prancūzų gatvės, galim save pasveikint – sunkioji dalis įveikta, lieka tik desertas, tiesa gana pikantiškas. Priešaky:
13. Panemunės pėsčiųjų tiltas. Paspaudžiam? Nusileidus tiltu teks parodyt orientacininko įgūdžius ir perdaug nesukinėjant į šalis pataikyt į tiesų taką per šilą. Jį pamatę nesupainiosit, nes jis platus ir visiškai tiesus… bet nelygus. Čia ir bus desertinės kalvelės. Trisdešimties kilometrų proga! Tiesiai bėgam visą laiką iki kirsim Elnių gatvę. Tada toliau tiesiai į kalną. Jis paskutinis! Pakilus takas šakojasi ir mes sukam kairiau. Pasiekam Baterijos gatvelę, sukam dešinėn ir iškart kairėn į Kiškių gatvę. Prabėgus seną apleistą daržinę galima rizikuot sukti į kairę vedančia liepų alėja, arba paprasčiausiai bėgt iki Raudonojo kryžiaus gatvės. Jei pasukom laikykimės pagrindinio tako iki pasieksim tą pačią Raudonojo kryžiaus gatvę. Viskas. Beveik viskas: takas T. Masiulio gatvės pylimu siauras ir nelygus, judėjimas gana intensyvus, todėl dar biski atidumo ir mes ant:
14. HES’o. Bėgam iki galo. Galas – tai betoninė tvora ant šaligtvio. Ją turbūt specialiai pastatė kad žinotume kur baigt. Dabar jau tikrai viskas.
Apačioje, nusileidus laiptais, mūsų laukia privažiavusi palaikymo komanda… arba bent jau sausi rūbeliai ir bananai.
Atstumas – 33,48 km (su keliais nedideliais nublūdinimais)
Laikas – 3h:05m:08s (prašom trumpint!)
Paskelbta temoje bėgimai | Pažymėta , , | Komentarų: 9

Pabaiskas-Ukmergė, vasario 16-ta

Antrą sykį šitą bėgau. Norėjosi jį bėgt, nes visgi gimtam mieste bėgimas, vienintėlis toks, bet jei būt reikėję pačiam organizuotis, tai būč ir patingėjęs, Kaune su klubu patriotiška trasa ramiai pasižymėjęs, bet Gintas, ačiū jam, ėmėsi inciatyvos.

Bėgimas kosmopolitėja, pradeda prarast provincišką šarmą : šiemet pavyzdžiui nebereikėjo nešt popierinių talonų-numeriukų, kurie finiše eilės tvarka smeigiami ant tokio nusmailinto virbo. Matomų numerių išvis nebuvo. Buvo tie labai patogūs dyvaisai, segami ant čiurnos. Tiesa liko ranka rašoma registracija ir keistas persirengimas kultūrnamio foje, ypač po bėgimo, kai garbinga publika renkasi į šventinį koncertą… Smagiausi reikalai tai vaišės restorane ir baseinas. Ir viskas nemokamai! Nuostabu! Baseinas ir pirtis po varžybų puiku, na ir restoranas… Šiemet, gal pasivaideno, bet lyg akies krašteliu mačiau skelbimą, kad po bėgimo bėgikų restorane lauks vaisiai… ir buvo. Beveik.
2016-02-19_21.31.20
Nebambu, džiaugiuosi. Puiki iniciatyva, būt didelis nuostolis bėgimų eltė panoramoj, jei šis, ar panašūs renginiai išnyktų. Šaunuoliai organizatoriai!
O pačios lenktynės yra sudarytos iš vėjo, laukų, trijų posūkių, vienos nuokalnės ir vienos įkalnės pačiam gale. Dar himno iš seniūno kalbos. Fainiausias daiktas tame, aišku – kilometro ilgio ir 55 metrų žemumo nuokalnė. Tikriausiai būtent dėl jos jaučiausi totaliai išsitaškęs ir išsidaužęs. Ir nuo to šalto vėjo, kuris iki pat paskutinio pasisukimo tiesiai į veidą.
Starto laukimas išlipus iš šilto autobuso neprailgo, tiesą sakant vos nesusivėlinau, nes reikėjo dar batus susivarstyt. Žmonių nebuvo daug, todėl net iš galo pradėjus niekas labai netrukdė savo greitį susirast. Po užvakarykščių 33km per Kauno tiltus labai šviežias nesijaučiau, todėl labai spaust pradžioj nesinorėjo. Po posūkio iš miestelio į plentą nutariau laikyt ne lėčiau 4:30 min/km. Po truputį besivejant greičiau startavusius prieky pamačiau vyruką, kuris prilipęs prie priešaky bėgančio, taupė jėgas užuovėjoj. Neaišku kiek ten susitaupo, bet ypač lenktynėse užeina tokie bzikai, kai užsirūstini, susirandi kokį “priešą“ ir jau tada su juo gali kautis. Čia gal varžybų adrenalinas taip išeina? Ai, tik nesakykit, kad jum taip nebūna. Jei nebūna tai be reikalo į varžyboms išlaidžiaujat, eitumėt geriau su hipiais gėlyčių ir žolyčių kultivuoti. Peace!
Netrukus pavijau tą tipelį (jaučiu gausiu galvon kada, jei pastarasis blogus skaito…) ir, kaip ir galima buvo spėt, prisilipinau jį sau prie pastaro galo. Ach šitaip!? Paspaudžiam – neatsilieka, dar palaikom – tas pat. Lenkiam taip kitus… Ėėė, pradžia dar tik, ne laikas mums, senukams spaust: ištaikęs progą staiga bac ir prilėtinu. Prilipėlis su vienu iš tik ką aplenktų pradunda priekin ir ima tolti. Pagaliau posūkis kairėn į pagrindinį plentą. Pats laikas susirast savo tempą ir laukt didžiosios nuokalnės. Prieky manevruoja policijos ekipažas su švyturėliais, kuris tvarko eismą varžybų metu . Užsižiopsau.. ir tempas krenta, atsitokiu, pasiveju. Ekipažas įsijaučia, manevrai darosi dar įdomesni ir vėl užsižiopsau, lėtinu… ot vėpla, mirgančos šviesos kažkaip hipnotizuoja. Ir taip dar kelis syk iki nuokalnės. O tada – lapatai žemyn! Aaa! kažkieno žingsniai vis garsiau vis arčiau už nugaros… nee, nepasiduodam, raunam, uraaaa! Toks smagumėlis gerą kilometrą trunka.
Gerai prapyškėta… Pernai pakalnėj lūžau, šiemet bandysiu laikyt. Prieky, visai netoli atsidūrė ir prilipėlis su eiline savo auka. Va čia jau ir prasidės tikrosios lenktynės. Ir tikriai, imam lenktyniaus su keliai vyrukais. Vėjas kala negailestingai, į prieky tai vienas išbėgam tai kitas. Nežinau ar čia sąmoningai taip, ar tikrai taip šiaurys trukdė, bet prieky bėgdavom kuris ne daugiau kokio 100m. Tas, kuris vis taikėsi už nugaros prilipt, matyt visai susipainiojo ir kažkiek atsiliko. Čia spėju, nesidairiau atgal, todėl nežinau kaip jam sekėsi pakalnėj, o mes labai sėkmingai ir nenuobodžiai kasėmės pirmyn kol liko tik nedidukė finišo įkalnė.
Kad tiktai gerai prabėgta namie jau supratau, po dešrelinio restorano, puikaus baseino su pirtelėm. Labai jau nesinorėjo nuo sofos kilt kai pavalgęs priguliau.
Bėgimas labai geras, su savotiškais organizavimo niuansais užtai aiškiai atpažįstamas, įsimenamas. Čiau!
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 4

Bėgimas žiemą.

Pala, kokią žiemą? Žiemų, kaip ir kalnų Lietuvoje nėra! Pernai nebuvo praktiškai, užpernai, tiesa, patikrino budrumą, ir šiemet kokias dvi savaičikes davė pasidžiaugt…

Nors ne, žiema yra žiema, o ir ne tik pati žiema, bet visas tas iiiiiiiiiiiilgas, šaltas ir murgzlinas metų laikas, kai tenka tąsytis su krūvom skudurų. Tikrai ilgas. Labai. Ypač kai link pavasario…
Bet užteks apie orus ir peizažus – prie reikalo! Ko reikia jei norint bėgt žiemą? Ogi trijų esminių dalykų, kuriuos išvardinsiu posto pabaigoj.
Pradžioj apie dalykus  rutininius. Aj tiesa, jei ruošiamės ultrom, kalnams, ar dar kokiems ekstrymams –  nebevarkit toliau su skaitymu. Šito nenusimanau nė per aliumininį centą. Čia taikau tokiems kaip aš, begikus plentosis vulgaris, (lot.) kurie žiemą nori palaikyt bėgimo formą, bet nemėgsta bėgtakių, ar nuobodaus ratų sukimo perpildytuose, tvankiuose maniežuose.
Bėgt žiemą sudėtingiau – kokius ilgabėgius dar galima, bet su intervalais, tempinukais ir greitukais keblu. Geriau gal atidėt, o smagiau prasimankštint ir salėj galima. Šaltuoju metu mane labaiu knisa ne šaltis, bet tamsa. Dar būna -20, bet juk tą dieną ir nusiplaut galima, nieko neatsitks, jei vienas kitas bėgimas bus praleistas. Jei jau žemiau dešimties geriau daugiau dviejų valandų nebėgt. Ir labiau net ne šalčio reikia paisyt, o vėjo. Jis stingdo greitai ir nepastebimai, nes drabužėlių sluoksnis fiziškai būna labai plonas, o po ilgesnio pajudėjimo ir drėgnas.

Taigi apie skud…. apie dalykus kurie reikalingi bėgti žiemą:
Kepurė: Thermowawe 100% poliesteris, paprastutė tokia, Senukuose pernai netyčia užtikau. Jei šalčiau – Vilniaus kalėdinio bėgimo raudona dviguba visai gerai praverčia.
DSC_0392
(čia išversos vaizdas, kad raidės matytųsi)
BufFa’s?: nesu tikras kaip tas daiktas teisingai vadinasi, bet turiu kelis A. Verygos padovanotus “Ex smokers are unstopable“ akcijinius reklaminius plonyčius. Jau baigiu sudėvėt per tris metus, nuskalbti, bet vis dar puikiai tarnauja.
DSC_0390
Striukė: Viena Karrimor’o va tokia: http://www.sportsdirect.com/karrimor-run-jacket-mens-452462?colcode=45246213 . Šita tikrai prasta, nekvėpuoja, todėl velkuosi ją kai šalčiau. Spalva tik gera tamsoj bėgt.
DSC_0394
Antra Adidas, Neturiu priekaištų, gal tik numeriu didesnė būt galėtų. Plona, kvėpuoja, nusima rankovės ir tampa liemene. Tas praverčia pavasarį pvz, kai ryte ilgabėgį išbėgus į pabaigą saulė ima kaitint.
DSC_0395
Pirštinės: Prizmoj netyčia užtikau tokias:
DSC_0391
Kai vėsiau net ne žiemą labai gerai, juk bėgimo pradžioj rankos linkę šalt. O jau kai rimčiau šąla ant viršaus papildomai užsitraukiu net nežinau kuriose maisto prekėse įsigytas paprasčiausias medžiagines.
DSC_0405
Jei bėgant sušyli, šitas braukšt į kišėnę ir bėgi plonom…
Antrasis sluoksnis: nouneimas ir mamos Maximos. Kai labai šalta naudoju. Gana retai tas būna. Arba kitą ploną fleecą iš skuduryno.
DSC_0408
Pirmasis sluoksnis: du puikūs reikalai ilgom rankovėm ir skylukėm jose nykščiams įkišti. Tas nykščių įkišimas tiesiog sportinio stilius drabužių dizaino deimančiukas.
DSC_0398
DSC_0396
Kelnytės: Nenusakomo senmo ir susidėvėjomo Umbro kelnės. “Ploščinė“ medžiaga išorėj tinkliukas viduj. Su jom nei šalta nei per šilta. Kai link -20C po jom Thermowawe apatinkelnės ploniausios.
DSC_0404
Kai apie nulius – kasdieninės timpos. Nėr čia kas ką fotografuot.
Kojinės: irgi kasdieninės sintetinės bėgikiškos. Per šalčius buvau antrą porą šiltesnių tokių užsitempęs.
Batai: Šitie sniegui ir miškui. Gulėjo gulėjo Sportdirect lentynoje, gulėjo gulėjo… Sunkūs, kieti, bet bėgt galima. Arba kasdieniniai, jei gatvėm ir balų nedaug.
DSC_0407

Smagu aišku pasmaksot į specialius visokius žieminius dalykus parduotuvėse, bet kad ir to ką turiu, pakanka kad susuktum virš 200km per mėnesį. Ar reikia dar daugiau? Ar bus gana? …čia retoriniai klausimai, jei ką.
Dabar prisikasėm prie tų trijų esminių dalykų kurie būtini žiemą bėgant.
Pirmasis jų yra galva ir užpakalis. Galvoj turi susikaupt tiek noro bėgt, kad pajėgtum išspirt užpakalį lauk į šaltį ir tamsą lauke. Toliau jau eisis, oi tai yra bėgsis savaime.
Antrasis dalykas byloja, kad jei jau visą vasarą ir rudenį esate pakankamai sistemingai bėgęs, vadinasi bėgimo drabužėlių, kuriuos jau turite jums pakaks ir žiemai.
Trečiasis – grįžus iš bėgimo kuo guviau dušas ir sausai persirengt. Tagintis ir šarinti savo nemirštamus pasiekimus pasiekimus po to.
Ai, ir da ketvirtas. Būč pamiršęs patį svarbiausią: ūsai ir barzda bėgant šaltyje yra būtini. O tai nuo ko dar namie parbėgęs gali varveklius laužyti?
Paskelbta temoje Iš gamtos stebėjimų... | Pažymėta , , , , , , , , , | Komentarų: 10

Krizė 2015. Ataskaita

Ai ne, čia tik antraštė skandališka. Krizė eilinė naujametinė egzistencinė. Ką bėgt? Kur bėgt? Kaip bėgt? Po VM vis trypinėju, vis abejoju, vis tingiu vėl kokio rimtesnio pasiruošimo imtis. Visokiausio plauko atsikalbinėjimai..

Pvz. kaip kad tokie:

  • Trail taurė: smagu būt, bet brangoka ir registracija ir vėžintis…
  • Dėl tos priežasties ir visi užsieniniai bėgimai atkrenta. Na negaliu dabar sau leist, brungu man.
  • Ultra lietuviška? Praktiškai sutampa datos su Kauno maratonu. Klubinio namų bėgimo visai atsisakyt negrаžu būt.
  • Tie X bėgimai? Nežinau, man senam perdylai nuo sovietinės armijos laikų raidė “x“ kitų asociacijų turi. Na ir piarinimas įkyrus labai. Čia gal kondicionuoto oro, asfalto ir plastikinių mygtukų kartai į purvą įsimaknot yra baisiniai geras nuotykis ir patyrimas. Na netraukia, prisimaknota jau tiek ir tiek…
  • Na žodžiu, duokit bet kokį čia bėgimą ar taurę – apibambėsiu. Be to dar batai blyšta, bjaurybės.

 


 

-Na ir ilgai, senas diedai, čia taip lakstysi?

-A iš kur man žinot. Kol bėgasi da palakstysiu biski.

 

Va visai beveik netikėtai pernai per varžybas 600km surinkau. Specialiai neskaičiavau varžybų, bet yra toks mūsų klubelio vidinis turnyras, kur taškus už bėgimą duoda. Kai rudenį virš 400km suskaičiavo, azartas atsirado suapvalinti iki penkių, o pabaigoj žiūriu, kad visai realiai nedaug iki šešių lieka. Tik čia bac, ir sutrumpino paskutinį trail bėgimą… Teko neplanuotai važiuot į Vilniaus kalėdinį. Ir visai smagiai su gavosi, kompanija gera, mergaitiška. Ir skaičiukas susiapvalino. Tiesą sakant net nesuprantu iš kur tas baisinis skaičius, gal Andrius kažką suvėlė? Nors kas kas, o jau jis neturėtų skaičiuose painiotis.

2015

2015

 

Per metus tikėjausi daugiau nubėgt, bet gal per daug ir užsiplėšęs buvau ir įvykių gyvenime apturėjom. Kaip visada, geriausi bėgimai ateity, o čia, tai kas įsimintino per du penkioliktus Padugninio bėgimų pasauly:

-Kauno maratonas vienareikšmiškai numero uno. Nes jam buvo pasiruošta pagal galimybes beveik idealiai. Ar galėjau geriau? Turbūt, bet nedaug. Tokiems atvejamas patirties reikia. O iš kur ji imasi? Ogi bėgt reikia, dalyvaut, kaip pasakytų Viny Pūhas.

-Antras gal Vilniaus, gal Pasvalio. Vilniaus kad PB, kad fanfaros, kad sąlygos idealios, o Pasvalio turbūt, kad priešingai – ir vėl karštis, ir ratų daug, bet užtad jaukumas, ramybė, nieko nereikalingo.

-Paskui trailo taurės etapai. Kiekvienas su savo cinkeliu. Šiauliuose ir vėl karštis, bet su prikeliančiu pūkštelėjimu į durpinį ežerą po to. Žieminis naktinis su savo slidybe, Sapieginės kilpos, Ropėjos paklydimai.

-Obeliskas-Jonava aišku – puikioj emocijoj, Rumšiškių pusmaratonis sunkiai bet smagiai. Pabaiskas-Ukmergė iškart pagirioms po naktinio trailo. Suginčiuose dviese su Dovydu pabandėm viens kitą patempti.

-Netikėtai smagiai nubėgti dešimtukai Birštonas-Prienai ir Palangoj.

-Padurniavimui nevaržybiški tokie: pavasary Klebonišky, po maratono Alytuj atsigavimui, Benu Kaune vos ne su šlepetėm iš namų, Kauno naktinis vasaros pabaigoj – tikrai verta ir taip kartais, nerimtai, for fun.

 


 

-Blankūs bėgimai: Kauno pusmaratonis – kažkoks dar nenusitovėjęs formatas. Ąžuolyno bėgimas – iš vis fe, nuo pradžios iki galo. Trakų pusmaratonis – panašu kad organizatoriai nesusitvarkė su dalyvių gausa. Gaila Laisvės alėjos bėgimo, gal dar prikels kas nors, juk auksinį rudenį tik ir daryt renginius alėjose.., gaila ir senosios prezidentūros…

 


 

Ko nenubėgau dar, nors norėjau:

-Ultra. Ai jaunas dar. Spėsiu.

-Nidos pusmaratonis.

-Smiltynės jūrmylės.

-Klaipėdos ekomaratonai.

-Pranciškonų vilties bėgimas.

-Totilo maratonas.

 

Žodžiu yra ką bėgt. Tik reikia nutarti ką. Ir 20 minučių dar laukia, ir 40. Ir trys valandos… Bėgikai žino šituos skaičius. Bent porai metų yra veiklos. Kad tik spėtume.

 

Gerų startuojančių Naujų!

Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 2

Bėgam už pingvinus. Kauno kalėdinis

Su sąlyga, kad pingvinai šiuo metu turi smagesnių užsiėmimų, nei lakstyt po gatves ir parkus (miškus ir kalnus irgi)  triko aptemptais užpakaliais, šį bėgimą paskyriau jiems. Gi kaip čia šitaip, po langais jiems vyksta, o jų pačių nėr. Tai, sakau, bent taip, neakivaizdžiai tegu dalyvauja. Kad neatitrūktų.

DSC_0371

Taip jau yra, kad Kulviečio obelisko – Jonavos bėgimas sezoną pradeda, o Kauno kalėdinis pabaigia. Ten pavasarį susirenka patys patys lietuviški bėgikai; sako, kad jei nori sužinot kur esi bėgikų sąraše, pasitikrink Jonavoj, bet ir čia, jau žiemą nevisai atpalaidavus bėgama.

Oras nekažką šiemet: šilta, bet vėjas klastingas ypač ten paupy. Matyt dėl didelio bėgančių kiekio pirmą sykį įsijungė Tengris su laiko čipais, o bendrai viskas tradiciškai buvo puikiai šiame bėgime išskyrus tai, kad organizatoriai šiemet prasisisižioplino užtvert mašinoms galą alėjos, kur būna startas. Abipus ir taip neplataus tako priparkuotos mašinos tikrai nepadėjo. Tiesą sakant apsimulkino čia labiau ne organizuotojai, o tie kurie žinodami kad trukdys, vistiek jas čia sukišo. Nu gi patys sau…

Apšilimui iš šventiniam išsijudinimui prasibėgom 2,3 km distanciją, paskui iš eilės galo pasipepėdami pradėjom ilgąją. Ai dar prieš tai su Aistera, kol kas stumdančia būsimą bėgiką vėžimėlyje, pasilabinom. Žmonių tikrai buvo nemažai, todėl pradžia buvo lėtoka, bet maždaug už kilometro jau praretėjom ir staiga prisiminiau, kad gi už pingvinus bėgam, o jie juk trasose tai veltui kojom nemala. Paklaus gi paskui: “o tu ką?“ Ką tada aš jiems..?

Tai ir paspaudžiau tada šiek tiek, maždaug taip 4:30-4:20 min/km. Daugiau nelabai ką ir išspausčiau, bet to užteko kad imtum, lenkti galiorką ir artėti link vidurio. Jau trečiam-ketvirtam kilometre lenkiamų sumažėjo, jėgos išilygino. Pabaigai dar nutariau aplenkt grupelę Šviesos karių (labai jau gundantis taikinys vijimuisi, tas jų raudonas plėmas ant nugaros) tada jau laikytis ramiau iki finišo pasidraskymų. Kur gi ne, aplenkt aplenkiau, bet vienas iš geltonmarškinių netrukus, ten jau už pėsčiųjų tilto, nesunkiai mane pavijo ir ėmė išlėto tolt priekyje. Dar bandžiau prisigretint, atsiet pabėgam greta, pasilaikom, patempiam viens kitą, bet jis buvo greitesnis.

Prasidėjo antras ratas, stengiausi tempo nemažint ir vėl atsirado tų kuriuos galima lenkt. Va ir vėl pėsčiųjų tiltas, vadinasi galima nebesitaupyt. Čia, kaip ir priklauso pagal scenarijų, vėjas nuo upės pakyla, ir taip bloškia drėgmės tiesiai į paradinį fasadą, kad net numeris plazdėt ima. Vis žiūriu kad žiogeliai atlaikytų… Maestro, muziką!

Takas lenda iš miško ir išsitiesia palei Nemuną. Dabar vėl, bet jau visai netoli prieky pamatau šviesos karį, bėgantį užuovėjoje, tokiam aukštam bėgikui už nugaros. Tauposi prieš finišą, nutariu, strateeegija..! Dabar, vadinasi galim teip ir finišuot, į galą tolydžio greitėdami, kas kiek išspaudžiam, arba… tuoj bus nedidelis pakilimas, ir ilga ilga, nelabai tiesi finišo tiesioji tiesiai prieš vėją. Galima būt rizikuot raut, tik bėda, kad lieka ne mažiau pusantro kilometro, kad tik neperdegtum per anksti. Spręst teikia nedelsiant ir nutariu raut dabar kiek pajėgsiu, paskui palei finišą jau laikytis kiek liks kvapo. Aplenks kas kietesnis, bet bus bent jau šauniai prasidrėksta.

Tai ir prasidrėskėm. Už pingvinus… už kalėdas… Su šventom!

DSC_0372

Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , , | Komentarų: 2

Kas ta Ropėja?

Pagūglinau, pasirodo ne Ropėja, o Ropėjos – kaimas ir nieko toks miškelis. Žinosim dabar.

Nakvojom su W Vilniuje, todėl į startą atvažiuot neskubant buvo aibė laiko, dar ir baravyko buvau sustojęs pakeliui pasiimti, bet jo nebuvo.

Starto vieta prabangios gimnazijos stovyklavietėj, labai patogiai. Oras – rūkas, drėgmė, bet nešalta. Totilas iškart prišoko: “Ei ką bėgi? Registruokis grait septyniems kilometrams, prizas garantuotas, sportbačiai… Ką? Ne? Jau užsirašęs? Nu tada skambink visiem pažįstamiem, da spės iš Vilniaus atvaryt“. “Gerai“ – paskiau, bet nepaskambinau… Nieks, atrodo taip ir nepanoro smulkintis su su tai septyniais, visi nori daugiau bėgt, na gal ir teisingai, miške reikia ilgiau pabūt.

Šeštadienį, tiesa, irgi šiek tiek pabuvau. Klebonišky tradicinis Kauno BMK rudeninis 10km. Labai jaukus, ramus kasmetinis renginuks. Norėjosi palyginti, kur esu palygint su pernai ir pasirodo visai pusėtinai – greičiau nei pernai, bet dar ne taip greit kaip norisi. Tik sunkokai, sezono pabaiga jaučiasi.

Žodžiu, bėgam po tas Ropėjas savo 29km, greituoliai nulėkė sau, mes irgi išsieiliavom į ilgą eilę, trasa lygi, nesunki, vietom tik takelių miško, kur kojukes atidžiau dėliot reikia. Artėju prie antro maitpunkčio, tiksliau prie to paties pirmo, nes bėgimas sugalvotas tokiu “∞“ ženklu, todėl vidurį kertam du sykius, kur ir įrengiama stotelė. Visai patogų sau kreiserinį tempą susiradau, darosi aišku, kad jėgų iki finišo kaip tik pakaks ir dar bus galima pasispardyt. Jei tik ko nenutiks žinoma.

Platus lygus vieškelis, aha, štai ir žymėjimo juostos. Prilėtinęs apsidairau – rodyklės rodo labai staigų posūkį kairėn. Truputį ne taip įsivaizdavau, stabteliu, įdėmiai dairausi – ne, jokių kitų rodyklių nėr, vadinasi sekti reikia raudonu žymėjimu. Sukuosi, bėgu. Vėl pagaunu tempą, abejonės sklaidosi, tik staiga iš tolo matau priešais artėjant bėgiką… Taip, ne grybautojas, mūsiškis su numeriu… (Na įsivaizduojat jausmus, kai susitinki priešinga kryptin, bet ten pat bėgantį tipą? Juk vienas iš mūsų dviejų tikrai “durnelis“…) Sako, neteisingai pasukom, į tą pačią kilpą antrą kart pasukom. Pritariu, nes takas aiškiai jau bėgtas… Keli trumpi, visiems gerai žinomi, tarptautiniai frazeologizmai tyliai po nosimi, apsisuku bėgu paskui naująjį vedlį. Pikta – būsiu kokias penkias minutes mažiausiai praradęs, o kolega dar daugiau… Visai netrukus matom priešais atitursena jau visa grupelė su numeriais. Mano kolega trumpai paaiškinęs padėtį nubėga savo keliu, o grupelė autoritetingai mojuodama į savo Suuntais pareiškia, kad viskas čia OK, tuoj tuoj va bus tas punktas. Suuntas man autoritetas, pats tokį turiu, tik, gėda prisipažint, naviguot juo dar nemokau; todėl dar sykį sukuosi 180-čia laipsnių, bet dabar dar piktesnis. Atsiplėšiu, raunu pirmyn… kokį gerą puskilometrį, žiū – iš priešakio dar grupelė numeriuotų jau su Nadia R priešaky… Šitie jau griežtai pareiškia, kad tikrai pasukom  ne į tą kilpą. Sukuoso dar sykį, šį kart frazeologizmai kiek trumpesni, bet žymiai aštresni. Vėl atsiplėšiu naujos grupelės priekin, matyt adrenalinas stumia. Žinoma visiškai netrukus jos, naujoji ir senoji grupelės, susitinka, kyla energingas pasikeitimas nuomonėmis apie bėgimo kryptis, raudonas rodykles ir lenktynių organizatorių ateitį, bet jau neklausau, lekiu tiesiai atgal prie vieškelio, o ten jau organizatorių vaikinukas su dviračiu viena ranka nuiminėja klaidinančią žymėjimo juostą, kita laiko telefoną ir rėkia į jį kad neteisingai nubėgta, nereikėjo čia sukt…

Už kelių šimtų metrų, iš tikro – sankryža su tuo nelemtu maitinimo punktu, kurį greit nusiaubiu. Na va, dabar jau viskas ok, lieka kokie niekingi 8 km, sušokęs adrenalinas varo pirmyn netikėtai geru tempu. Grįžta tas lenktynių pabaigos draivas. Vienas kilometras, antras… staiga susivokiu, kad jau senokai nemačiau raudono žymėjimo… Hmm.., ir kelias neišdraskytas treiliniais batais…. O tai tau… Tas begalybės simbolis trasos formoje pradeda įgaut naujų prasminių niuansų. Truputį lėtindamas bėgu dar pusikę kilo – kelias šakojas, siaurėja, veda į tankmę. Apsisuku dar sykį, jau penktą kart įskaitant tą pirmą staigų klaidingą pasukimą kairėn.

Visai netrukus sutinku atbėgančius Gintą ir dar vieną iš treilininkų. Stabtelim tartis. Bėgam aiškiai klaidingai ir jau pakankamai ilgai, grįžt toli, todėl nutariam judėt kuo tiesiau finišo kryptim. Laimei vyrukas turi Suunto ir moka juo kaip reikiant naudotis. Taip ir darom, Suuntas juk mums autoritetas. Risnojam, bet greičio jau nebėr, noro plėšytis irgi… Netrukus, kaip trailininkas ir spėjo įsimušam į 7km trasą dar truputis jau esam teisingoje. Čia mus pasiveja ir pralenkia Nerijus, vienas iš sutiktų neteisingoje kilpoje. O man visai baigiasi parakas. Į finišą beveik ateinu pėstute. Bet, valio! Pagaliau baigėm.

Siaubingas apetitas, užsimiršęs vos vienas nepraryju visų finiše padėtų vaišių.., bet užtai už kelių minčių grįžta energija, atrodo vėl galėtum bėgt, bet ačiūdie, neteikia. Džiugiai dalinamės įspūdžiais su kitais finišavusiais paklydėliais, žvengiam.

Labai dėkingas treilininkui, berods, Egmontas vardu ir bičiuliui Gintui už suorientavimą ir kompaniją, be jų dar mažiausiai kelis km būč prisidėjęs.

Vietoje 29km išėjo 32, bet juk taip linksmiau ir patyrimo visokio daugiau. Dviejose vietose nuklydau. Pirmojoje labai klaidino žymėjimas, antrojoje pasirodo pražiopsojau posūkį kairėn. O gal ten ir rodyklė kokia viena kita “nurinkta“ buvo. Pastebėjau, kad mūsų trail trasose sunkumai susiorientuot atsiranda kai bėgi plasniu vieškeliu ar plentu, ten sudėtinga pažumėt

Išvados:

Ein – labai naudinga turėt navigacijos prietaisą tokiose bėgimuose ir geriausia su įvesta trasa. Ir mokėt juo pasinaudot aišku. Ir telefoną visgi pasiimt :), kaip ir reikalavo organizatoriai.

Zwei – valgyt trasoj. Buvau numatęs kas 10 km užkąst, kadangi numatyta trasa nesiekė 30km valgymus numačiau du. Kelias va taip, netikėtai pailgėjo, bet 30-tame km nevalgiau, nors ir turėjau atsargos. Užtai ir lūžau finiše.

Drei – trail bėgimai smagiausi! *


 

DSC_0313

Su rudeniu šitaip būna: dar ne, dar ne.., o paskui, žiūrėk, jau seniai – jau… gilus ruduo su visais grožiais. Ir taip visada, taip kasmet…

 

* – išskyrus 21-mą ir 30-tą kilometrus**

** – čia kaip kada

 

DSC_0314

Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , , , , , , | Komentarų: 4