VM 16 DNF. Nežinau…

Daug jausmų ir minčių, kai dėenefini. Paskui ateina bičiulių “Kas atsitiko?“, reikia kažką atsakyt…

Nežinau… Daugiausia tai puikybė prisidėjo. Šitoks erelis buvau kai links starto ėjau.., kur gi – juk trečias maratonas šiemet, kaip saulėgražą išlukštent keptą. O paskui aišku: per greit pradėta, per karšta. Jau Brode buvo aišku, kad antrąją pusę teks mūkintis kaip Kaune pernai ir pasidaviau tuoj už Gedimino tilto. Pasitraukiau ant šaligatvio, numerį nusisegiau… Iškart jausmas buvo toks, kaip kažkada iš pamokų pabėgus: lengva, gera, laisva, bet kartu vistiek kažkur giliai žinai, kad teks paskui atsiimt su visokiom komplikacijom. Bet ne dabar… Dabar viskas, nebėra pabėgta… Tik šast staiga ta miesto šventė, kurioje tiesiog kunkuliavau,  pasidarė tolima, svetima, atsieta. Dar nusiprausęs stojau pažiūrėt kaip finišuoja maratono lyderiai, klojau rėkiau. O šalia tuo pat metu abiem finišo vartais judėjo baiginėjantys pusmaratoninkai ir į antrą ratą atbėgę maratonininkai. Viešpatie, jau virš dviejų su puse valandos o jiems dar šitiek liko… Gaila, nes beveik nėr jiems čia finišo zonoj palaikymo, viskas laimėtojams, pusmaratonio finišuotojams. Pusmaratonininkai, tiesa, tie kurie bėga apie tris valandas ir virš irgi įdomūs. Įdomesni negu tie kūdi, treniruotais kūnais, kurie du kart anksčiau baigė. Didelis klausimas kurie jų čia stipresni? Ir aišku selfiai selfiai selfiai. Kilogramai selfių.

Ir iš vis, kodėl mes, kai kurie trokštam pralaimėt, ar tiksliau ne-laimėt? Pasitraukiam, prisitreniruojam kokią traumą ar tiesiog kokį psichologinį mandražą? Kad tik nusiplaut nuo tos kovos kur gali laimėt. Arba pralaimėt. Saugiau ten toj pilkoj, neapibrėžtoj zonoj? Bijom?

Dabar kokią mažiausiai savaitę nebėgsiu. Net į sportbačių pusę nepažiūrėsiu. O gal ir daugiau, gerokai daugiau. Nežinau. Noras bėgt dingo. Bėgikai žino apie ką čia, bet jis dingo ne ten už Gedimino tilto , bet gerokai anksčiau. Paskutinės treniruotės buvo kaip pastos stūmimas atgal į tūbelę. Ir maratono laukimas buvo toks kažkoks: kad tik greičiau ateitų praeitų ir pasibaigtų.

Nežinau… Tikiuosi čia ne tik įgimtas bum-šlept pesimizmas, tikiuosi kažkas bėgime per tuos metus išaugo, subrendo. Reikia išgrynint, nuvalyt tai kas svetima, ką bando įpiršt, priklijuot, prireklamuot. Savęs darymas, įvaizdis, pozityvas. Selfis.

20160912_124849.jpg
Čiau, nežinau kada susibėgsim. Va tik šv. Pranciškaus taurėj tai noriu bėgt. Širdis sako kad geras šitas bėgimas, o jinai retai apgauna.
Reklama
Paskelbta temoje bėgisofija, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 7

Priešmaratonis deliriumas patetinis

Įsbėgėja… Gal kažkada jo nesijaus, bet kol kas tas priešmaratoninis jaudulys kunkuliuoja pilna jėga. Gal kai bėgsiu tik taip sau, gal tada to nebejausiu, be ne šį kart. Gal tada kai nekelsiu sau bėgikiškų lūkesčių, gal tada kai imsiu jau aiškiai lėtėti? O gal taip ir bus kol bėgsiu?

Ką bėgam šiemet? Kas kitaip? Ogi tas įkyrus įspūdis, kad nepaisant padidinto pasiruošimo kilometražo, atrodo kad lėtėju. Pernai beveik kiekvienas bėgimas triuškino asmeninius rekordus, šiemet nebe… Pagal pernykštį progresą atrodė, kad trys valandos šiemet yra visai pasiekiamos, bet jau sezono pradžioj ėmė aiškėt kad ne. Tada ir optimalųjį tikslą pakoregavau: ne išlipt iš trijų, bet tilpt į NYC maratono kvalifikaciją 3:14:00 mano amžiaus grupei. Bus ką veikt.
Ką bėgam? Vis dar greitėjam, plakamės po plokščiakalnį, ar jau lėtėjam? Aš atrodo jau… O jūs?
Paskelbta temoje bėgisofija, Pasiruošimas maratonui | Pažymėta , | Komentarų: 3

Alytaus pus… pusmaratonis.

Alytus-love3 (iš pipedijos)

Kai nuošaliau pavėsiuky sėdėjom su Tomu, jau persirengę, užkandę, galų gale susitikę su kitais ekipažo nariais jis neištvėrė: “Ale bambam mes čia kaip senos bobos, nū…“ – ir nuėjo plot laimėtojams. Tiksliai! Įsiverkšlenęs buvau kaip koks penktas puslapis su anoniminiais komentarais. Vidinis kritikas nuo grandinės gavo progą nutrūkt…

O juk vis gerai, na bent jau mūsų nuotykiukai, palygint su nesusipratimais kuriuos kiti patyrė, vieni niekai. Ai ai, palaukėm vieni kitų valandžiukę.., aišku smurgsot permirkusiais ir dvokiančiais prakaitu drabužiais ne kaži ką, bet užtad nelijo, nesnigo, neperšalom.
Kad nesusipratimų gali būt nemažai, aišku buvo iš anksto, jie tiesiog užprogramuoti nesuvokiamai komplikuotoje renginio struktūroje.

Tiesa bandžiau nebambėt kai rengėjai nesugebėjo paaiškint kur galima saugiai palikt daiktus, ir kai pusmaratoninkams nedavė laiko matavimo čipų, nedavė jiems ir  žiogelių.., užtai didžiuliu autobusu važiavom į startą it kokios popžvaiždės – šešiese, bet kai kai aštuntam kilometre prieš tą dailųjį tiltą pastebėjau kad mano didysis (didysis, nes kažkodėl buvo dvigubai didesnis už į prastus) tabaluoja ant paskutinio nenupyšusio kampučio… Teko imt į ranką ir nešt didingai it olimipinį fakelą. Prie šito įdomaus užsiėmimo su laiku prisijungė ir didžioji varžybų dalyvių dalis. Va čia jau ėmė pramušinėt. Nors ne, dar ne… Pramušė ten apsisukime, 15-tam kilometre; tada jau buvau numerį tvarkingai sulankstęs, ir užsikišęs už, atsiprašau už intymą, už trūsikų gumytės. Šone kur, kaip man atrodė, turėjo būt sausiausia. Abiejų rankų prireikė atplėšt želiukui, o kišenių kuprinių ar dar ko neturėjau. Įdomu kaip tai padaro tie, kurie olimpinį fakelą neša? Jie tai jau tikriausiai fakelo nelanksto ir už gumyčių nekaišioja.

Ten apsisukime savanorė kamavosi bandydama užregisruot prabėgančiųjų numerius, tiksliau tai kas iš jų liko. Ag nujaučiu kaip šiltai ji po to dalinosi patirtimi su organizatoriais ir taip jiems ir reikia, ot. Išsitraukiau iš už gumytės tą pavidalą, kuris kažkada buvo numeriu, pabandžiau išlankstyt… deja – išsilankstė tik vieno iš trijų skaičių pusikė. Ar tai trys, ar tai penki, šeši gal… čia jau pramušė…

Ai, o dar prieš tai maloniai nustebino vandens punktas prieš kurį buvau nugurgęs tą želiuką. Viskas ok, matosi sustoję keli bėgikai, stiklinių pristatyta… Čiumpu vieną – tuščia, antrą – irgi. Whaaa??? Vanduo baigėsi? Na lyg ir ne, stovi artipilnis bambalys… Du savanoriai irgi stovi anapus stalo.  Klausiu pusiau pusiau akimis, pusiau žestais, pusiau tarptautine lesika… “Tygy inpilta“ – sako vienas jų. Galutinai sustoju, įdėmiai įsižiūriu ir akurat: viena iš stiklinių priplta, net sklidina. O aš čia putoju, šumacheris atsirado, lenktyninnkas… Taigi įpilta, nū, vienas žmogus – viena stiklinė – nū. Ko dar norėt? Pribėgai, sustojai, radai, pasiiėmei, išgėrei, padėjai, nū. Ko dar norėt? Nū apie orą dar paplepėt galima, bites…

Va trasa tiktai Alytaus puiki. Tiesa antroj pusėj beveik nebuvo nei žymėjimų posūkiuse, nei tų kas nukreiptų, bet nieko – tie kas nuovokūs, kelią rado patys. Kiti gi klaidžiojo atvirkščiai proporcingai savo nuovokumui, kai kurie visai nemažai. Gerai kad viskas gerai baigėsi. O jei per patį karštymetį ten kur vieškelis kasnors apalpęs kas būtų? Bėgikai ne visi telefonus nešasi, o kad ir turėtų, kaži kaip pirmą syki tame mieste būdamas nupasakotum kur greitajai prilėkt? Savanorių juk ten bebuvo…

Tiesą sakant  beveik viskame, išskyrus tilto ir takelių grožį gali rast priekaištų. Pradedant registracija, varžybų laiku, trasų išmėtymu, numeriais, nužymėjimu, vandeniu ir maistu, informacijos pateikimu. Tiesa, rezultatai surinkti operatyviai ir laiku. Žinoma čia tik bėgikiški pastebėjimai. Renginio šou pusės, piaro, pridėtinių verčių nevertinsiu, nors manau kad čia rengėjams pasisekė daug geriau. Vadyba laimėjo prieš bėgimą sausu rezultatu.

Pakaks bambėjimų, tikrai kaip bobos… Tikiu kad Alytaus pusmaratonis tikrai taps tradiciniu. Miestas tiesiog sukurtas bėgimui. Kad tik tie puikūs žmonės per mus bambeklius neprarastų entuziazmo ir iniciatyvos. Bėgimas tikrai įvyko, visi įgavom patirties ir kitąmet žinosim ką daryt geriau. Ačiū už jūsų pastangas!

Apie bėgimą patį. Teip sau. Tikėjausi geriau nubėgsiąs. Bet organizatoriai čia tikrai niekuo dėti, tik pats. Gal patingėjau, gal pabijojau spaust per karštį, gal tiesiog resursas per anas savaites išsemtas. Iš šito bėgimo desertinį žvyruotą kalnelį prisimint norėčiau. Persivertus pusmaratoniui į antrą pusę, šešioliktam kilometre kokiam staiga bac: baigiasi asfaltai ir trinkelės, baigiasi ūksmingi parkų takai, baigiasi paupio vėjelis ir prasideda įsaulėj įkaitęs, platus ir nelygus, dulkėtas tikras lietuviškas vieškelis. Nė menkiausio šėšėliuko, nė vėjuko, net akis spigina… Ir dar įkalnė… Nedidėlė tik pribėgus atrodė, bet padarius kelis žingsnius ir pastatėjo ir pailgėjo kartus kokius septynis. Nieko, persivertėm, kas pėstute, kas vaizduodamas bėgantį. Tikra avietė ant torto viršaus.
Už aštuonių dienų susitinkam. Kaip visada, standartiškai: Vilniuj prie katedros bokšto. Biski prieš devynias.
Paskelbta temoje bėgimai, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , , , | Komentarų: 1

Asveja. What you gonna do when they come for you?

Trečia mūsų Asveja, W, tiesa, šį syk išlėkė pas tėvus į Vilnių. Pernai labai neblogai pavyko pralėkt, todėl labai įdomu buvo pasilygint kokioj formoj esu dabar, nes viskas – šituo didysis ruošimasis Vilniaus maratonui baigėsi, lieka taper’is, krūvio mažinimas, saulėgražos kitaip tariant. Ale va nepavyko palygint. Tuo ir žavus trailas, kad kiekvieną sykį vis kitaip. Vis kitaip ir kiekvienose varžybose būna, bet traile ypač.

Net ir šalčiausių nervų kiborgui aišku, kad norėjosi pasiilgint pim pasigerint laiką, trasa juk nesunki ir ilgis pats tas priešmaratoniniam ilgabėgiui… Ir pasiilginau: +valanda ir dar keturios minutės. Turiu įtarimą, kad nebūtų pavykę net ir be nuotykių, nes nors iki Dubingių (apie 9km.) atlėkiau kiek greičiau, bet toliau pasidarė sunku. Kad sunku šiemet buvo sakė visi su kuo pabendravau po bėgimo, net senas vilkas Gintas, gal čia staigiai atšilęs oras įtakos turėjo, gal dar kokie fenšujui. Ir vėlgi, sulygint negali, nes trasoj buvo pakeitimų lyginant su pernykšte.
Jau tie pakeitimai… Kadangi dieną prieš šiek tiek panagrinėjau organizatorių žemėlapį, priešstartinio brifingo labai įdėmiai neklausiau, viskas ir taip aišku. Nors ir jei klausęs būčiau, tai nieko nebūtų pakeitę. Galvon įstrigo esminiai paaiškinti dalykai:
-Trasa aiškiai sužymėta.
-Kur išsišakojimas savanoriai nukreips.
-Trasos pagal spalvas, bet jei matote tik raudoną, vadinasi viskas ok.
Pirmyn! Kaip jau rašiau, iki į Dubingių atlėkėm su vėjeliu, už tilto laukė toks pikts kalniukas, kuriame galima sėkmingai aplenkt ką nors, paskui ilgas, lygus, asfaltinis-poilsinis leidimasis iki maitpunkčio tryliktajame kilometre, ,bet čia, miestelyje, laukė siurpizas… Užtels intrigų – viskas paprasta: savanoriui geltona signaline liemene ūžtelėjo šlapimas galvon ir jis ryžtingai nukreipė visą lyderių grupę dešinėn į laiptukus… Kietesni dar bandė priešintis, kad atsiet pernai.., kad tiltas gi ten… Ša! Bėgat kur parodyta. Na ir logiška – jei buvo parašta kad yra pakeitimų ir dar specialiai žmogus rodo, vadinasi taip reikia, matyt paskutinę minutę dar kažkas pasikeitė. Jau po visko girdėjau kad jie susizgribo, pasivijo, sugrąžino į teisningą kelią, bet ne mus, nabagėlius.
Įtarimas kad kažkas ne taip, tiesa, buvo ir su kiekvienu kilometru vis stiprėjo, bet apsidairius tiek prieky, tiek už nugaros matėsi bėgančių, o tiksliai pasakyt niekas nieko negalėjo. Dar galiukas ir pasidarė visiškai aišku, bet grįžt atgal pramės iš tos kilpos jau, nes nubėgta per toli nebuvo (buvome nukreipti į papildomų dešimties kilometrų, skirtų ilgiausiajai trasai, ratą).
Bjauriausia. kad vietoj greito ir lygaus kelio atkarpos teko balos purvai, žolės ir dar visas tikras, neperšokmas upelis. visiškai nebuvau tam nusiteikęs…
Na? Ir ką darysi, kai taip nutinka? Kai ateina blogumai? Pasimesi ar pakoreguosi planus? Žaviusi trailiškai vyruku, aplenkusiu mane, gaila nežinau vardo. Sužinojęs, kad bėgs papildomą dešimtuką, jis tik džentelmeniškai kilstelėjo antakį: “Ooo! Na ok, ką padarysi, taip nutinka…“ ir nubėgo ramiai tolyn.
O aš supanikavau gerokai. Ten, antrojoje maitinėlėje, kuri užuot buvusi tryliktame, atsidūrė dvidešimt antrame, iš to pasimetimo ėmiau tiesiog šluot vandenį ir maistą nuo staliuko. Tiesa tada dar visu 100 proc. nebuvo aišku, savanoris nelabai gaudė kas čia vyksta, ar tik apsimetė, kad negaudo, mes, grupelė bėgikų – tuo labiau. Sulaukę dar vieno jie nutarė, kad viskas čia ok, kad jokios klaidos nėra ir pasileido priekin. Nepuoliau griaut jų optimizmo, nors buvau viduj įsitikinęs priešingai. Be to ko čia labai pursloti ginčuose, juk esam jau už ežero grįžt tuo pačiu keliu pro Dubingius – virš dešimt kilometrų; stumtis pirmyn, tiesa toliau vos ne dvigubai, bet užtat laukia bent dvi stotelės ir nužymėta trasa.
Išsipūtęs nuo vandens, nukliuksėjau pirmyn ir aš. Nuo pirmų žingsnių pasidarė aišku kokią nesamonę padariau šitaip prigrūdęs skrandį… Sekantį km. dešimtuką lydėjo tokia štai vidinė drama: “Pirmyn pirmyn!“ -kvykavo protas: “Greičiau judėsim – greičiau baigsim!“. Pilvas gi ramiai atsakinėjo: “Ok, jokių problemų, judėkim… tik pirma biski pagulėkim, pavirškinkim.“ Su skrandžiu labai nepasiginčysi, visi drauge priėjom konsensuso lėtai lėtai bėgt su ėjimo pertaukėlėm.
Užtad kitose dviejuose maitinėlėse nieks beveik nebelindo, tik vandens šiek tiek.., bet ėmiau atsigavinėt. Toj bjauriojoj, gaudančioj batus, pievoj kelis žmones net aplenkiau, vėliau kur galima laisviau bėgt irgi. Taip ir baigėm… Guodžia tai, kad šių metų distancijos laimėtojo laikas gerom dešimčia minučių blogesnis už maniškį anų metų, kad į pabaigą visgi atsigvau, bet labiausia tai, kad visgi įveikta su visais papildomais atstumais. Nebuvo paprasta, ypač kai nesiruoši tam ir pradžioje rauni greičiau…
Zalia ir raudona

Raudonai pažymėta kur nukreipė, žaliai, kur turėjom bėgt…

Kažkaip šį sykį ytin daug klaidžiojančių buvo. Varžybų organizatoriai turi apie ką stipriai pagalvot, o jei kas klaustų pasiūlyčiau, kad esminėse dirbantys savanoriai turėtų atspausdintą popieriuj trasos schemą (tos spalvotos iš interneto pakaktų). Tai tikrai padėtų orientuotis kebliais atvejais. Apie tai, kad būtų geriau instruktuoti net nekalbu.
O bendrai viskas buvo super! Ypač išsimaudžius po visko ežėre. Dar vienas smagumas. kad lietuvaičiai ėmė teigiamai reaguot į bėgikus. Beveik visur kur buvo sodybos ar vilos, nuaidėdavo palaikymo šūksniai, žmonės siūlydovo pailsėt, obuolių ir vandens. Lietuvoj gyvent gera!
Ką kitąmet? Tikriausiai taip.., jamsim Asveją, tik gal jau ilgąją distanciją. Tikrai puikios varžybos, jei tik organizatoriai nepritruks entuziazmo.
Sekmadienį bėgam Alytuj, ar ne? Labai tikiuosi, kad ten viskas bus sklandu ir rengėjai pateisins savo ambicijas. Labai smalsu kaip ten tas jų naujasis tiltas. Geresnės progos jį apžiūrėt specialiai nesugalvosi.
Paskelbta temoje Pasiruošimas Vilniaus maratonui 2015, varžybos | Pažymėta ,

Cēsis ECO Trail. 33km

Cesis

Žemesnėse girios paunksmėse takas, samanos, šakos imdavosi lietis į vieną tekantį srautą, kuriame spalvotai švietė tik grybų galvos. Kaip kokiam Yellow Submarine stiliaus multike. Milžiniškos ūmedės, aišku musmirės, lepšiai, tiesiai ant tako voveruškos… Paskui akys priprasdavo prie pavėsio ir vaizdas tapdavo realesnis. Kelias dienas lijo ir grybų buvo tikrai labai daug ir didelių, suprantama ir miškas įmirko kaip kempinė. Kai su W stumdami priešstartinį laiką plepėjom su bandanų pardavėju, jis perspėjo, kad nuo distancijos “nusiėmę“ 81km bėgikai pasakojo apie slidumą ir purvą, ir kad šiandien trailo batai su agresyviu gripu tiesiog būtini. Žvilgtelėjau žemyn į savo ryškia oranžine spalva šviečiančius, naujutėlaičius, lengvučius NB lenktyninis plentinukus ir nugurgiau seilę. Priešstartinis jaudulys ėmė keistis į lengvą paniką, bet čia puikiai nuramino W, užtikrintai pareiškusi, kad viskas bus gerai.

kojos jau karta plautos

Startas ir visa varžybų miestelio atmosfera rodė ir kitos detalės rodė, kad “braliukų“ bėgimo kultūra visgi visa galva aukštesnė už mūsiškę. Ir pati startinė minia, nors gana gausi ir vienu metu į skirtingas distancijas (2,5km, 8,1km, 17km ir 32km), pajudėjo protestantiškai tvarkingai.
Šių fantastiškų varžybų įpatumas yra tai, kad nors trasa yra visiškai miškinis-trailinis, bet startuojama ir finišuojama yra pačioje miestelio centrinėje aikštėje, todėl žiopliai ir palaikantieji gali stebėti finišuojančius jaukiai įsikuitę lauko kavinėje, vienoje rankoje laikydami pieno kokteilį (tokio skanaus negėriau nuo nežinia kada, ir bendrai, apie latvių desertus reikia atidaryt atskirą temą), kita espresso puodžiuką, trečia besikasinėdami nosį. Prie jų ilgai negaišdamas ir prisijungė šių eilučių autorius su W. Žinoma kiek įmanoma persirengęs, prarijęs bliūdą nemokamos grikių košės su spirgais ir mineraliniu vandeniu iš butelio kiek nusiprausęs dumblus. Kaifas!
3km žemyn iš miestelio ir jau mes jau rimtam miške ir kuo toliau tuo rimtesniam, gal kokiam 8-tam km prasidėjo toks apystatis juodu purvu pažliugęs takelis link upelio. Čia prisiminiau paslaugiojo pardavėjo perspėjimus: tikrai, pati pradžia, todėl, nors jėgų dar pilna, reikia pasisaugot ir bėgt atsargaaaaaa..!!! Ir dar tos šaknys… Nieko, viskas laimingai, nusileidau ant delnų ir mylimo dešinio kelio. Kadangi taip ir čiužėsi žemyn, pašokau praktiškai nepraradęs nė sekundės, tik kompresinė kojinė buvo pilna juodo riebaus purvo ir delnai… Niekaip nebūtų pavykę nei nusivalyt nei nukratyt, jei ne upelis.
Netrukus sekė, kaip paaiškėjo vėliau, neilga bet lengva ir greičiausia trasos dalis, o 15-tame km ties Ramatų uola laukė įdomioji. Čia Gaujos senvagės liekanos, taip truputį link pelkės… Single trackas išplatėjo, bėgikams beviltiškai bandant rasti sausenį kupstą kojai pastatyti. Į šį minų ieškojimo žaidimą isijungiam ir mes prisiviję… Pirmi metrai visai sėkmingi, bet toliau tik čmach-čmach.., ir mano ryškieji plentinukai akimirksniu pavirsta į dumblinukus. “Silent hunter“ – taip išdidžiai yra parašyta ant jų vidpadžio. Dabar jau juos galėtum pavadint nebent “Swamp monster“, o jau po to užsiropštus ant tos Ramatų uolos į sausą taką, su kiekvienu žingsniu jie čiuksėjo ir pirsnojo.
dar klinciu Erglu klintis 2 Erglu klintis
Netrukus laiptais pakilom į dar vakar su W išmyluotą ir išfotografuotą Ėrglių uolą, kur, pačiam trasos vidury įrengtas maitinimo punktas. Antroj pusėj buvo lengviau didelių įdomybių nepasitaikė, truputį žemyn, truputį aukštyn, nesėkmingai bandžiau pasiklyst, bet laimei savanoris kareivukas sulaikė. O va jau pabaigoj, jau pačiam mieste jau dėjau džiazų… Aišku jau nuovargio prisidėjo, pabaigos išsiblaškymo, dar ten visai sėkmingai kelis labiau pavargusius pralenkiau ne taip toli prieky pasimatė tokia ilgakojė “stirna būkinia“, kurią visai įmonoma atrodė pavyt, bet ėmė durt šoną. Kol nesusuko rimčiau, ėmiau susikaupt ir išsikvėpuot ir pražiopsojau posūkį kairėn… Staiga pamačiau, kad prieky nieko nėr, bet suklaidino kad trasos ženklinimas (žymėta buvo, nes čia bėgom pirmyn). Už nugaros irgi ničnieko iš bėgikų nebuvo, sumečiau, pernelyg toli nusirovęs, kad grįžčiau kažkur atgal, tuo labiau visiškai nenutuokiau kur turėčiau. Aišku buvo tik kad finišas jau visai čia pat ir pagal laikrodį trasa jau turėjo baigtis. Laimei Ciesį jau buvo išvaikščioję šiek tiek, todėl su viltimi rast bėgikų nurisnojau aukštyn link centro. iš kurios pusės ir kur tiksliai reikia finišuot nesusipratau ryte pažiūrėt, todėl aikštėn prisikasiau iš kitos pusės. Pašokinėjęs, kad pamatyčiau vartus kur finišuot, už plojančių  finišuojantiems prie aptvertos zonos žiūrovų nugarų, susiorientavau, ir apibėgęs mažytį kvartaliuką, nustebindamas paskutinį prieš finišo zigzagą savanorį, nutaisęs pokerfeisą ir oriai įrisnojau ir aš…
tiesiog Cesis 3
Dabar kompe specialiai sukaičiavau: gale susraitytas lygiai vienas nemokamas kilometras. Nors ką nemokamai..? bent kokias 3-4 vietas kainavo…
Tai šits žioplys ir buvo vientėlis minusiukas viso renginio ir kelionės. Trasos grožis nenusakomas, laimei turėjom tikrai daug laiko ten pasimalt, miestelis tiesiog nuostabus. Idėja su W čia praleisti savaitę atostogų pasiteisino kokiais 225proc.
Jei tik ką, bandysim kartot, nors kitąmet apsistosim Kuldigoj. Ją iš pirmo žvilgsnio įsimylėjom jau grįžinėdami. Kaip tik tokiu metu ten rengiamas galingas pusmaratonis.
Kuldiga
Na ir Liepojon gal kiek per daug lūkesčių sukabinom, šaunu viskas ten, tik gal ne taip, kaip iš jūros pusės, naktį prastirenus ant denio, bet…
 Liepaja 3 Liepaja
Žodžiu braliukai tikri šaunuoliai, turim puikius kaimynus. Reikės lankyt juos dažniau.

Pasimatom dabar už savaitės prie Asvejos! Ciao!

vidurmaziu Cesis

Tribrisius

ukis

tiesiog Cesis 1 ordino Cesis

 

kuosa

Zemaitija

 

Paskelbta temoje bėgimai, Iš gamtos stebėjimų..., varžybos | Pažymėta , ,

Bražuolė’16. Gal galit pasitraukt..?

“Tsiprašau, gal galit pasitraukt?“ Šitas buvo iš tų smūgių, kai pirma reaguoji, o paskui tik spėji pagalvot kažką… Kaip tas refleksas, kur plaktuku po kelio girnele… Na ne gal jei tai būt buvęs vyriškas balsas, gal ir kitaip reaguotųsi, bet čia taip moteriškai: ir mandagiai ir švelniai, bet kartu su toookiu paslėptu priekaištu, kad šastelėjau nuo tako į šalį taip greit, kad klausėja nespėjo nė klaustuko savo sakinio gale padėti. Pasirodo tai buvo mergina, kurią čia tik ką pralenkiau bandydamas surast tą savo tempą, nes bėgosi sunkiai. Po to pirmo nustėrimo, vėl bėgant paskui, viduj po truputį ėmė purslot puikybės viralas: “Pala, kaip tai pasitraukt? juk varžybos.., juk tik pati pradžia – antras, gal trečias kilometras.., juk ne lyderį ratu lenkiantį, ar aiškiai greitesnį praleist…“ Be to ir trasa toj vietoj nebuvo single track’as, na taip, pagrindinis takas geriausias, bet pataikius momentą ir maktelėjus koją į aukštėlesnes žoles tikrai galima apibėgt. O ką, gal tikrai, senuk, užteks čia tau pirsnoti savo smulkiais žingsneliukais mums prieš nosis?
Bet pakaks gailėt savęs, geriau pasitaikius šią taktiką  pačiam išbandyt… jei tik užteks eee… drąsos žinoma. Nors tikriausiai neužteks.
Netrukus visi šie aršieji lenktyninkai pasuko į trumpuosius trasos variantus ir tie “lenktyniavimai“ baigėsi, likom tik tie kurie ramiau bėgam. Pernai matyt šių įdomybių išvengiau, nes greičiau startavau, o šiemet va nesibėga. Va jau ir tas kaimelis su uždarytu “šlagbaumu“ ant kelio šeštam kilometre, o vis neįsibėga, sunku vis. Kaip musės bando priskrist mintys, kad varžybos nesvarbios, kad galima bus ir paeit, kad galima net ir dėnėefint… Dėmesys ima grybaut… ir akurat – grybai! Stabteliu ir paimu vieną, dar prieš suprasdamas ką darau; pamatau keliais šimtais metrų atsilikusį artimiausią varžovą (šiaip varžybose kategoriškai atgal stengiuosi nežiūrėt); bėgu toliau su tobulu mažu raudonviršiuku rankoj, kuo toliau, tuo kvailiau besijausdamas… Ką dabar..? virš 20 km rankoj su grybu, kaip su olimpiniu deglu bėgt? Visiški grybai!
Tas pagrybavimas visgi padėjo susikaupt visgi (grybą, nugalėjęs godumą numečiau, tiesa įsidėmėjęs vietą) , netrukus šuolis smėlėta pakriūte žemyn link upės ir užsiropštimasis atgal pavyko visai smagiai, prieky bėgančio varžovo nugara kiek priartėjo. Realiai, kad bandyt lenkti.
Ir toliau panašiai ėjosi, po truputį pavykdavo lenkti, lyg ir įsibėgo, bet kaip vėliau paaiškėjo ne taip spėriai kaip pernai. Nuo čia iki finišo taip prabėgau gal kokius aštuonis žmones, tiesa keli vyrukai kamavosi su mėšlungiu, o Viktorija tiesiog pagavo žioplį, ir nuklydo nuo žymėjimo. Net susinepatoginau truputį tuo pasinaudojęs.
Va paskutinis kilometras ir finišas visai smagūs, rodos dar toliau bėgt galima būt buvę, o pernai čia po tais aukštos įtampos laidais jau visai galavausi.
Bendrai Bražuolės bėgimas šiemet žiauriai smagus gavosi. Finiše pasitiko W su kuria kartu atvažiavom, smagu buvo pasimatyt ir pleptelt su šį sezoną kiek rečiau matomais kolegomis, ypač Gintu. Ypač gera idėja buvo sumerkt kojas į ledinį Bražuolės upelio vandenį… Po to dar apvažiavom ir išsigrožėjom beveik visas Neries regioninio parko įžymybes. Nuo pernai svajojau tai padaryt, tikrai verta – vietos nuostabios! Ir žinoma kad užsukau tą vietą kur “grybavau“ bėgdamas ir palikau nuskinto raudonviršio didesnįjį brolį. Juk mano senelis buvo tikras suvalkietis… Ir akurat – jis laukė. Raudonviršį omeny turiu:
dsc_08692.jpg.jpg
O čia recowery “želiukai“:
dsc_08702.jpg.jpg
Visiškai natūralių aviečių skonio, be pridėto cukrus, dažiklių ir konservantų. Galimi visokių vabaliukų pėdskai ir kakučiai. Bet natūralūs.
Pasimatysim turbūt Asvejoj, iki!
dsc_08712.jpg.jpg
Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , | Komentarų: 7

Run! Nes geriausias metas bėgti yra… dabar! KM16

20160626_224651.jpg

Pats geriausias laikas yra  – dabar. Kad ir bėgti. Šilta, šviesu , kvepia… Užsimetei kokį skudurėlį, kad netabaluotų kas ir pirmyn, bėgi kur nori.

dsc_0807.jpg

Už miesto gerai nes žemuogės, mieste kad liepos.., o miške ir taip gerai.
dsc_07342.jpg.jpg
dsc_07652.jpg.jpg
dsc_07752.jpg.jpg
Karšta tiesa, jei patingi anksti atsikelt, o patingi nes savaitgalis, o ilgabėgiai kaiptyč savaitgaliais. Arba jei vidutinio ilgumo po darbo, kai karščio ir tvankos dar daug. Dabar, kai pagal VM16* programą jau kelios savaitės reikia surinkti apie 100 km ilgieji gaunasi ne tempo išlaikymui, o beveik išgyvenimui. Pabaigoj jau ne kilometrus skaičiuoji kiek liko, bet metrus: 900, 750, 400, 50… Dar ir stabteli paėjėti kartais.
Va užtai Kauno maratonas buvo ne karštas. Idealus vasaros oras sakyčiau išpuolė, o jei dar palyginti su pernykščiu.., na kas pernai bėgo, tas žino. Emocijų per daug nebuvo, gal dėl to ir šis postas tiek vėluoja. Antrasis šių metų maratonas buvo suplanuotas kaip toks peraugęs ilgabėgis, pagrindinis bėgimas bus Vilniuje. Nerimo ir abejonių buvo tik dėl užsitęsusio kvailo peršalimo, bet viskas baigėsi gerai ir kelios dienos po bėgimo snarglėjimaisi baigėsi visiškai. Čia labai geras priminimas, kad kai padidėja fizinis krūvis, imunitetas silpnėja ir reikia pasidaboti, ypač iškart po treniruotės. Persirengt ir, jei yra galimybė, praustis kuo greičiau, nes kai baigęs ir sukaitęs jau pajunti kad gal biski vėsu ar pučia – jau gali būt per vėlu. Elementaru gi. Todėl ir pamiršt ir ignoruot lengva, juk kietas esi, ar ne..?
O maratoną tiesiog susikaupiau ir atidirbau. Pirmą pusę stengiausi pasisaugoti ir negreitėt, antrąją – neprarast dėmesio ir nelėtėt. Ir suprantama planai tam ir yra kad juos bet truputį laužytum. Taip jau šiemet sutapo, kad šiemet pirmąją pusė bėgau minioje pusmaratoninkų ir labai sunku buvo susivaldyt ir neimt lenktyniaut, o kartais ir neištverdavau, ypač kai lenkti imdavo bėgikai su barškančiomis bei kliuksinčiomis kišenėmis, diržais ir kuprinėmis, pilnomis buteliukų, želiukų ir visokių ten buterbrodų. Dvi valandos be maisto??? Ne! Jie turbūt ir naktį kelis syk angliavandenių su elektrolitais trūkteli, kad bemiegodami badu nenusibaigtų.
Antroj pusėj tikrai buvo progų pasijaust vienišam, ypač ten Šančiuose. Bėgime tai tikrai nėr blogai, bet varžybose dėl to “vienišumo“ gali kartis imt ir pamest draivą. Laimei tarpais vis pasitaikydavo gudročių, paskubėjusių pradžioj ir leisdavusių save pralenkt. Nepaisant jų gale visgi tempas truputį krito.
KM16 tempas
Pradžioj gal keliais milimetrais per greit, pabaigoj per lėtai – taip jau būna.
Ir paskutinis km jau saldžiai sunkus. Ir finiše laikrodis pamirštas paspaust. Ir desertas po to: vanduo, hi5 su klubiečiais, tiesa žodžio normalaus ištart negalėjau, teko iškosėt iš plaučių užsilikusias peršalimo varles. Tada palaimingas drybsojimas ant kilimo su sėdmaišiais palei nemokamą masažą, dušas. Sustok akimirka…
KM16F

foto iš Kauno maratono FB paskyros

Pasimatysim dabar , vasarą tikriausiai tik Bražuolėj, Cėsy arba Asvejoj. Iki!
Ai, dar apie EsDieGie… Gal kas nors iš bėgimo dievų kada nors visgi susimils ir juos uždraus? O už tą iš barškančio garsiakalbio nuolat leidžiamą “vyyyąąązyčempians“ pradės imt baudas? Kaip už žiaurų ir nežmogišką elgesi su a.a. Merkurio siela… Gal tarp kitko žinot kas kokį patikimą samdomą žudiką? Nebrangų? Gal darbo kodekse atsiras pagaliau straipsnis, kad darbdavys negali prievartauti pavaldinių eiti į maratono trasą ir vaidinti ten 4-5 valandas entuziazmą? Tai tikrai nėra humaniška.
Nors tiesą sakant jau ir čia reikalai gerėja, o SDG kompanijai plojusiai visiems bėgikams ir nuostabiai merginai su ukele Šančių gale, taip pat vaikinukui dalinusiam vandenį, greičiausiai savo iniciatyva, Jonavos g. apsisukime norėčiau tiesiog padėkoti. Va toks yra tikrasis palaikymas bėgikams.
P.S. jei ryte rasit atėję ryte kada išdaužytą SDG kontoros vitriną, tai aš niekuo dėtas. Turiu alibi.
* Vilniaus maratonas 2016
Paskelbta temoje bėgimai, Kauno maratonas 2016, Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta , , ,

To run, or not to run… Kauno maratonas

Antrą ar trečią parą tokiose abejonėse… Ir  kuo toliau tu didesnėse. Savaitės pradžioj planavau bėgt taip ramiai, kad į 3:30 tilpt, paskui ėmiau abejot, paskui vėl greičiau… Užvakar kad visgi galima ramiai bėgt, vakar kad nėr ko kvailiot, rizikuot sveikta ir pasiruošimu rudens bėgimui. Nes iš nosies pliaupia tokie kiekiai tąsaus, pastelinių spalvų sandarinimo glaisto kiekiai, kad nors į Senukus nešk, o vakarais dar kosulys ir prisideda. Dirbt dirbasi, bėgt bėgasi, prasipučia tuo metu, prasivalo (atsiprašau už fiziologijas), bet sustojus viskas mikliai grįžta.

Aj mesiu ta snarglėtą bėgimą ir eisiu futbolo lošt. Bendrai ne, geriau krepšinio. Va ir aikštelę nusižiūrėjau kur visada grynas oras. Jei ką, galėsiu duot koordinates.
Ten pabaigoj toks debesiukas už vairagalio matosi, tai jis paskui tik žybt ir nunešė mus į Liepoją, kam užpernai sugaišom daugiau nei pusę paros.

Rašiau tas abejones, beveik pats jomis tikėjau bet juk jei nusileist ten į biski giliau į širdį, juk pats visą laik žinojau kad bėgsiu… Nors kvaila, nors nesveika, nors jei trečia savaitė tokie snarglinėjimaisi tęsiasi išvis reiktų daktarams prisiduot.
Pasimatom ryte Rotušės aikštėj!
Paskelbta temoje Kauno maratonas 2016, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 4

Trakai ir pranciškonai

DSC_0551

Girulių radio švyturys

Du labai geri, bet nepanašūs pusmaratoniai paeiliui. Trakų komercinis ir Klaipėdos labdaringas pranciškonų Vilties bėgimas. Trakuose du ratai, pakankamai kalvoti, vingiuoti, įvairia danga, labai vaizdingom vietom – Klaipėdoj bėgimas ne ratais, o iš taško A (pranciškonų koplyčia) į tašką B (vasaros estrada), trasa tiesutėlė ir lygi kaip blynas, 12km pirmyn ir 9km atgal. Visų organizacinių reklaminių renginių niuansų nelyginsiu, tai ne apie bėgimą. Tiesiog Trakai arčiau Vilniaus, todėl žymiai daugiau žmonių pinigų ir visko kito. Paminėsiu tik du užkliuvusius momentus : Klaipėdoj starte grojo gyvas jazz bigbendas. Šiaip jau bigbendų nelabai, bet šitie standartus pliekė tikrai puikiai, čia jums ne ne koks kniauklys su papais pagal fonogramą! Kitas momentas – marškinėliai. Trakų pusmaratonio Adidas marškinėliai, gal ir neblogi, bet sugadinti milžiniško guminio logotipo ant krūtinės. Tie nekvėpuojantis storas dažų blynas sveria turbūt daugiau negu patys marškiniai. Juos apsivilkęs jautiesi it po kokios neatsargios studentiškos vakaruškos atpylęs tiesiau sau ant pilvo. Dizainas…!? ai šiemet dar dar, bet jau pernykštis… Bet užtad nemokamai tiems kas spėjo. Klaipėdos Vilties bėgime irgi nemokamai, su nepretenzingais lengvais logotipais lengvučiai vasariniai Nike. Tiesiog puikūs.

 DSC_0548
Ir bėgimas labai skirtingai susiklostė: Trakuose planavau pirmą pusę prisilaikyt, antroje raut ir pasigerinti asmeninį pusmaratonio laiką, bet matyt dėl karščio antram rate gerokai sulėtėjau ir iki PB pritrūko bent trijų minučių.
TRK16

Trakų pusmaratonio tempas

KLP16

Klaipėdos pusmaratonio tempas

Klaipėdoj gi nieko specialiai neplanavau, tiesiog bėgti taip gerai kaip bėgasi ir antroji pusė gavosi greitesnė ir truputį netikėtas asmeninis. Tam buvo visiškai objektyvių priežasčių. Viena – tai lygi ir tiesi trasa. Antra – vėjas. Bėgant pirmyn gal kiek ir trukdė, bet užtai grįžtant, kai labiausiai ir reikėjo, pūtė tiesiai nugaron. Pajūris gi, čia vėjo būna visada. Trečia tai, kad apsisukus po dvylikos kilometrų prisijungė dešimties km bėgikai. Jie labai pakėlė tempą ir tonusą, išblaškę mintis apie nuovargį. Staiga vėl tapo tiršta, pilna adrenalino, emocijų, lenkimų. Dar truputį ir ėmėme rinkti tuos kurie pralenkė pirmoje pusėje.

Ir pagaliau dar vienas momentas apie kurį pabambėt norėčiau. Klaipėdos vilties bėgime, bent jau pusmaratony, lyginant su Trakais buvo daug kartų mažiau selfininkų, besigrūdančių starte į priekį kur filmuoja ir galima gražiai padaryt “weeee-weeee!!!!“. Aišku, Klaipėdoj pusmaratony startavo mažiau žmonių, o ir ties linija stovėjo pats LR premjeras su užtaisytu startiniu pistoletu, bet mano galva grūstynių startuojant nebuvo, nes čia dar nesusidarė kritinė masė tų kuriems labiau rūpi nuotrauka FB, nei bėgimas.

Žodžiu jei sezono pradžioj norit pasigerint pusmaratonio PB rinkitės drąsiai Klaipėdą, neprašausit. O Trakų organizatoriams matyt metas būtų pagalvot apie starto koridoriaus zonavimą, tuo labiau, kad ir starto vartai ir pati trasa yra siauri, o bėgikų vis daugėja,
Jei vis kas ok kitąmet bėgsiu abu. Trakai – nes graži, nusistovėjusi trasa; Klaipėdoj – nes prasminga idėja ir greita. O kur dar jūra, kur su W pasiknaisiom smėly ir tuos akmenukus kur gražūs kol šlapi. Ai, ir dar Mišios patogiai sekmadienį prieš bėgimą.
W+M

W+M

Pasimatom Kauno maratone, ar ne?
DSC_0541

Kačiukas reitingams pakelti …                                           (tiesą sakant ne kačiukas, bet sena nupirdus pikta katė)

Paskelbta temoje bėgimai, varžybos | Pažymėta , , ,

Maratono etiketas

 Klubo FB grupėj čia diskutavom kaip nesielgti maratone, kas labiausiai užknisa. Va toks tekstas susidėliojo:
Svarbus dalykas – turėt galvoje, kad kažkas bėga iš paskos ir galbūt net labai arti arba labai greit artėja. Netrukdykim greitesniam! Tai galioja ir pradžioje, kai iš euforijos dažnai imama pernelyg energingai manevruot lenkiant jau išsikvėpusius starto entuziastus, o ir vidury distancijos prieš darydami staigesnį manevrą mestelkim žvilgsnį per petį. Tas pat galioja ir sunkiaisias momentais: visai ne gėda truputuką ir paėjėti, kai atsitrenki į “sieną“, bet juk niekas netrukdo tada truputį pasitraukti iš pagrindinės trasos trajektorijos, ar ne?
Finiše geras bėgikiškas tonas reikalauja visų pirma paspausti laikrodžio stop mygtuką ir po to kuo energingiau pasitraukti tolyn nuo finišo zonos. Leiskime ten prieš kameras pasimaivyti ir kitiems. Žinoma šiuo “dramatišku“ momentu daug kas iškrenta iš galvos, bet čia jau būtų savanorių pareiga mandagiai parodyti finišuojančiam dėmesio, nukreipti jį teisinga linkme.
Kartais erzina kai ytin įkyriai “prisiklijuoja“ už nugaros. Tačiau tai gali būti sąmoninga varžovo taktika, o ne tik įgimtos charakterio savybės. Ir tai visai legalu, juk lenktynės. Labai gera išeitis jei su tokiu varžovu pavyksta sutarti ir pakaitomis pavesti vienam kitą. Gali suerzint ir toks labai akcentuotas varžymasis, kai kas nors ima neleist lenkt, demonstratyviai užbėginėt priekin ir pan. Bendrai, jei varžybose kažkas erzina, tai nėra blogai – tai reiškia kad dar liko jėgų ir galima nubraukt nuo tempo kelias sekundes. Blogiau kai viskas dzin…
Šitas siejasi su antru svarbiu dalyku maratone: nešvaistykim energijos! Prireiks jos visos, ypač nuo 33-čio km. Stenkimės nepasiduoti priešstartiniam erzeliui, neužsiplėškim pradžioj, nesivelkim į bereikalingus varžymusis. Keep calm, keep your pace! Kartais ištinka vidurio maratono euforija: “Wau kaip lengva, o jau pusė nubėgta, that’s easy…“ Nope! Dar bus…
Ausinės bėgiko ausyse, man yra ženklas, kad jis manęs negirdės, o gal būt tiesiog demonstruoja nenorą bendrauti. Taip, lenktynėse turim tokią teisę. Turėkim tai omeny kalbindami kitą. Nenoras bendrauti varžybų metu ar prieš jas –  ne pasikėlimas, o susikaupimas.
Na dar su starto zonom kaip ir aišku: reiktų stot pagal pajėgumą, orientuotis į pacer’ių balionėlius jei tokie yra ir jei tą savo pajėgumą žinai. Visgi aklai pasitikėt pacer’iais irgi nereikėtų, jei irgi žmonės. Visada reikia turėti B planą.
Ai nu ir nevėluokim į startą!
Sėkmės!
Paskelbta temoje bėgisofija, Iš gamtos stebėjimų..., Pasiruošimas maratonui, varžybos | Pažymėta | Komentarų: 2