Nenulaužiu Vilniaus maratono, nors tu ką. Arba po traumos būnu ir negaliu raut, arba sufeilinu. Žiūrėkim: VM13 – pirmas maratonas, čia viskas aišku.VM14 – po traumos. Baisinis infekcinis uždegimas įsimetęs į achilą.VM15 – PB. Šitas pavyko, nors labiau buvo ruoštasi ne jam bet vasariniam Kauno maratonui. Ir išvis, 2015-ti – geriausias bėgimo sezonas. VM16 – feilas, užskubėta pirma pusė.VM17 – praleidau, nors buvau užsiregistravęs. Namų rūpesčiai.VM18 – po traumos. Patempta čiurna. VM19 – feilas, užskubėta pirma pusė.
O jei šįkart?!!
Lipam ant grėblio, nors šalmą pirk, bet apie tai vėliau biski, dabar apie ką 2019 Vilniaus maratonas. Vienas ratas! Pagaliau! Ir tai, mano vatine galva, pagrindinis ir… vienintelis dalykas apie ką verta paminėt. Tiesa, dar dušus patogesnėje vietoje padarė.Bėgimo ratais visiškai nebijau, bet visgi vieno rato maratonas yra mažiausiai viena klase aukščiau. Dviejų ar daugiau ratų maratonų rengėjai gali nors ir kulnus apsiturškt betobulindami organizaciją ir gausindami pramogas, bet jie vistiek liks klase žemiau, nebent tai koks labai nišinis maratonas – kalnais, stadione, pastate, požemiais, daugiadienis, keliagubas ar panašiai.Net nesitikėjau kiek smagiau buvo bėgt tą vieną ratą, nors pabaiga ir buvo žiauri. Visa kita Vilniaus maratone? Visa kita, kaip visada – gerai.., turbūt. Panašu, kad taip ir liksim – nedidelis, jaukus nedidelio Europos miesto maratonas, na bent jau norėtųsi, kad būtų tikrai jaukus ir patogus. Tai nėra blogai. Tiesa rezultatų lygis krenta – jei prieš tris metus su gerokai geresniu laiku netilpau į šimtuką, šiemet įsispraudžiau.Dar įspūdis, kažkodėl kad užsieniečių buvo daugiau nei lietuviukių, bet čia gal dėl to kad esu iš provincijos.
Kažkur jau už Elektrėnų susičiupau, kad palikau laikrodį… AAAAA! Nemoku bėgt be jo. Priklausomybė! Ne, grįžt pasiimt nespėsiu, teks bėgt taip… Nieko tokio, bet jausmas kaip be kelnių. Paskui sumojau, kad galiu iš A pasiskolint, laimei esam susitarę prieš startą susitikt dėl marškinėlių. Taip ir padarėm susiskambinę, tik šiek tiek nervų kainavo. Tiesa, A laikrodis greitį rodė dviratininkiškai – km/h, todėl tempo sekt neišėjo, pulsą, tiesa, rodė korektiškai. Čia ir bus tas oficialusis pasiteisinimas, kodėl susimoviau – bėgau be laikrodžio. Koks kitras psichologas sakys: “ki-ki-ki, viską tu pats ten pasąmoningai teip sutvarkei, kad susimaut…“ Ką aš žinau, turbūt taip ir yra, jis gi specialistas.
Žodž viską spėjom, laikrodį ir marškinėlius sutvarkėm, į starto gardą pataikėm, tualetus radom. Bum! ir startavom. Čia svarbiausia nesuklupt pradžios tirštoj minioj kur ant grindinio, ir išvengt “elnių“, kurie ten apimti starto euforijos liuoksi nenuspėjamom trajektorijom lenkdami kitus. Tempo nežinau, pulsas šiek tiek (biski daugiau negu šiek tiek) per didelis, bėgasi pakenčiamai. Lenktyniauju su keliais pusmaratoninkais, iš tų kur ant galvos turi čeburaškos ausų gabarito ausines, alsuoja garsiai kaip briedžiai rujos metu. Tiksliau jie lentyniauja, nes vos tik susigretini, jie pasispardo ir šauna pirmyn… kokiam max puskilometriui.
Nesu visai tikras kur esu pagal tempą. Pirmuose kilometruose kažkokius peiserius aplenkiau, tikriausiai 3:30. Dabar toli prieky matosi kiti, matyt 3:15, bet bijau apsirikt. Po truputį artėja ir maždaug dešimtame kilometre juos aplenkiu, taip, tai jie. Vadinasi bėgu greičiau negu planuota. Kaži, jei būčiau nelenkęs, o bėgęs kartu su jais, gal būt žymiai geriau buvę? Tikriausiai, nors ir peiserių tempas labai optimistiškas.Sumetu, aplenkt ir paspaust kiek įmanoma, o paskui kentėt, nes jau ir taip jau viršiju planuotą greitį. Grėblis, nu! Klasikinis grėblis.
Bėgikų rečiau, paskui per tiltą nusuka ir pusmaratoninkai, trasoj lieka pavieniai maratoninkai. Žvėrynas dar visai neblogai, o jau Vingio parke imu jaust, kad prasideda… Tiesa, jau vėliau radau, kad čia tempas dar smarkiau nekrito. Vėl Žvėrynas, Neries krantinė, pakilimas… o va čia jau tikrai viskas, pats lėtėju, o pulsas kyla. Gerbiamasis Trisdešimtas km… Kažkiek už Žaliojo tilto pro šalį pradunda 3:15 balionėliai, galiu tik draugišku žvilgsniu palydėt. Šliaužiu pirmyn, bijau kad tuo tuo ir 3:30 aplenks. Drama. Mane lenkia kas tik nori ir kaip nori, susidaro visa tokia grupė klipatėlių, kurie manašiu tempu tai priartėjam viens prie kito, tai aplenkiam tai vėl susimainom. Štuthofo silius. Per šimtines patyriau, kad jei jau toks slobnumas užeina, geriau kiek paėjėt ir tada tęst bėgimą, negu bandyt bėgt nestojant. Ypač pernai tokia taktika, aplenkiau nemažai tų kurie bandė ištisai bėgt. Tiesa, tai labai ne Murakamiška, bet pulsą numuša.
Pagaliau senamiestis, leidžiuosi žemyn, dėkoju palaikantiems. Kojos neneša net Išganytojo gatvelės nuokalne. Užupy bandau užvest broliuką lenką (antrą pusę vis greta laikėmės), ne nebeužsiveda, o liko tiek nedaug…
Ne, 3:30 peiseriai neaplenkė, bet po trisdešimto tempas krito beveik minute. Skaičiukus vėliau atskirai duosiu, kad nepasimirštų. Kodėl taip pritrūko?1. Labiausiai manau kokybiškų ilgabėgių labai konkrečiai palaikant maratono tempą. Tie kas buvo tai tokie recoveriniai po latviškų treilų ar kitų varžybų.2. Disciplinos laikantis tempo (pulso).3. Specialių bėgimo treniruočių, senukiško tursenimo pagerinimui.4. Viso kito.
Kitaip nei šešioliktais visai nesijaučiu susimovęs, nors Prahoj prabėgau ir geriau. 30 km 4:35 min/km tempu visai neblogai. Neblogai yra ir iki galo nubėgt martoną. Ne profas gi.
padugnini corsa 