Dar 100

Bemiegės tokios lenktynės, nes į Vingio parką po savo budėjimų su W atvažiavom tiesiai iš Kauno truputį prieš penkias. Startas lygiai šeštą, o reikėjo ir numerį pasiimt ir maitinimo punktą susirengt. Laimei radom gerą viečikę ąžuolo pavėsy. Šiemet labai nudžiugino A, kuris dar ir būgnus į pabaigą atsivežė, turėjom ne tik savo nuosavą stalą, bet ir perkusiją. Ag, kaip lauki bėgdamas tą begalinį ratą kol pasirodys ta stovykla su mylimais žmonėm… Paskui vėl išsiskyrimas begalinėms vienuolikai minučių ir jokios čia ironijos. Vienam bėgt būtų visiškai kas kita.

 Palaikymas akivaizdžiai padėjo – rezultatas nustebino netikėtai maloniai. Pasisekė. Minusas gal tik vienas, tiksliau du. Du nagai: dešinės pėdo nykštys ir didysis kairės. Primą sykį bėgime pajutau, kad tinsta pėdos, net tris kartus stojau atsilaisvinti dešinįjį batą; svarsčiau, gal keisti į atsarginius, bet nekeičiau – neaišku ar būt padėję, o ir laiko gaila buvo.

Apie 100 km varžybas. Turiu negerų nuojautų, bet labai norėtųsi tikėt, kad jos Vilniuje išliks. Jos ypatingos savo 100 km ultra atmosfera, ir 10×10 komandine dvasia, bet surinkt savanorių ir išlaikyt publikos dėmesį renginy, kuris trunka daugiau nei trylika valandų,oho koks uždavinys. Lyginant su pernai dalyvių buvo du syk mažiau (čia apie grynus šimtukininkus. Yra dar estafetininkai ir šiemat atsirado pusšimtininkai) Taigi šiemet startavo dvigubai mažiau, o finišavo dar mažiau. Pernai į trylikos valandų limitą netilpo ar pasitraukė penktadalis dalyvių, šiemet net trečdalis. Karštis, spėju, išgąsdino. Ir rezultatai šiemet prastesni. Tik ne lyderių, tie tai jau rovė… Šiemet Evaldas atrodė nerealiai, Viktorija kovėsi kiekviename mielame kilometre iš šimto, smalsu ir truputį baisu buvo žiūrėt į juos trasoje.

Ką reiškia, kai 100 km lenktynėse paskutinis iš penkiasdešimties ratų greičiausias? Kad jėgų pritaupyta? Kažin. Kažin ar pritaupysi ko tokioj distancijoj. Pernai tik vienas paskutinį ratą bėgo greičiausiai, šiemet irgi. Aš šį sykį. Paprastai greičiausias būna pirmasis ratas, dar kažkodėl ketvirtas, o šiaip greičiausiai bėgama pirmoj pusėj, link vidurio.

Kaltas bičiulis – Valerijus iš Fokuso, kaip ir pernai jis ne tik palaikydavo, bet informuodavo kur yra “tiesioginis konkurentas“, pats niekaip nesupaisysi tuose ratuose. (Tiesioginis konkurentas, anot mūsų-  tai konkurentas amžiaus grupėj). Maišosi estafetininkai, kurių du syk daugiau, šiemet pradžioj ir penkiasdešimtkilometrininkai prisidėjo; visą laik kažkas lenkia tave, kažką lenki tu, kažkas eina, kažkas išvis nedalyvauja tik artimo palaikymui prisijungia pabėgėt. Žodžiu – maišalynė trasoj ir maišalynė galvoj, nes kraujo smegenims širdis siunčia vis mažiau, viskas kojoms. Ten jau link pabaigos, kai prasideda tikrasis džiazas, Valerijus vis liepdavo puškuot pirmyn, informuodavo, kad bėgu antras ir kad atitrūkimas nuo “konkurento“ mažėja. Nelabai tikėjau kad taip ir mažėja, bet geriau į tokį pasivaržymą koncentruotis, negu įsjautinėti kaip darosi vis sunkiau ir sunkiau. Likus 2-3 ratams ar kiek anksčiau Valerijus pasakė, kad anas prieky tik per kokias dvi minutes, -“jis toks visas violetinis,“ – dar pridūrė. Aha, supratau apie ką čia, prisiminiau vyruką ryškiai violetine apranga, vis aplenkdavom viens kitą, kai stodavom prie maitpunkčių.

Pabandžiau primest kokio ilgio atstumas gali būt tos dvi minutės, bet nea, nieks ten galvoje nieko neskaičiuoja, o prieky net tolumoj nieko violetinio nešviečia. Ir jau besibaigiant priešpaskutiniam ratui, pamatau gerokai prieky beeinantį tą violetinį. Ag šitaip!? Galima priartėt… Priartėju, bet jis per tą laiką ima bėgt. Vingio parko scenos posūkis, Valerijus jau rėkia varyt iki galo, nebestabčiot.

Paskutinis ratas… Kiek sudvejoju ar lenkt konkurentą, ar ne per anksti, nes jis bus kiek pailsėjęs beeidamas, o raut du kilometrus, kad ir paskutinius, kaži ar užteks parako. bet lyg ir bėgasi dabar, o kas ten žino kaip ten prieš pat finišą bus. Ai, būsiu, jei ką, bent pabandęs, padaręs viską. Paspaudžiu smagiau, taip kad aplenktas jis iškart neįsikabintų už nugaros. Lyg ir atitrūkstu. Akies kraštu matau kaip, W ir A su visais būgnais nuskuba pamiške link finišo. Lieka gal koks pusantro kilo…. ojei, kaip daug… Už nugaros vaidenasi kažkieno žingsniai, o gal nesivaidena? Posūky jau už paskutinio kilometro ribos kiek gryžteliu per petį – ne, atsiroviau visai solidžiai, trepsėjimas už nugaros vaidenosi. Teoriškai įmanoma pasivyt, na bet jau labai drėkst reikėtų, o ir aš juk nestoviu. Paskutinis posūkis kairėn į parko alėją link estrados, laikrodis rodo, kad į dešimt valandų telpu laisvai, visi ką lenkiau, aplenkti.. ir vėl tie žingsniai… Viskas! zigzagas prieš finišo tiesiąją, ne – čia jau nieks neaplenks.

…………………………………

Ateičiai, jei kas šimtinę bėgtų:

-Labai padėjo mintis paskutiniuose ratuose, kad už finišo iškart griūsiu veidu į pievą Vingio parko ir darykit ką norit. Nugriūt nepavyko.

-Laikytis drausmės, nestabčiot be reikalo, nes vienu metu buvau įsigudrinęs ir prie savo stalelio ir prie bendro sustot. Apgaulė tai, vieno pakanka. O sustot norisi visąlaik. Kaip sakė kapitonas Varnas: įgulos norai begaliniai, o laivo galimybės – ribotos.

-Norint pagreitėti tokiame bėgime (ratukais), reikėtų įsitaisyti mažą, patogų delne buteliuką. Geriausia turbūt softflaską. Maniškė didelė gertuvė buvo labai nepatogi. Tada galima bandyt visai ar beveik visai nesustoti gėrimo pertraukoms. Čia jau be komandos niekaip.

-Gale vistiek bus labai sunku.