Dvi mūsų su W (ir Pėda) paskutinės kelionės buvo į Latviją ir abi debesų stebėjimo. Pirmąją stebėjom – ar palis, antrąją – ar nustos… Dar pirmąją buvo labai karšta, o antrojoj, suprantama, šalta ir šlapia. Pėda naktimis turėjo rimtą užsiėmimą džiovintis kailiuką po dienos nuotykių.
Bukingas Alūksnėje ir aplink neturėjo ko mums tom dviem naktim pasiūlyt, arčiausią ir mūsų itin kuklius poreikius tenkinantį pasiūlė estai. Alūksnė gi tik koks 10 km nuo sienos. O ką? Estijoj nebuvom dar šiam amžiuj, todėl tas ~30 km atstumas nuo nuo Stirnu Bukio starto neatrodė baisiai. Ir neprašovėm. Jei ką, rekomenduojam – Muisa Rogosi. Ramu, kuklu ir labai taip autentiškai estiška. Ir gamta aplink labai – Haanja gamtos parkas, kaifavom vaikštinėdami net per lietų. Labai estišką, Arvo Parto stiliaus lietų.
Ir tvarkinga viskas labai. Sekmadienį tarpelis tarp ciklonų davė atsipūst nuo lietaus. Haanjos pamiškėse prisirinkom ivančajaus žiemai ir nuvažiavom į Tartu į Mišias. Jaunystės svajonių miestas, kur dar nebūta. Hmm, tas šviežiai atrestauruotas, dažytas tinkas ir spalvotos trinkelės visur vienodos… Centras turistams, bet gražu žinoma. Ir tvarkinga. Ir kavinukėj mergaičikės aptarnauja labai maloniai. Ir bendruomenės Mišios ten, kur katalikų mažuma (Latvija, Čekija, Estija) ypatingos lyginant su mūsų suformalėjusiomis.
Alūksnės Stirnu Šernų Buks
Šitas bėgimas išskirtinis starto laiku: šeštadienis, 16:30. Latviai matyt taikė surengti po bėgimo ežero saloj šventinę vakaronę su palapinėm, koncertais, kepsniais ir alum. Bėgikų tokią viduvasario naktinę fiestą, Lietus ir tūksančiai kojų salos parko pievutes pavertė į tikras žliugsinčias pelkes, bet sprendžiant iš išsipūtusių ir skimbčiojančių maišelių stirnabukininkų rankose prie artimiausios maximos jau gerokai po finišo, jie rado išeičių. Mes gi išvažiavom į savo Estiją kailiukų džiovintis.
Spėju kad ir distancijos šį sykį buvo numatytos tokios neilgos (didžioji tik 26 km, paprastai virš 30 būna), kad nenusiplūkt prieš vakaronę. Tas ir gerai, nes maknojimosi ir taip pakako, ypač pabaigoj, kur nekaltai taip atrodė priešpaskutinius kilometrus visai palei krantą apsukt. Ten ir sausą dieną matyt rasi viečikių įsimaktnot į tą lipnų juodą ežero pakrantės reikalą. O kai pliaupant lietui prieš tave tuo pačiu prarisnojo 470 voverių, 1003 zuikiai, 429 strinos ir beveik 100 lūšių (skirtingų distancijų dalyviai taip vadinasi)… Svarbiausia ten nesutrūkčiot ir nesustot, o iš inercijos bandyt praslydinėt kuo toliau, nes kuo įmantriau ir ilgiau ten maigaisi, tuo storiau aplimpi tuo juodu @#$%. Ir ežerą, žinoma, nenuvirst.
Dar Stirnu Bukyje jie trasoje padaro atkarpą stačiausioj įkalnėj, kurioje atskirai skaičiuoja laiką, ir tiems, kas dalyvauja Bukio Taurės turnyre, duoda papildomus taškus. Verta drėkstis jei nori būt sąraše aukščiau, o ir žiūrovams tokie sprintai labai patrauklūs. Šį syk sprintas buvo beveik pačiam gale – desertas toks.
Man šitas bėgimas buvo apie vištieną. Nes papietavom biski per vėlai ir gerokai per daug. Nu!, nes išalkom kaip kokie vilkų bukiai ten estų tarpekliais bevaikščiodami ryte. Godumas savo padarė: žinojau kad negalima kelios valandos prieš startą sočiai prisikirst, bet pabandyk keliaudamas tiksliai ištaikyt, ypač kai varžybos prasideda taip neįprastai: 16:30… Visą pirmą pusę distancijos ta vištiena reiškė pretenzijas dėl bėgimo greičio.
Pasimatom, jei viskas ok už poros savaičių Vilniaus 100 km.
padugnini corsa 