Saldus

Nebuvo jėgų apžiūrinėt tą Saldų, karštis, o ir jau esam buvę ir grįžt nutarėm iškart po finišo. Šiemet saldus – tiesiog trečias Stirnu Bukio etapas, o Saldaus saldainiai lauktuvėms, mašinoje susilydė maišeliuose. Ne tik saldainiai, ne vieną bėgiką šiandien gaivino šalia vieškelio.. Visai nejauku, matyt tokius reikalus, kai iki finišo dar jalkipalki kiek.

Gal tiek apie Saldų, nes kelionės razina šį kart buvo Žagarė. Ir labai gražu ir labai liūdna. Išeina tie miesteliai iš mūsų. Iš Europos. Seniai jau išeina.. Sovietai, Šoah, pokario mankurtinė urbanizacija, dabartiniai euroremontai…

 

Kaip skriejom? Latviškai skrieti – yra bėgti, kietai, ne? Skriejom ilgiausią, lūšies distanciją – 31 km, bet šiom dienom ne kilometrai kotiruojasi, o karštis. Ir taip į prognozes žiūrėjom, ir anaip ir vistiek aišku buvo, kad šeštadienį bus karšt.. Kelionės tema su W buvo – žiopsojimas į debesis ir laukimas iš kurio “baisuoklio“ palis. Palijo kelis lašus iškart po finišo ir jau gerokai vėliau, Žemaitijoj, kai važiavom.

Kokie patarimai dėl ilgesnių distancijų kai karšta? Nežinau… jokių turbūt. Banalybės tik: kad neraut, kad gert, kad kepurę nuo saulės… Ai blėniai visa tai, jei jau nemėgstat karščio, vadinasi bus kapiec. Jei bėgsit greičiau, antroj pusėj link pabaigos bus rimtas kapiec, jei bėgsit lėtai – kapiec bus mažesnis, tik truks žymiai ilgiau. Čia klausimas, kiek turi patyrimo ir kiek nebijai. Dar klausimas ar trailinis bėgimas, ar plentu. Jei plentu, tai daugiausia nuo organizatorių priklauso, kaip jie aprūpins vandeniu, juk nebėgsi buteliais apsikarstęs kaip savivaldybės eglutė prieš Kalėdas. Visgi traile, ypač kai oras toks, gera kuprinė su gertuvėm yra pranašumas. Neturiu deja tokios (maniškė – 25l skirta labiau iš darbo bėgiot, ar dienos žygiui, ne greičiui). Rodos ir nedaug tarp tų punktų, kai į žemėlapį žiūri, bet pasikamuot teko. O jau kai pribėgi, priburbi to skysčio, ir jau nebeduod pilvas skriet… Iš kuprinės tą patį ar net daugiau, gali mažais gurkšneliais trūkčiot.

Pradžia buvo miestelio parku, vėliau aukštyn – žemyn miško takais didele minia, nes startavom kartu su stirnom (23 km), su tom stirnom ir lenktyniavom sau iki kilometro maždaug dešimto, tada jie pist ir nusuko pamiške kairėn, o mes atsidūrėm šviesioje, saulėtojė pievutėje. Labai saulėtoje. Čia faktiškai bėgimas ir prasidėjo. Masės nebėr, paskui negirdžiu nieko, prieky, toli grupelė lūšiukų. Takas – vos ne arimas, tik žiūrėk kur koją statyt. Ar įmanoma prisitraukt tuos lūšiukus? toli.., bet lyg ir artėja. Ir miškelis artėja, galima atsipūst nuo saulės, pakui vėl pieva, ir vėl miškelis ir tada ilgas gabalas atviros vietos vingiuot kimsynais. Čia pasivėju tą grupelę, dalį aplenkiu, kartu gaunam kiek pavėsio. Apie 15-tas kilometras, netrukus turėtų gėrimo punktas būt. Labai reik, nes prasideda reiškinukai – ima šaltukas krėst, blyn tokiam karšty… Reik orgnizmui kažko.

Pagaliau ženklas kad už 200 m H2O. Ura, išgyvenom! Kertam vieškelį, per medžius šmėkšteli kūdra, pasigirsta garsūs “PŪKŠT“ ir pritarimo “JĖĖĖĖĖ!“. Pasirodo kiti lūšiukai supratę kad geras rezultatas nuėjo ant lūšies pypo, šoka į kūdrą. Jėėė – sako ir ploja ant kranto esančio maitpunkčio savanoriai. Ne pati blogiausia mintis, gundanti. Stabdo tai, kad liko daugiau kaip pusė trasos. Pasiguodžiu, kad jei ką pūkšt su visais rūbeliais padarysiu, vėliau, prie kito ežero, ten kur vakar su W ir šunimis vakarieniavom.

 

Prisiplempiu vandens, kandu želiuką, dar tolėliau nusuku už medžių į vyrų pusę. Deja grupelė lūšiukų, kurią tiek vargau lenkdamas vėl prieky, o pilvas neleidžia paspaust. Čia prasidėjo desertas – bėgimas lauko keliukais ir vieškeliais be pavėsio, tai sudarė didesnę pusė likusio kelio. Sunku ne tik dėl to kad sunku, bet ir dėl to kad matai, kaip kitiems sunku. Antisinergija tokia, juk greituoliai jau seniai nubėgę… Laime įsiterpia miško gabaliukų ir vėl vieškelis. Jei bandyt paeit lengviau ne kažką bus, tik ilgiau kamuotis. Pagaliau tas ežeras, ir paskutinis maitpunktis (pasirodo suorganizuotas lygiai ant to stalo, kur vakarieniavom), lieka tik penki kilometrai. Tik! Penki! Aha… Čia laikausi tokio vaikinuko iš tos lūšiukų grupelės. Anas, matyt jaučia, aplenkt nesiduoda, palaiko tempą, šaunuolis. Taip kartu ir vingiuojam tuos paskutinius ilgakilometrius. Vaikinukas po truputį atsirauna priekin… Visai pabaigoj prasideda tas miestelio Kalsėtas kalnų parkas, kur net pradžioj buvo ką veikt, jau lyg ir senokai buvo ženklas, kad lieka paskutiniai du km ir – bac – stati, pakankamai aukšta, įkalnė, iš tų kur įlipimui daugiau negu dviejų galūnių reikia. O ką daryt.. Pačiam viršuj aplenkiu vaikinuką, kažką sumurmu paguodai, bet iš veido matosi kad bičas netoli lūžimo. O juk liko metrai, ne šimtai keli. Takas ima leistis, ten apačioj upelis ir jau rodos girdisi finišas. Bičas atsigauna rauna priekin už posūkio, bet ne, visgi lūžta, net labai nespausdamas pakalnėn jį aplenkiu, neriam po rąstiniu tiltuku į griovą žemyn.

Brač sunku buvo… Su visai batais lipu upelin, jis pačiam vidury gylio sulyg pusantro kibiro, pilnas sugulusių, susėdusių bėgikų. Kaip koldūnų.

Kažkodėl kuo toliau, tuo sunkiau. Prieš savaitę Lietavos traile irgi sunku buvo. Geras. beje renginys, su Kariuomene suorganizuotas, gerai jei taptų tradicinis.