Praha – tai Čekijos sostinė, jei nežino, o Tervetėje buvo antrasis Stirnu Buks etapas, kurį paaukojau dėl Prahos maratono. Teoriškai galima buvo spėt į abu, savaitės skirtumas, bet kadangi su W nutarėm mažiausiai savaitę pasitrinti pas čekus ir lenkus, šį sykį atidėjom latvius. Nieko jau birželio pradžioj vėl juos lankysim.
Po Carnikavos nubėgta (čia tiesiog pačiam sau dėl vatinės galvos, kad prisiminti):
- ai, pasitaręs su Nerijum, įsigijau Polar H10 diržą ir visi kamavimaisi su pulso skaičiavimu baigėsi. Deja Suunto Smart Sensor diržas pasirodė esąs šlamštas. Ramu dabar, žinau ką bėgu…
- žinoma pavasarinis BMK “Sveikas žmogus“ Kleboniškio šile.
- Laukinis trail prie Kauno marių, visai neblogai, tik bėgdamas visai pamiršau koks trasos ilgis, ar tai dvim du ar tai dvim šeši. Likau šiek tiek jėgų sutaupęs nes per vėlai ėmiau finišuot, tik kai jau pasimatė sutinkantys. Čia nieko visai, blogiau kai finišuoji ir pasako, kad dar tipo ratas liko… Pernai per Vietrino 10 km taip nutiko Ąžuolyne. Ai, ne pirmas sykis.
- Kazlų Rūdos trail, nors ne, iki trail netraukia, raitais trailo nebūna. Čia organizatoriai galėtų labiau pasistengt.
- dar turėjom su Kiborgu ilgabėgį Kačerginėn bėgt, bet jis šeštadienio anksti rytais labai užsiėmęs būna.
kažkoks vietinis Nyčė
Praha, nes gražu pavasarį ir primečiau, kad turistų mažiau turėtų būt. Klydau… ne kad gražu, o kad turistų mažai. Dar klydau bijodamas, kad karšta bus. Anksti ryte maratono starto garde buvo gražu pažiūrėt į visuotinį vibrato nuo šalčio ir skersvėjo. Glaustėmės it kačiukai krepšyje, termometras rodė 2°C (W sakė). Už tai bėgt buvo gera ir gaivu, bet gal vėliau apie bėgimą, bėgimas buvo pretekstas, tekstas – kelionė. Gaila tik savaitė.
Dar sykį maloniai nustebino Varšuva, ten pernakvojom Senajam Mokotove pernakvojom ir visą vakarą pasitrynėm su vietiniais švenčiančiais savo majuvkas, o ryte žydų muziejų aplankėm. Ir kada nakvosim, tik dar kitam kokiam rajone. Fainas miestas, tik reikia pataikyti švenčių dienomis, kai nėra trafiko.
Vaaršuvos modernas
Paskui nakvojom Vroclave, mielas, techniškas, autentiškai apšepęs miestas dar mažai nuglaistytas euroremonto.
Paskui Svidnica su mediniu baroku, paskui mašina pati į kalnus ėmė nusukinėt, paskui susipratom kad neturim nė gramo išsikeitę valiutos o jau seniai esam Čekijoj.
durys į privačius fundatorių klauptus bažnyčioje
Ką ten Prahoj? Visas centras ten turistams, iš turistams ir turistuose. O juk ne sezonas dar… Ai seniai su W esam nutarę bevalkataudami po Piterį, kad didmiestį geriausia žiūrėti naktį, arba sekmadienį anksti ryte. Ir vaikščiot… Šiek tiek privaikščiojom, ypač džiaugėmės parkais ir žaluma Bubenečuose. Praha 7 (toks miesto rajonas su ambasadom, dvasia panašus į Žvėryną ar žalaikalnį). Pėda prisideda, kad Praha tikrai nebloga, yra ką pauostyt, tik katinų labai mažai, na ir tas ežys, kur naktį nosį subadė… ai, tiesa dešrės, oi tiksliau Dešrelės… Sutinku – staropražska didžioji parūkyta bandelėje su garstyčiom ir raugintais kopūstais – geriausias rekoveris po maratono. Ir tai, su šunimis ten viskas tvarkoj:
Grįžt tiesiai nesinorėjo, o kalnuose rodė prastą orą, W pasiūlė pažiūrėti kas yra Bohemijos Šveicarija. Pasirodė kad labai. Toks vaikščiotojų ir dviratininkų rojus. Ir žiūrėtojų, ir bėgikų turbūt.
ten kažkur už horizonto rinkimai..
ar jūsų šuo moka lipti kopėčiom?
Telefono navigatorius ten į ten iš Prahos nuvedė pirma į Lenkiją, paskui į Vokietiją, paskui vėl tik atgal į Čekiją – taip greičiausia. Labai atsigavom ten po urbanizmo dozės.
Kitą dieną trumpas vokiškų kelių desertas, kažkoks Giorlicas, kamštis prie Poznanės (atsisakėm plano ten užsukti) ir Torunė. Čia tikrai neprašovėm nes Turunė – tai toks must see dla turysty z Litwy. Senamiestinis perliukas, su visais mažo miestelio privalumais.
Kavinė su trim tikrais gyvais katinais, vitrinoje vaidinančiais tikrus gyvus katinus. Pėda buvo taip įžeista. kad net nerado ką suloti.
labai siaura, sena ir aukšta bažnyčia
Maratonas
Vienintelis minusas – brangokas, lygint su lenkiškais. Viskas vakarietiškai tvarkinga, gerai organizuota ir mokama. Senamiesty vietos maža, o žmonių daug, tiesiog stebėjausi, kaip greit ir sklandžiai pavyksta atlikt visus tuos bėgikui mėgėjui nervus tampančius bet būtinus reikalus: tualetas, persirengt, atsigert, priduoti daiktus, vėl tualetas… O juk lygiai 7300 finišerių (Vln palygint – 738, neskaitant pusmaratonio) Gal tik užtruko kol iki savo starto gardo prisibrauti, nes nesinorėjo labai iš anksto styrenti ten skersvėjy, nes buvo žiauriai, žiauriai šalta..
Kas tokio iš šito bėgimo razinų? Nagi dvi buvo: pirma, kad Varšuvon išėjęs pavaikščioti pirmą syk sezone su basutėm prisimušiau ant abiejų padukų po gerą pūslę.. Ne kažką, kelios dienos prieš maratoną, ką? Visa laimė nutariau nieko tokio su jomis nedaryti, tik paminkštint vazelinu odą aplink ir kantriai išvaikščiot. O to vaikčiojimo buvo, ir Praha, ir Vroclavas ir t.t., ne vienas desietkas km.
Antra razina, kad atėjęs starto ryte pagaliau į vietą, kur jau reikia atsibučiuot su W ir lyst persirenginėt, staiga aiškiai suvokiu, kad pasiėmiau viską, pradedant kojinėmis baigiant tepaliukais ir gėrimu išskyrus sušiktą bėgimo numerį su čipu… Džeimsbondo rėžimu galvoj permetu visus įmanomus variantus, ne be numerio niekaip, ne tik kad nužfiksuos finišo, bet nei į trasą, nei į uždarą maratono miestelį nepateksi. Lieka du variantai: bėgt iki viešbučio virš 6 km per kalną, arba siūst W su Pėda kad greituoju ėjimu tuo pačiu maršrutu atneštų… Primu variantu beveik gal ir nepavėluoju, bet apšilimui tie dar šeši km prie jau nueitų aiškiai per daug. Renkamės antrąjį, W skubiai išmina, na startuosiu pavėlavęs, vistiek gi ne PB ar dar kokiam laimėjimui šis bėgimas… Paskutinis nebūsiu, pasivysiu tuos lėčiausius. Riekia rast kur kamputy ant šaligatvio viečikę persirenginėt, ramiai sau apšilinėt ir laukt numerio. Randu tokią, įkišu ranką į maišą su drabužiais ir iškart sutraška vakar kuo tvarkingiausiai prie marškinėlių prisegtas numeris… Murkt seiles… Kaip gerai kad yra telefonai, W su Pėda grįžta, gerai pašilusios… Va tau ir patirtis ir nesijaudinimas priešstartinis.., kur tau…
Paskui jau viskas sklandžiai, gal tik kliurką dėjom, kad pasimatymą po bėgimo paskyrėm prie pat finišo. Niekada to nedarykit didelių miestų dideliuose maratonuose…
Trasa labai paini, išpinta po senamiestį ir Vltavos tiltus, užtai praktiškai lygi ir be jokios monotonijos, tikrai neprilgo. Pradėjom bėgt, viskas ok, pėdų nesijaučia, kojos ir plaučiai veikia, tempą, išskyrus pirmus kilometrus, kai turi aplenkt vėžliukus ir išsilaksto starto elniai, laikyti galima, reikia tik apsipręst kokį. Tiksliau laikytis jau apsispręsto. Buvau iš anksto užsirašęs į 3:00-3:30 starto gardą ir nors dėl kalėdinės traumos buvo daug abejonių, nutariau bandyt išlipt iš 3:30. Pernai net priartėt nepavyko.
Lenkiančių buvo nemažai, bet nesikarščiuodamas dėl to, matysim kas ką kai bent jau įpusėsim. Netrukus 3:30 peiserius su vėliavėlėm palieku už nugaros, va taip reikia ir laikyt.Bėgam, keičiamės vietom, va jau ir pusė, pasivejam ir pralenkiam tuos starto elnius, prasideda rimtesni reikalai.
Maždaug ties 29-tu kilometru staigus apsisukimas, paskui atsigėrimo punktas ir čia jau pasijunta, kad maratonas, reikia dirbt. Dar sykį tiltas link senamiečio, tempą dar laikyt galima, nors jau su pastanga, tas matyt ir iš šalia bėgančiųjų veidų. Vėl tiltas, šį sykį jau pradžioje bėgta apie 10 km kilpa. Paskutinė. Paskutinis tiltas.. ir akumas ima sėst jau rimtai. Tram aštuoni, laikomės. Pralenkia keli vyrukai, o lyg ir nesulėtėjau labai… Laikomės. Va tas ilgas tunelis, reik tik iš jo išlipt. Paskutinis posūkis, paskutinis kilometras, čia jau aišku kad įveiksim…
Prahos maratone nuo starto / finišo prie rotušės iki maratono miestelio Vaclavo aikštėj, kur persirengiama beveik kilometras. Ten išsidėstę savanoriai paduoda medalį, vandenį, tuos blizgančius termoskraistę, bananų, dar kažką, ten yra laimingiausių žmonių gatvė. Ten reiktų filmuot, o ne finiše, kur emociją dažnai gali ir suvaidint. Ten jau iš tikro dašunta kad jau viskas, kad padaryta.. Na ir kas kad vienas kitas prigula ar vimteli.. eina visi, šypsosi patys sau, nes pasitinkančių čia dar neįleidžia.. Laimingų žodžiu žmonių gatvė…
-Ei bro, – sako bėgikų kalba, toks didžiulis nigeris, viena ranka laikydamas kelis gėrimo butelius, bananus ir termoskraistę ant pečių, kad nenupūstų vėjas, kita tiesia telefoną, – Bro, ar negalėtum manęs čia nutraukt?
-Tai žinoma, bro!
padugnini corsa 