Antrąjį šešių valandų Jonavos bėgimą nubėgau švilpiko stilium . Kaip tam genialiam filme, kur stengiesi ir taip ir antraip, o rezultatas lygiai toks pat. Atrodė kad ir sąlygos visai kitokios nei pernai, ir forma ne ta, ir bėgosi kitaip.. ai nu dar ir Bezrukovas nebėgo. Gal tik Kiborgs lygiai taip pat birzgė, kad nepasiruošęs, tik šį sykį turėjo tiesiog genialų atmazą gerbtiną pasiteisinimą.
Žodž, visks atrodė kitaip, o atstumo nubėgto per šešias valandas pernai ir šiemet skirtumas viso labo tik 75m… Kai atstumas virš 60 km, tai buhalteriškai skaičiuojant yra 0,1%… Ir amžiaus grupėj ta pati vieta, ir lygiai ta pati vieta absoliučioj įskaitoj.
Subjektyviai didžiausias skirtumas buvo tas, kad pernai “dyzeliuks baigėsi“ po maždaug 40 km, o šiemet jau nuo 30.
Buvo ką veikt, truputėlį spaudžiau, nes prieš savaitę bėgant Labanoro treilą aiškiai dašuto, kad teip sau – savo malonumui bėgt varžybose yra visiškas gaidys. Neįdomu, neveža ir net erzina. Kažkaip nesąžininga lėtai pirsnot su tais, kurie gal iš paskutinio stengiasi, paskui palei galą tik pyst ar aplenkt. Kam? Savo malonumui? Prieš fotografus pasimaivyt? Atstumą įveikt? Na taip, kai kiekvieną savaitgalį po varžybas, reikia pasitaupyt kažkiek, bet rizikuot gi smagiau, ar ne? Suprantu kodėl Totils šitaip, iš paskutiniųjų kiekvieną sykį varo.., nors čia jau smarkus perlenkimas į kitą pusę
Ten Labanore buvau nutaręs 10 km bėgt lėtai, kitus dešimt greičiau truputį, o jau likusius šešis paspaust. Ale tie pirmieji dešimt tapo tokie ilgi nuobodūs ir net sunkūs, kad nejučiom ėmiau bėgt varžybiškai… ir vėl tapo smagu. Pabaigoj sunku ir su pasikeisnojimais pelkėj, bet užtai smagu.
Jonavoj irgi su bičiuliu lyg buvom nutarę lėtai prariedėt, bet per pūgą pradžioj pasivaideno, kad tas tipelis jau ten kažkur prieky, tai ir vijausi iki pat finišo. O jis pasirodo rymojo galiorkoj sau ramiai, mojuodamas fanams…
Šviežiausi įspūdžiai iš šeštadieninio Stirnu Buks treilo prie Rygos, Carnikavoj. Renginukas…. Jo ir išvis bėgimo lygį pas braliukus parodo dalyvių skaičius, taip sakant balsavimas kojomis. Šiame treilo etape, treilo, Karlai!, miško bėgimo!, ilgiausioje (31km) lūšies distancijoje dalyvavo 295 bėgikai. Ne registavosi, Karlai, o bėgo! Dar 595 startavo 22km (stirnos), 1554 – 13km (zuikiai) ir 989 beveik 6km (voveriukai). Susumuokit, jei norit patys ir palyginkit, jei norit, skaičiukus su riebiausio, maksiminio, bankinio Vilniaus maratono skaičiukais. Ne registruotų, o realių dalyvių!
O kur dar šiame Bukio etape vykęs kanikrosas, o kalnų karaliaus taurė, o komandinis turnyras, mokyklų čempionatas, … o mugė renginio metu, kur buvo net ir dešrų, nekalbant apie firminius marškinėlius. Tokių etapų bus septyni. Dar detalytė: trisdešimt vieno kilometro distancijoje buvo septyni! kontroliniai punktai su laiko matavimu. Prašom, kam įdomu nagrinėkit spitus, etapų laikus, kas kiek aplenkė ar praleido. Ei, LT bėgimo vadyba, aūūū!!!
Gerai ten buvo, smagu ir oras nuostabus, tikras toks pavasarinis šiemet. Smagiau bėgt pradėjom gal nuo dešimto kilometro, kai bėgikų minia jau išretėjo ir kadangi startavau labiau prie galo, pavyko nemažai ką aplenkt. Nebuvo trasoj labai techniškų vietų, keli statesni neilgi pakilimai, kelios balos kojom sušlapt, kas pageidavo, ir žinoma nubėgimai prie jūros. Va šitų, tai bijojau po pernykštės Nidos. Ten smėlis pasirodė labai klastingas, smigdavom vietom ik kelių. Čia taip nebuvo, o ir paties pajūrio mažiau, bet užtai keturis kartus… Paskutinis, ketvirtas buvo visai netikėtas, mat tingėjosi iš vakaro pastudijuot trasą. Čia, maždaug 26-tame kilometre ir baigėsi parakas, rizikos spaudžiant ne pagal jėgas kaina… Teko praleist stipresnuosius ir mūkintis tuos likusius iiiiiilgus penkis kilometrus iki miestelio. Ai, nu – tuo smagiau finišuot!
padugnini corsa 