100

Tas šimtas vežė dar dvi paras, tik šiandien atsibudęs pajutau, kad baigėsi ta pofinišinė euforija, ar kaip čia.. Nežinau pavadinimo tos būsenos, kai jau kažkas jau baigiasi, o viduj vis dar tame verdi. Tik šį kart labai ilgai užtruko ir labai dideliais burbulais kunkuliavo, nei namie nei darbe neišėjo net minimaliai susikaupt. Būna tas priešstartinis jaudulys, bet šįsyk pasirodė ryškesnis šitas – postfinišinis. Fain būtų psichologui kokiam numest, kad pakomentuotų.

 
Renginys buvo nuostabus. Nežinau, aiku kad IMHO, bet tokiam dideliam ir viešam bėgime nesu patyręs tiek pozityvo, tiek geronoriškumo tiek tarp dalyvių, tiek iš aplinkinių žmonių. Ar čia ta šimtmečio dvasia, ar čia mes tiek gerąja prasme jau sueuropėjom. Jau nekalbant apie būseną finišavus. Ir fygnia tas rezultas! Pažiūrėkit nuotraukose į finišavusių šimtininkų veidus. (Tų kur numeriukai raudoni, su juodais bėgo estafetę po 10km) Va šitaip laimingi žmonės atrodo, ir tie kurie juos pasitinka irgi. Kažkas tokio, nu! Ir tikrai čia tikrai stipriau už maratoną.
Pergyvenau, kad estafetininkai ir tų pramogų dalyviai, maišysis, žioplinės po kojom, ypač ten antroj pusėj, kai adekvačiai sureaguot yra sunku, bet ne – priešingai. Visi tik praleisdavo, pamodavo, palaikydavo. O tos savanorės merginos, ten kur aštrusis posūkis prie estrados !? Jūs nuostabios! O ten plačiąjam Vingio parko take prižiūrinčių tvarką šauliukų dialogas su užmaurojusiais į trasą poilsiaujančiais vilniečiais!?
-Atleiskit, bet čia varžybos, ar nebūtų sunku eit gretimu taku?
-Oi, o taip, mielai, jokių problemų!
Ir čia jau į pabaigą, kai bėgikų take likę tik pavieniai, ir tie labiau klibinkščiuotojai! Nu europėjam, nors tu ką. Tarpe pačių bėgančių geranoriškumo nesu dar tiek pajutęs. Aišku estafetininkų pasitaikydavo “keistesnių“ veikėjų, bet ir tie įsiliedavo ratas po rato.
 
Pati trumputė bet kontrastinga, dviejų kilometrų, aštuoniukės formos trasa pasirodė tiesiog ideali. Nors prieš bėgant tas x50 ratų baubas atrodė kraupiai, bet du kilometrai susiriesdavo tiesiog nepastebimai, net ir devintą-dešimtą bėgimo valandą. Sunkiausia buvo tas ilgas ratas po finišo iki maitpunkčio, ypač kai saulė įsispigindavo. Paskui vienas, du, trys posūkiai atsipūčiant parko pavėsy, ir viskas. Easy. Na beveik… 
 
Gal ten kokių organizavimo trūkumų ir daugiau buvo, bet jie dingo pozityvo bangoj. Gal keistoka pasirodė estafetės perdavimo zona.
Dar maitpunkty: reiktų aiškiai atskirt kur stiklinėse vanduo kur izotonikas. Kiekvieną syk kai prireikdavo to ar kito – loterija. Kartais išlošdavom. Ir ne, tai ne smulkmena. Ultroj, kai viskas ant ribos, ar už ribos, ne tas skonis ar kvapas gali visai rimtai sutampyt. Dideliuose gerai organizuotose maratonuose ant stalo prie stiklinių būna užrašas, o žmonės paduodantys iš rankos bėgantiems praneša ką turi: “Vanduo, vanduo, vanduo!“ arba “Izo, izo, izo!“. Ir viskas aišku tada.
Dar smagu tiksliai žinot ypač gale kelintas ratas. Galėtų kas šnipštelt nuo teisėjų stalo, kaip kad būdavo pavyzdžiui kad ir Pasvalio maratonuose būdavo.
Paskutinis, bet ryškiausias plėmas, bent jau man, iš šio šeštadienio: Tais sovietiniais visuotinio deficito laikais, per šventes į parduotuves “išmesdavo“ kai kokių gėrybių. Pvz. tirpstančios indiškos kavos, ar Maroko apelsinų, ar vengriškų konservuotų Globus žirnelių, ar, nepatikėsit, tualetinio popieriaus. Būdavo ten visokie vėmaliniai TSRS 70 mečiai, LTSR 25 mečiai, fasadus centrinėse gatvėse padažydavo… Ir ką? Ogi tą, kad dabar šimtmečio proga negavom, sorry, to šikpopieriaus. Tualetuose nebuvo nieko! Net gliansuoto reklaminio bukleto, net savaitinės programos, net laikraščio. Vandens, elektrolitų – prašom, wi-fi mieste kiek nori, net duše karšto vandens namie yra, net tos spalvotos, egzotiškai kvepiančios plastikinės būdelės yra, o popieriaus jose – ne.

 
O prireikė šį syk (tiesą sakant pirmą syk). Ištiko tikriausiai tas, ko bijojau ir buvau prisiklausęs baisiosiose ultrapasakaitėse: sustojo skrandis… Bet iš eilės: Patirtis tokio bėgimo beveik nulinė, todėl planelis buvo toks (visai be struktūros į tokį atstumą leisti buvo pernelyg baisu):
1. Neskubam, ypač pradžioj.
2. Tempas – 5:30 min/km. Sutaupytas laikas -poilsiui ir tualetui.
3.  Kas 10km maždaug – geliukas. Atsigėrimai kas ratą.
4.  W padeda: kartu atsikeliam, vietoj susiorientuojam situacijoj. Paskui W atvaro kokią 12:00, t.y. po šešių bėgimo valandų ir jei reikia, budi maitinėlėje. Šitas punktas buvo geriausias, ir galima sakyt išgelbėjantis reikalas. Neįsivaizdavau kiek padeda, žinojimas kad už tų dviejų km lauks mylimas žmogus ir kiek lengviau kai paduoda, o nereikia čiupt ir ieškot pačiam. Grinius apie tai kalbėdavo, žinau dabar, neperdėjo nė už aliumininį cnt. O kur dar finiše pasitikimo emocijos? Bus ką prisimint, kai dar labiau pasensim. Va tik ta atmintis jau… pirst…
 

Apie ką mes čia, a taip taip. Po pirmų ratų, (jų priminsiu – piam) atsirado jausmelis, kad lyg nedailsėta būtų, teperio lyg nepakako, bet jau nuo antro įšokom į ritmą 10:20 – 11:10 minučių ratui. T.y. 5:10 – 5:40 min/km, per greit truputį, bet lenktynių makalynėj sunku tiksliai kontroliuotis. Viskas bėgosi neblogai, aišku nuo maratono ima darytis sunkyn, bet taip ir turi būt. Ar kiek ir pilviuke ėme reikštis protestai grasinantys peraugt į riaušes. Stabteldavau atsigerti, bet tai negelbėjo. Apačioj po diafragma prasidėjo streikai. O čia jau nežinau, ar Coca-cola tikrai veika ar tik placebo, bet gavoj vis stipriau ėmė suktis mintis, kad kola padės. Tiesą sakant tikėjausi, kad jos bus maitinėlėje, kaip kad treiluose. Aaa! O iki W atėjimo dar geras gabalas… Maždaug 60-tam kilometre teko, užsidaryt būdelėj, prieš tai kuo žiauriausiai apdraskius šalia augusio, niekuo dėto klevo lapiją. Tokio barbariškumo priežastis aprašyta kiek aukščiau.

Vln 100

Apytikslis tempas šimtuke

Palengvėjo kiek, paskui teko rimčiau stot dar bent sykį, bet judėt pirmyn buvo galima, aišku be taip linksmai, ir aišku amen tai dešimčiai planuotų valandų. Be kelių minučių dvylika, ne W dar nėra, @#%k! Dar kiek būč stojęs, ir kaulijęs kokių pažįstamų kolos… Ratas, ir valio! – W vietoje!
Kola atsirado jau už pusės rato. Gurgiam, paėjėjam, kad neburbuliuotų pilvas galutinai ir…….. veikia! Atrodo tikrai veikia…
Bičiuliai trasoj ėmė sakyt, mol žiūrėk, jis vėl juda! Ir aišku nuotaika, ir mintys nuskaidrėjo, ir tų neišpildytų 10 val. pasidarė negaila. Nafyg, kam jos gi reikalingos, bėgam ramiai ir tiek. Ne, idealiai ten žemiau viskas nesusitvarkė, bet buvo tapo visai pakenčiama. O svarbiausia radau ritmą, kuris, bent kol kas vežė. Maitinėlėj stojam, atsigeriam, susidrėkinam, einam gerą gabalą iki va to suoliuko miške. Tada bėgam. Savo nuostabai pradėjęs bėgt aplenkdavau nemažai tų, kurie lenkė mane einantį. Suprantama, lyderiai ir kietesni estafetininkai jau buvo baigę, bet gi, vaikeli, jau 70km, jau šviečiasi viltis baigt.
Take liekam nedaug, tik mes – kantrieji.
-Kiek tau liko?
-Dešimt…
-Daug, man penki!
-O!
-Kiek tau?
-Trys…
Kaip tie kaliniai paskutinius metus bekalintys.
Lieka trys, lieka du, blyn negi tikrai paskutinis? Komentatorius garsiakalby patvirtina. Nesitiki…
Ten prie būdelių W paduoda trispalvę, matau pati prieky bėga link finišo, kad pasitikt. Tyliai, ramiai, be ovacijų, bet į glėbį ir su vėliava.
Happy end
 
100

100

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, varžybos ir pažymėtas .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

10 komentarų

  1. vg2run sakė:

    Sveikinu Marijau!!!! Gerai aprašyta! Ir dar geriau subėgta! O tas klausinėjimas ratuose kiek kam liko, lyg kalėjime – epic! 😀 😀 😀 Visus stebint bėgant 100km ratuose nuolat atrodydavo atmosfera lyg S. Kingo knygoje – Maratonas. Dar kart sveikinimai!

  2. Kiborgas sakė:

    Biski net su asara akyse pabaigiau skaityt. Labai dziaugiuos, sveikinu ir didziuojuosi.

  3. lapebega sakė:

    Žinai jo, suvirpino lūpą. Stipru. Labai. Labai žaviuosi – kas galėjo pagalvot, kad tiekai metų praėjus, 10 pavirs į 100. Hau. Norėč gyvai paklausyt.

  4. Bronius sakė:

    Ankstesnis pranešimas vadinosi Kernavės ekspresas, šis gerai skambėtų Vingio parko Nascar :D. Taip, tokia distancija skirta tikriems bėgimo narkomanams, kurių maratonas jau nebeveža. Nieko keista, kad taip uždozavus poveikis užsilaiko :). Vertinant iš žiūrovo perspektyvos, lyderių finišas buvo net įdomesnis nei daugelyje maratonų, kai viskas paaiškėja tolokai nuo finišo. Seitkalijevas nuolat mažino atsilikimą ir intriga išliko iki pat paskutinių ratų. Vedėjo darbas (S. Pociūnas) irgi patiko: nėra lengva sekti einamąją informaciją ir orientuotis, kas kokį ratą bėga, turint galvoje estafečių komandų ir dalyvių kiekį bei trasos rato trumpumą. Kaip tokių varžybų dalyviams savarankiškai susigaudyti, koks atstumas skiria nuo artimiausių varžovo, tai neįsivaizduoju. Nesusigaudė ir dviratininkas, lydintis lyderį. Seitkalijevas pralenkė Nausėdą, o dviratininkas dar kurį laiką lydėjo Nausėdą :). Kažin ar to dviratininko iš viso reikėjo. Dar nustebino kosminis estafetę laimėjusios Focus komandos laiko vidurkis: 10 km per 34,7 min!

  5. padugnini sakė:

    Joo, Seitkalijevo kova buvo graži, ypač kai iš apčiuopiamai arti matai kiek jiems pastangų tai kainuoja. Dėl dviratininko nesu tikras – mačiau tą momentą ir pamaniau kad Nausėda lenkė visu ratu iki to momento, todėl liko lydėt jį, o Ruslanas aplenkė tik pačiam gale?

  6. Bronius sakė:

    Kiek atsimenu, vedėjas pasakė, kad Seitkalijevas jau aplenkė, vėliau pamačiau atsivejantį dviratininką su telefonu rankoje. Matyt, jam paskambino ir pasakė, kad ne su tuo važiuoji. Bet iki finišo gal tik ratas ar kiek daugiau buvo likę. Seitkalijevas po finišo atrodė 10 kartų šviežesnis nei Nausėda. Gurkštelėjo vandens ir iškart davė interviu. O Nausėda nesilaikė ant kojų. Tai patirtis duoda savo, turbūt pradžioje protingai pataupė jėgas ar šiaip rimčiau pasiruošęs. Vietinės moterys silpnokai atstovavo – laimėjo viešnia. Tų profesionalių kaip ir turim, bet jos su tokiom distancijom neužsiima. Stiprių mėgėjų vyrų rezervai gerokai didesni. Gal ir distancija nelabai moteriška (atsiprašau feminisčių :)). Jei dar būtų dalyvavęs Sorokinas (rodos, bėgo estafetę), Grinius, Žlabys, būtų išvis jėga.

Komentavimo galimybė išjungta.