OWM2017

20170421_180812

Sunku pasidarė 36-tam kilometre, ten kur pasuki dešinėn pro Lazenkų parko galą. Ne nestaigiai, ne siena kokia, bet tiesiog pasijuto kad maratonas tikras. Ir dar pasijuto lygiai po paros, pirmadienį, kai darbų pabaigoj, betvarkant MR garso failą ėmiau ir knaptelėjau nosim, kaip archfako studentas per statybinės mechanikos paskaitą. Pavėluota nuovargio banga pasivijo ir užpylė, lėta tokia, bet pakankamai aukšta ir galinga.

 20170422_173040
Varšuvoj įsikūrėm gal pusę trijų, nutrenkėm daiktus ir išėjom su W numerių pasiimt, ir gal truputį po miestą pasižvalgyt. Kai vakare grįžom, telefonas džiugiai pranešė, kad nuėjome po 27956 žingsnius arba 21,7km (Samsunge įtaisyta programikė kuri labai rūpinasi mano sveikata, o ypač už papildomą mokestį). Tikriausiai panašiai ir sumaklinėjom šen bei ten. Nusivarėm kaip ciūciai aišku, bet buvo verta. Varšuva šauni, neslegia kaip kiti didmiesčiai ir ne tokia pasipūtus provincialiai, kaip… ne tiek to. Aišku centras bohemiškai blizga, bet kam ten jis išskyrus turistus įdomus. Pėstute einant pavyzdžiui į Šmuliovyznos rajoną pietų Pragoj, Varšuvos gali pamatyti daugiau. Beje ir mūsų hostelis vadinosi Šmulsonas. Šolom, gerbiamas Šmuli! Daug bomžų ir paukščių. Paukščių daugiau, labai daug ir jie drąsūs, nes varšuviečiai juos myli ir gausiai šeria. Antisanitariška? Už tai miela. Mes su W visada pasikalbam su vietiniais paukščiais, čia beveik iš rankų ima ne tik žvirbliai, bet ir kovai su varnomis.
Kad OWM maratonas puikiai organizuotas, kalbėjo visi kas buvo, galiu tik patvirtintinti visu šimtu proc. Ir tikrai nebrangus lyginant su… na tiek to. Ilgai galvojau, kokį čia priekaištą galima būtų įžnybt, į galvą atėjo tik kad teko kelias minutes palaukt prie dušų. Kelias minutes, Karlai! Prie dušų! Dešimt tūkstantiniame renginyje! Žodž po maratono jaučiuosi patenkintas ir lyg kažką TOKIO nuveikęs.
Dabar apie bėgimą. Šį syk daug baimės turėjau. Viena, kad tai po Vilniaus feilo, tai pirmas išbėgimas. Antra, kad gripas sufeilino pasiruošimą. Su šiais susitaikiau, nutaręs, kad tiesiog bėgsiu lėčiau – 3:30:00. O va dieną prieš išvažiuojant išlindęs nugaros skausmas buvo tikras siurprizas. Pasilenkt, atsistot, pradėt eit pasidarė šioks toks iššūkis. Laimė, pavykdavo įšsijudint, o eit kuo daugiau ir greičiau tuo lengviau. Šeštadienį anksti ryte išbėgau į 6 km žvalgybą ir pradžia visai nenudžiugino. Grįžęs laikrodyje padariau korekciją, kad vestų rytoj 4:00:00 valandų tempu. Čia blogiausiam variantui, o optimaliam – laikytis 3:45:00 peiserio.
Rytas buvo žžžžiauriai šaltas ir vėjuotas, todėl pasirinkau ilgas kelnikes ir rankoves (vėliau paaiškėjo kad per šilta buvo, nors apšylant ir pirmus kilometrus keiksnojau, kad nepasiėmiau pirštinių).  Su vyriška lenkiška kompanija dar snustelėjom ant kėdžių šiltame persirengimo kambaryje ir, kalendami dantimis per kiaurai košiantį vėją, nurisnojom į startą. Ten irgi įdomiai – maratono ir 10 km startas vienu metu, nuo tos pačios linijos, tik į priešingas puses. Abi distancijos kuo draugiškiausiai viena kitą sveikino, drąsino ir palaikė per tas kelias kvailas minutes prieš ir po starto, kai jaudulio tiesiog tiršta, o pajudėt pirmyn negali dėl minios.
Pirmus du kilometrus judėjome pakankamai lėtai, tada kai minia išskydo tiek, kad galima būtų apsidairyt, priešaky užmačiau peiserių balionėlius, tik neįžiūrėjau kokio tempo. Apie kilometrą gana sunkiai juos vijausi ir, ajajai, pasirodė 3:45:00. Tikrai negalima jų paleist, ypač pradžioj, kol bėgasi. Nejučia juos pralenkiau ir pamečiau iš akių. Tiesiog bėgau su srautu, gaudžiau įspūdžius (tokio dydžio renginy dar neteko būt), stengiausi neužskubėt ir neatsileist per daug. Daug kas lenkė, daug palaikymo, patogūs maisto punktai, dailūs miesto centro vaizdai, artėjo pusė… Nusprendžiau kad mano pusė bus po 25-kių km., kur sugriuvau Vilniuj.
22-ame kilometre laukė smagus nusileidimas žemyn, pati trasa pasuko atgal, o tada prasidėjo rimtesni reikalai. Pasirodo vėjukas niekur nedingo, tiesiog pirmą pusę jis pūtė nugaron, lenkiančių nebeliko, priešingai vis atsirasdavo sustojusių, einančių, ar tiesiog smarkiai sulėtėjusių. Oi žinomas jausmas… Čia dar pralenkė Linas, visas žvalus ir entuziastingas. Turi žmogus jėgų, nors dar oi kaip jų prireiks.
Toliau jau reikėjo kantriai atidirbinėt, bandyt nepamest tempo ir vaikyt iš galvos “atmazus”. Kur gi tas tiltas.., va jis! Oi ne, mle, dar ne tas… Dar du… Čia jau pasidarė aišku kad įveiksiu, va tas tiltas, 40-tas kilometras, viduj jau linksma, nors W laukusi visai prie pat finišo, sakė kad veide to linksmumo toli gražu nesimatė. Dar sakė, kad labai įdomu stebėt žmonių veidus kai jie artėja prie finišo ir jau kai jau išeina iš bėgikų miestelio.
Lyg  Remio šūktelėjimą nuo stadiono išgirdau ir viskas! Jausmas, panšus į pirmo sykio, senokai jau tokio nebuvo, vis rezultato norėdavosi. O kas dabar? Pasirodo dabar ne tiek daug trūko iki trijų trisdešimt. Net ir net per greit, kaip su tokia nugara.
 20170424_183934
Ačiū, broliai lenkai! Buvo puiku! Jei kas svarstot, tai pasirinkę pavasarinį Varšuvos maratoną greičiausiai nesigailėsit. Ar bėgsiu čia dar? Labai gali būt, bet juk dar yra Gdanskas, Krokuva…
Pasimatom šį savaitgalį Birštone, pažiūrėsim ar kojos atsigavo. O gal sakau kas vasarą į Piterį? Į Baltųjų Naktų maratoną?
 20170423_141512
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, orlenmarathon.pl, traumos, varžybos ir pažymėtas .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

3 komentarai

  1. Gintaras sakė:

    Kaip su pasitaupymu, tai šaunus rezultatas. Būtų kokia širšė į.., tai būtų dūmai parūkę.
    Bet geriau te galva ima viršų.

    • padugnini sakė:

      Pasitaupiau, bet ne kažiką būčiau ir pagreitinęs jei spausčiau; nepasiruošęs spaudimui.
      O tavo, Gintarai, kada startai?

Komentavimo galimybė išjungta.