VM 16 DNF. Nežinau…

Daug jausmų ir minčių, kai dėenefini. Paskui ateina bičiulių “Kas atsitiko?“, reikia kažką atsakyt…

Nežinau… Daugiausia tai puikybė prisidėjo. Šitoks erelis buvau kai links starto ėjau.., kur gi – juk trečias maratonas šiemet, kaip saulėgražą išlukštent keptą. O paskui aišku: per greit pradėta, per karšta. Jau Brode buvo aišku, kad antrąją pusę teks mūkintis kaip Kaune pernai ir pasidaviau tuoj už Gedimino tilto. Pasitraukiau ant šaligatvio, numerį nusisegiau… Iškart jausmas buvo toks, kaip kažkada iš pamokų pabėgus: lengva, gera, laisva, bet kartu vistiek kažkur giliai žinai, kad teks paskui atsiimt su visokiom komplikacijom. Bet ne dabar… Dabar viskas, nebėra pabėgta… Tik šast staiga ta miesto šventė, kurioje tiesiog kunkuliavau,  pasidarė tolima, svetima, atsieta. Dar nusiprausęs stojau pažiūrėt kaip finišuoja maratono lyderiai, klojau rėkiau. O šalia tuo pat metu abiem finišo vartais judėjo baiginėjantys pusmaratoninkai ir į antrą ratą atbėgę maratonininkai. Viešpatie, jau virš dviejų su puse valandos o jiems dar šitiek liko… Gaila, nes beveik nėr jiems čia finišo zonoj palaikymo, viskas laimėtojams, pusmaratonio finišuotojams. Pusmaratonininkai, tiesa, tie kurie bėga apie tris valandas ir virš irgi įdomūs. Įdomesni negu tie kūdi, treniruotais kūnais, kurie du kart anksčiau baigė. Didelis klausimas kurie jų čia stipresni? Ir aišku selfiai selfiai selfiai. Kilogramai selfių.

Ir iš vis, kodėl mes, kai kurie trokštam pralaimėt, ar tiksliau ne-laimėt? Pasitraukiam, prisitreniruojam kokią traumą ar tiesiog kokį psichologinį mandražą? Kad tik nusiplaut nuo tos kovos kur gali laimėt. Arba pralaimėt. Saugiau ten toj pilkoj, neapibrėžtoj zonoj? Bijom?

Dabar kokią mažiausiai savaitę nebėgsiu. Net į sportbačių pusę nepažiūrėsiu. O gal ir daugiau, gerokai daugiau. Nežinau. Noras bėgt dingo. Bėgikai žino apie ką čia, bet jis dingo ne ten už Gedimino tilto , bet gerokai anksčiau. Paskutinės treniruotės buvo kaip pastos stūmimas atgal į tūbelę. Ir maratono laukimas buvo toks kažkoks: kad tik greičiau ateitų praeitų ir pasibaigtų.

Nežinau… Tikiuosi čia ne tik įgimtas bum-šlept pesimizmas, tikiuosi kažkas bėgime per tuos metus išaugo, subrendo. Reikia išgrynint, nuvalyt tai kas svetima, ką bando įpiršt, priklijuot, prireklamuot. Savęs darymas, įvaizdis, pozityvas. Selfis.

20160912_124849.jpg
Čiau, nežinau kada susibėgsim. Va tik šv. Pranciškaus taurėj tai noriu bėgt. Širdis sako kad geras šitas bėgimas, o jinai retai apgauna.
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgisofija, varžybos ir pažymėtas .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

7 komentarai

  1. Lapkritis sakė:

    Geras parašymas. Mane jėgos apleido pradėjus antrą ratą. Dar sutikau kolegą po pusės, persimetėm keliais juokeliais apie rekordus ir greitąsias. 4:00 pacerius paleidau nes nebeištempiau, o bėgant Mindaugo tiltu galvojau, kad viskas, čia ir baigsis mano bėgimas. Tiesa, kažkaip pavyko susiimti, bet 2 maratonai per metus man buvo per daug. Antrąjį pabagiau valios pastangomis, nes kojos nebelaikė.

    • padugnini sakė:

      Tai tavo krūviai dideli, manau nerukus laisvai galėsi maratonus imt. Tiek kiek norėsi.
      Vis užmetu akį kaip ari Endomonde marių pakrantes. Repect, ten gi visiškas treilas…

  2. sauliusc sakė:

    Geras aprašymas, pagarba dėl valios pasitraukti, o ne “mūčytis“ antroje pusėje. Visi bijojo karšto Kauno, gavo dovanų vasarišką maratoną. Ačiū orams už tokį “fainą“ maratono krikštą 😀

  3. padugnini sakė:

    Kaži kaip čia su ta valia, antrą trečią dieną ima graužulys kad susimoviau, tada atrodė, kad išmintinga labai. Nu nėr gyvenime paprastų sprendimų 😀

    Smagu gan tapai maratočikiku, sveikinu! Susibėgsim kada nors 🙂

  4. jonas sakė:

    Niekas nieko neberašo…nei Padugninis ne Pingvinai….:(

    • padugnini sakė:

      Aha, apleido rašymo jėgos kažkaip. Bet tikiuosi netrukus vėl ateis, juk Kalėdos. Ačiū kad prisimeni. 🙂

      • jonas sakė:

        Taip, su naujais metais linkiu ir naujų Jėgų ! Sėkmės 🙂

Komentavimo galimybė išjungta.