Alytaus pus… pusmaratonis.

Alytus-love3 (iš pipedijos)

Kai nuošaliau pavėsiuky sėdėjom su Tomu, jau persirengę, užkandę, galų gale susitikę su kitais ekipažo nariais jis neištvėrė: “Ale bambam mes čia kaip senos bobos, nū…“ – ir nuėjo plot laimėtojams. Tiksliai! Įsiverkšlenęs buvau kaip koks penktas puslapis su anoniminiais komentarais. Vidinis kritikas nuo grandinės gavo progą nutrūkt…

O juk vis gerai, na bent jau mūsų nuotykiukai, palygint su nesusipratimais kuriuos kiti patyrė, vieni niekai. Ai ai, palaukėm vieni kitų valandžiukę.., aišku smurgsot permirkusiais ir dvokiančiais prakaitu drabužiais ne kaži ką, bet užtad nelijo, nesnigo, neperšalom.
Kad nesusipratimų gali būt nemažai, aišku buvo iš anksto, jie tiesiog užprogramuoti nesuvokiamai komplikuotoje renginio struktūroje.

Tiesa bandžiau nebambėt kai rengėjai nesugebėjo paaiškint kur galima saugiai palikt daiktus, ir kai pusmaratoninkams nedavė laiko matavimo čipų, nedavė jiems ir  žiogelių.., užtai didžiuliu autobusu važiavom į startą it kokios popžvaiždės – šešiese, bet kai kai aštuntam kilometre prieš tą dailųjį tiltą pastebėjau kad mano didysis (didysis, nes kažkodėl buvo dvigubai didesnis už į prastus) tabaluoja ant paskutinio nenupyšusio kampučio… Teko imt į ranką ir nešt didingai it olimipinį fakelą. Prie šito įdomaus užsiėmimo su laiku prisijungė ir didžioji varžybų dalyvių dalis. Va čia jau ėmė pramušinėt. Nors ne, dar ne… Pramušė ten apsisukime, 15-tam kilometre; tada jau buvau numerį tvarkingai sulankstęs, ir užsikišęs už, atsiprašau už intymą, už trūsikų gumytės. Šone kur, kaip man atrodė, turėjo būt sausiausia. Abiejų rankų prireikė atplėšt želiukui, o kišenių kuprinių ar dar ko neturėjau. Įdomu kaip tai padaro tie, kurie olimpinį fakelą neša? Jie tai jau tikriausiai fakelo nelanksto ir už gumyčių nekaišioja.

Ten apsisukime savanorė kamavosi bandydama užregisruot prabėgančiųjų numerius, tiksliau tai kas iš jų liko. Ag nujaučiu kaip šiltai ji po to dalinosi patirtimi su organizatoriais ir taip jiems ir reikia, ot. Išsitraukiau iš už gumytės tą pavidalą, kuris kažkada buvo numeriu, pabandžiau išlankstyt… deja – išsilankstė tik vieno iš trijų skaičių pusikė. Ar tai trys, ar tai penki, šeši gal… čia jau pramušė…

Ai, o dar prieš tai maloniai nustebino vandens punktas prieš kurį buvau nugurgęs tą želiuką. Viskas ok, matosi sustoję keli bėgikai, stiklinių pristatyta… Čiumpu vieną – tuščia, antrą – irgi. Whaaa??? Vanduo baigėsi? Na lyg ir ne, stovi artipilnis bambalys… Du savanoriai irgi stovi anapus stalo.  Klausiu pusiau pusiau akimis, pusiau žestais, pusiau tarptautine lesika… “Tygy inpilta“ – sako vienas jų. Galutinai sustoju, įdėmiai įsižiūriu ir akurat: viena iš stiklinių priplta, net sklidina. O aš čia putoju, šumacheris atsirado, lenktyninnkas… Taigi įpilta, nū, vienas žmogus – viena stiklinė – nū. Ko dar norėt? Pribėgai, sustojai, radai, pasiiėmei, išgėrei, padėjai, nū. Ko dar norėt? Nū apie orą dar paplepėt galima, bites…

Va trasa tiktai Alytaus puiki. Tiesa antroj pusėj beveik nebuvo nei žymėjimų posūkiuse, nei tų kas nukreiptų, bet nieko – tie kas nuovokūs, kelią rado patys. Kiti gi klaidžiojo atvirkščiai proporcingai savo nuovokumui, kai kurie visai nemažai. Gerai kad viskas gerai baigėsi. O jei per patį karštymetį ten kur vieškelis kasnors apalpęs kas būtų? Bėgikai ne visi telefonus nešasi, o kad ir turėtų, kaži kaip pirmą syki tame mieste būdamas nupasakotum kur greitajai prilėkt? Savanorių juk ten bebuvo…

Tiesą sakant  beveik viskame, išskyrus tilto ir takelių grožį gali rast priekaištų. Pradedant registracija, varžybų laiku, trasų išmėtymu, numeriais, nužymėjimu, vandeniu ir maistu, informacijos pateikimu. Tiesa, rezultatai surinkti operatyviai ir laiku. Žinoma čia tik bėgikiški pastebėjimai. Renginio šou pusės, piaro, pridėtinių verčių nevertinsiu, nors manau kad čia rengėjams pasisekė daug geriau. Vadyba laimėjo prieš bėgimą sausu rezultatu.

Pakaks bambėjimų, tikrai kaip bobos… Tikiu kad Alytaus pusmaratonis tikrai taps tradiciniu. Miestas tiesiog sukurtas bėgimui. Kad tik tie puikūs žmonės per mus bambeklius neprarastų entuziazmo ir iniciatyvos. Bėgimas tikrai įvyko, visi įgavom patirties ir kitąmet žinosim ką daryt geriau. Ačiū už jūsų pastangas!

Apie bėgimą patį. Teip sau. Tikėjausi geriau nubėgsiąs. Bet organizatoriai čia tikrai niekuo dėti, tik pats. Gal patingėjau, gal pabijojau spaust per karštį, gal tiesiog resursas per anas savaites išsemtas. Iš šito bėgimo desertinį žvyruotą kalnelį prisimint norėčiau. Persivertus pusmaratoniui į antrą pusę, šešioliktam kilometre kokiam staiga bac: baigiasi asfaltai ir trinkelės, baigiasi ūksmingi parkų takai, baigiasi paupio vėjelis ir prasideda įsaulėj įkaitęs, platus ir nelygus, dulkėtas tikras lietuviškas vieškelis. Nė menkiausio šėšėliuko, nė vėjuko, net akis spigina… Ir dar įkalnė… Nedidėlė tik pribėgus atrodė, bet padarius kelis žingsnius ir pastatėjo ir pailgėjo kartus kokius septynis. Nieko, persivertėm, kas pėstute, kas vaizduodamas bėgantį. Tikra avietė ant torto viršaus.
Už aštuonių dienų susitinkam. Kaip visada, standartiškai: Vilniuj prie katedros bokšto. Biski prieš devynias.
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, Pasiruošimas maratonui, varžybos ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Justas sakė:

    Puikiai aprašyta 🙂 Krizenau į kumštį skaitydamas. O tas “Tygy inpilta” tai pramušė išvis 🙂

Komentavimo galimybė išjungta.