Asveja. What you gonna do when they come for you?

Trečia mūsų Asveja, W, tiesa, šį syk išlėkė pas tėvus į Vilnių. Pernai labai neblogai pavyko pralėkt, todėl labai įdomu buvo pasilygint kokioj formoj esu dabar, nes viskas – šituo didysis ruošimasis Vilniaus maratonui baigėsi, lieka taper’is, krūvio mažinimas, saulėgražos kitaip tariant. Ale va nepavyko palygint. Tuo ir žavus trailas, kad kiekvieną sykį vis kitaip. Vis kitaip ir kiekvienose varžybose būna, bet traile ypač.

Net ir šalčiausių nervų kiborgui aišku, kad norėjosi pasiilgint pim pasigerint laiką, trasa juk nesunki ir ilgis pats tas priešmaratoniniam ilgabėgiui… Ir pasiilginau: +valanda ir dar keturios minutės. Turiu įtarimą, kad nebūtų pavykę net ir be nuotykių, nes nors iki Dubingių (apie 9km.) atlėkiau kiek greičiau, bet toliau pasidarė sunku. Kad sunku šiemet buvo sakė visi su kuo pabendravau po bėgimo, net senas vilkas Gintas, gal čia staigiai atšilęs oras įtakos turėjo, gal dar kokie fenšujui. Ir vėlgi, sulygint negali, nes trasoj buvo pakeitimų lyginant su pernykšte.
Jau tie pakeitimai… Kadangi dieną prieš šiek tiek panagrinėjau organizatorių žemėlapį, priešstartinio brifingo labai įdėmiai neklausiau, viskas ir taip aišku. Nors ir jei klausęs būčiau, tai nieko nebūtų pakeitę. Galvon įstrigo esminiai paaiškinti dalykai:
-Trasa aiškiai sužymėta.
-Kur išsišakojimas savanoriai nukreips.
-Trasos pagal spalvas, bet jei matote tik raudoną, vadinasi viskas ok.
Pirmyn! Kaip jau rašiau, iki į Dubingių atlėkėm su vėjeliu, už tilto laukė toks pikts kalniukas, kuriame galima sėkmingai aplenkt ką nors, paskui ilgas, lygus, asfaltinis-poilsinis leidimasis iki maitpunkčio tryliktajame kilometre, ,bet čia, miestelyje, laukė siurpizas… Užtels intrigų – viskas paprasta: savanoriui geltona signaline liemene ūžtelėjo šlapimas galvon ir jis ryžtingai nukreipė visą lyderių grupę dešinėn į laiptukus… Kietesni dar bandė priešintis, kad atsiet pernai.., kad tiltas gi ten… Ša! Bėgat kur parodyta. Na ir logiška – jei buvo parašta kad yra pakeitimų ir dar specialiai žmogus rodo, vadinasi taip reikia, matyt paskutinę minutę dar kažkas pasikeitė. Jau po visko girdėjau kad jie susizgribo, pasivijo, sugrąžino į teisningą kelią, bet ne mus, nabagėlius.
Įtarimas kad kažkas ne taip, tiesa, buvo ir su kiekvienu kilometru vis stiprėjo, bet apsidairius tiek prieky, tiek už nugaros matėsi bėgančių, o tiksliai pasakyt niekas nieko negalėjo. Dar galiukas ir pasidarė visiškai aišku, bet grįžt atgal pramės iš tos kilpos jau, nes nubėgta per toli nebuvo (buvome nukreipti į papildomų dešimties kilometrų, skirtų ilgiausiajai trasai, ratą).
Bjauriausia. kad vietoj greito ir lygaus kelio atkarpos teko balos purvai, žolės ir dar visas tikras, neperšokmas upelis. visiškai nebuvau tam nusiteikęs…
Na? Ir ką darysi, kai taip nutinka? Kai ateina blogumai? Pasimesi ar pakoreguosi planus? Žaviusi trailiškai vyruku, aplenkusiu mane, gaila nežinau vardo. Sužinojęs, kad bėgs papildomą dešimtuką, jis tik džentelmeniškai kilstelėjo antakį: “Ooo! Na ok, ką padarysi, taip nutinka…“ ir nubėgo ramiai tolyn.
O aš supanikavau gerokai. Ten, antrojoje maitinėlėje, kuri užuot buvusi tryliktame, atsidūrė dvidešimt antrame, iš to pasimetimo ėmiau tiesiog šluot vandenį ir maistą nuo staliuko. Tiesa tada dar visu 100 proc. nebuvo aišku, savanoris nelabai gaudė kas čia vyksta, ar tik apsimetė, kad negaudo, mes, grupelė bėgikų – tuo labiau. Sulaukę dar vieno jie nutarė, kad viskas čia ok, kad jokios klaidos nėra ir pasileido priekin. Nepuoliau griaut jų optimizmo, nors buvau viduj įsitikinęs priešingai. Be to ko čia labai pursloti ginčuose, juk esam jau už ežero grįžt tuo pačiu keliu pro Dubingius – virš dešimt kilometrų; stumtis pirmyn, tiesa toliau vos ne dvigubai, bet užtat laukia bent dvi stotelės ir nužymėta trasa.
Išsipūtęs nuo vandens, nukliuksėjau pirmyn ir aš. Nuo pirmų žingsnių pasidarė aišku kokią nesamonę padariau šitaip prigrūdęs skrandį… Sekantį km. dešimtuką lydėjo tokia štai vidinė drama: “Pirmyn pirmyn!“ -kvykavo protas: “Greičiau judėsim – greičiau baigsim!“. Pilvas gi ramiai atsakinėjo: “Ok, jokių problemų, judėkim… tik pirma biski pagulėkim, pavirškinkim.“ Su skrandžiu labai nepasiginčysi, visi drauge priėjom konsensuso lėtai lėtai bėgt su ėjimo pertaukėlėm.
Užtad kitose dviejuose maitinėlėse nieks beveik nebelindo, tik vandens šiek tiek.., bet ėmiau atsigavinėt. Toj bjauriojoj, gaudančioj batus, pievoj kelis žmones net aplenkiau, vėliau kur galima laisviau bėgt irgi. Taip ir baigėm… Guodžia tai, kad šių metų distancijos laimėtojo laikas gerom dešimčia minučių blogesnis už maniškį anų metų, kad į pabaigą visgi atsigvau, bet labiausia tai, kad visgi įveikta su visais papildomais atstumais. Nebuvo paprasta, ypač kai nesiruoši tam ir pradžioje rauni greičiau…
Zalia ir raudona

Raudonai pažymėta kur nukreipė, žaliai, kur turėjom bėgt…

Kažkaip šį sykį ytin daug klaidžiojančių buvo. Varžybų organizatoriai turi apie ką stipriai pagalvot, o jei kas klaustų pasiūlyčiau, kad esminėse dirbantys savanoriai turėtų atspausdintą popieriuj trasos schemą (tos spalvotos iš interneto pakaktų). Tai tikrai padėtų orientuotis kebliais atvejais. Apie tai, kad būtų geriau instruktuoti net nekalbu.
O bendrai viskas buvo super! Ypač išsimaudžius po visko ežėre. Dar vienas smagumas. kad lietuvaičiai ėmė teigiamai reaguot į bėgikus. Beveik visur kur buvo sodybos ar vilos, nuaidėdavo palaikymo šūksniai, žmonės siūlydovo pailsėt, obuolių ir vandens. Lietuvoj gyvent gera!
Ką kitąmet? Tikriausiai taip.., jamsim Asveją, tik gal jau ilgąją distanciją. Tikrai puikios varžybos, jei tik organizatoriai nepritruks entuziazmo.
Sekmadienį bėgam Alytuj, ar ne? Labai tikiuosi, kad ten viskas bus sklandu ir rengėjai pateisins savo ambicijas. Labai smalsu kaip ten tas jų naujasis tiltas. Geresnės progos jį apžiūrėt specialiai nesugalvosi.
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Pasiruošimas Vilniaus maratonui 2015, varžybos ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.