Maratono etiketas

 Klubo FB grupėj čia diskutavom kaip nesielgti maratone, kas labiausiai užknisa. Va toks tekstas susidėliojo:
Svarbus dalykas – turėt galvoje, kad kažkas bėga iš paskos ir galbūt net labai arti arba labai greit artėja. Netrukdykim greitesniam! Tai galioja ir pradžioje, kai iš euforijos dažnai imama pernelyg energingai manevruot lenkiant jau išsikvėpusius starto entuziastus, o ir vidury distancijos prieš darydami staigesnį manevrą mestelkim žvilgsnį per petį. Tas pat galioja ir sunkiaisias momentais: visai ne gėda truputuką ir paėjėti, kai atsitrenki į “sieną“, bet juk niekas netrukdo tada truputį pasitraukti iš pagrindinės trasos trajektorijos, ar ne?
Finiše geras bėgikiškas tonas reikalauja visų pirma paspausti laikrodžio stop mygtuką ir po to kuo energingiau pasitraukti tolyn nuo finišo zonos. Leiskime ten prieš kameras pasimaivyti ir kitiems. Žinoma šiuo “dramatišku“ momentu daug kas iškrenta iš galvos, bet čia jau būtų savanorių pareiga mandagiai parodyti finišuojančiam dėmesio, nukreipti jį teisinga linkme.
Kartais erzina kai ytin įkyriai “prisiklijuoja“ už nugaros. Tačiau tai gali būti sąmoninga varžovo taktika, o ne tik įgimtos charakterio savybės. Ir tai visai legalu, juk lenktynės. Labai gera išeitis jei su tokiu varžovu pavyksta sutarti ir pakaitomis pavesti vienam kitą. Gali suerzint ir toks labai akcentuotas varžymasis, kai kas nors ima neleist lenkt, demonstratyviai užbėginėt priekin ir pan. Bendrai, jei varžybose kažkas erzina, tai nėra blogai – tai reiškia kad dar liko jėgų ir galima nubraukt nuo tempo kelias sekundes. Blogiau kai viskas dzin…
Šitas siejasi su antru svarbiu dalyku maratone: nešvaistykim energijos! Prireiks jos visos, ypač nuo 33-čio km. Stenkimės nepasiduoti priešstartiniam erzeliui, neužsiplėškim pradžioj, nesivelkim į bereikalingus varžymusis. Keep calm, keep your pace! Kartais ištinka vidurio maratono euforija: “Wau kaip lengva, o jau pusė nubėgta, that’s easy…“ Nope! Dar bus…
Ausinės bėgiko ausyse, man yra ženklas, kad jis manęs negirdės, o gal būt tiesiog demonstruoja nenorą bendrauti. Taip, lenktynėse turim tokią teisę. Turėkim tai omeny kalbindami kitą. Nenoras bendrauti varžybų metu ar prieš jas –  ne pasikėlimas, o susikaupimas.
Na dar su starto zonom kaip ir aišku: reiktų stot pagal pajėgumą, orientuotis į pacer’ių balionėlius jei tokie yra ir jei tą savo pajėgumą žinai. Visgi aklai pasitikėt pacer’iais irgi nereikėtų, jei irgi žmonės. Visada reikia turėti B planą.
Ai nu ir nevėluokim į startą!
Sėkmės!
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgisofija, Iš gamtos stebėjimų..., Pasiruošimas maratonui, varžybos ir pažymėtas .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Dainius sakė:

    Truputį papildysiu pirmą punktą: žiūrėkim, kur spjaunam burnoje susikaupusį turinį. Nes kai jau pirmam kilometre lenkiant išsikvėpusį starto entuziastą gauni ant kojos žalią skreplį, sugadinta būna viskas: pasakai daug bereikalingų rusiškos kilmės žodžių taip pasielgusiam, išsimuši iš ritmo ir visą likusią trasos dalį mintyse keikiesi. Žinoma, visada galima spjauti atgal, jei nuo to bus lengviau. Bet juk čia kalba apie etiketą.

Komentavimo galimybė išjungta.