Kas ta Ropėja?

Pagūglinau, pasirodo ne Ropėja, o Ropėjos – kaimas ir nieko toks miškelis. Žinosim dabar.

Nakvojom su W Vilniuje, todėl į startą atvažiuot neskubant buvo aibė laiko, dar ir baravyko buvau sustojęs pakeliui pasiimti, bet jo nebuvo.

Starto vieta prabangios gimnazijos stovyklavietėj, labai patogiai. Oras – rūkas, drėgmė, bet nešalta. Totilas iškart prišoko: “Ei ką bėgi? Registruokis grait septyniems kilometrams, prizas garantuotas, sportbačiai… Ką? Ne? Jau užsirašęs? Nu tada skambink visiem pažįstamiem, da spės iš Vilniaus atvaryt“. “Gerai“ – paskiau, bet nepaskambinau… Nieks, atrodo taip ir nepanoro smulkintis su su tai septyniais, visi nori daugiau bėgt, na gal ir teisingai, miške reikia ilgiau pabūt.

Šeštadienį, tiesa, irgi šiek tiek pabuvau. Klebonišky tradicinis Kauno BMK rudeninis 10km. Labai jaukus, ramus kasmetinis renginuks. Norėjosi palyginti, kur esu palygint su pernai ir pasirodo visai pusėtinai – greičiau nei pernai, bet dar ne taip greit kaip norisi. Tik sunkokai, sezono pabaiga jaučiasi.

Žodžiu, bėgam po tas Ropėjas savo 29km, greituoliai nulėkė sau, mes irgi išsieiliavom į ilgą eilę, trasa lygi, nesunki, vietom tik takelių miško, kur kojukes atidžiau dėliot reikia. Artėju prie antro maitpunkčio, tiksliau prie to paties pirmo, nes bėgimas sugalvotas tokiu “∞“ ženklu, todėl vidurį kertam du sykius, kur ir įrengiama stotelė. Visai patogų sau kreiserinį tempą susiradau, darosi aišku, kad jėgų iki finišo kaip tik pakaks ir dar bus galima pasispardyt. Jei tik ko nenutiks žinoma.

Platus lygus vieškelis, aha, štai ir žymėjimo juostos. Prilėtinęs apsidairau – rodyklės rodo labai staigų posūkį kairėn. Truputį ne taip įsivaizdavau, stabteliu, įdėmiai dairausi – ne, jokių kitų rodyklių nėr, vadinasi sekti reikia raudonu žymėjimu. Sukuosi, bėgu. Vėl pagaunu tempą, abejonės sklaidosi, tik staiga iš tolo matau priešais artėjant bėgiką… Taip, ne grybautojas, mūsiškis su numeriu… (Na įsivaizduojat jausmus, kai susitinki priešinga kryptin, bet ten pat bėgantį tipą? Juk vienas iš mūsų dviejų tikrai “durnelis“…) Sako, neteisingai pasukom, į tą pačią kilpą antrą kart pasukom. Pritariu, nes takas aiškiai jau bėgtas… Keli trumpi, visiems gerai žinomi, tarptautiniai frazeologizmai tyliai po nosimi, apsisuku bėgu paskui naująjį vedlį. Pikta – būsiu kokias penkias minutes mažiausiai praradęs, o kolega dar daugiau… Visai netrukus matom priešais atitursena jau visa grupelė su numeriais. Mano kolega trumpai paaiškinęs padėtį nubėga savo keliu, o grupelė autoritetingai mojuodama į savo Suuntais pareiškia, kad viskas čia OK, tuoj tuoj va bus tas punktas. Suuntas man autoritetas, pats tokį turiu, tik, gėda prisipažint, naviguot juo dar nemokau; todėl dar sykį sukuosi 180-čia laipsnių, bet dabar dar piktesnis. Atsiplėšiu, raunu pirmyn… kokį gerą puskilometrį, žiū – iš priešakio dar grupelė numeriuotų jau su Nadia R priešaky… Šitie jau griežtai pareiškia, kad tikrai pasukom  ne į tą kilpą. Sukuoso dar sykį, šį kart frazeologizmai kiek trumpesni, bet žymiai aštresni. Vėl atsiplėšiu naujos grupelės priekin, matyt adrenalinas stumia. Žinoma visiškai netrukus jos, naujoji ir senoji grupelės, susitinka, kyla energingas pasikeitimas nuomonėmis apie bėgimo kryptis, raudonas rodykles ir lenktynių organizatorių ateitį, bet jau neklausau, lekiu tiesiai atgal prie vieškelio, o ten jau organizatorių vaikinukas su dviračiu viena ranka nuiminėja klaidinančią žymėjimo juostą, kita laiko telefoną ir rėkia į jį kad neteisingai nubėgta, nereikėjo čia sukt…

Už kelių šimtų metrų, iš tikro – sankryža su tuo nelemtu maitinimo punktu, kurį greit nusiaubiu. Na va, dabar jau viskas ok, lieka kokie niekingi 8 km, sušokęs adrenalinas varo pirmyn netikėtai geru tempu. Grįžta tas lenktynių pabaigos draivas. Vienas kilometras, antras… staiga susivokiu, kad jau senokai nemačiau raudono žymėjimo… Hmm.., ir kelias neišdraskytas treiliniais batais…. O tai tau… Tas begalybės simbolis trasos formoje pradeda įgaut naujų prasminių niuansų. Truputį lėtindamas bėgu dar pusikę kilo – kelias šakojas, siaurėja, veda į tankmę. Apsisuku dar sykį, jau penktą kart įskaitant tą pirmą staigų klaidingą pasukimą kairėn.

Visai netrukus sutinku atbėgančius Gintą ir dar vieną iš treilininkų. Stabtelim tartis. Bėgam aiškiai klaidingai ir jau pakankamai ilgai, grįžt toli, todėl nutariam judėt kuo tiesiau finišo kryptim. Laimei vyrukas turi Suunto ir moka juo kaip reikiant naudotis. Taip ir darom, Suuntas juk mums autoritetas. Risnojam, bet greičio jau nebėr, noro plėšytis irgi… Netrukus, kaip trailininkas ir spėjo įsimušam į 7km trasą dar truputis jau esam teisingoje. Čia mus pasiveja ir pralenkia Nerijus, vienas iš sutiktų neteisingoje kilpoje. O man visai baigiasi parakas. Į finišą beveik ateinu pėstute. Bet, valio! Pagaliau baigėm.

Siaubingas apetitas, užsimiršęs vos vienas nepraryju visų finiše padėtų vaišių.., bet užtai už kelių minčių grįžta energija, atrodo vėl galėtum bėgt, bet ačiūdie, neteikia. Džiugiai dalinamės įspūdžiais su kitais finišavusiais paklydėliais, žvengiam.

Labai dėkingas treilininkui, berods, Egmontas vardu ir bičiuliui Gintui už suorientavimą ir kompaniją, be jų dar mažiausiai kelis km būč prisidėjęs.

Vietoje 29km išėjo 32, bet juk taip linksmiau ir patyrimo visokio daugiau. Dviejose vietose nuklydau. Pirmojoje labai klaidino žymėjimas, antrojoje pasirodo pražiopsojau posūkį kairėn. O gal ten ir rodyklė kokia viena kita “nurinkta“ buvo. Pastebėjau, kad mūsų trail trasose sunkumai susiorientuot atsiranda kai bėgi plasniu vieškeliu ar plentu, ten sudėtinga pažumėt

Išvados:

Ein – labai naudinga turėt navigacijos prietaisą tokiose bėgimuose ir geriausia su įvesta trasa. Ir mokėt juo pasinaudot aišku. Ir telefoną visgi pasiimt :), kaip ir reikalavo organizatoriai.

Zwei – valgyt trasoj. Buvau numatęs kas 10 km užkąst, kadangi numatyta trasa nesiekė 30km valgymus numačiau du. Kelias va taip, netikėtai pailgėjo, bet 30-tame km nevalgiau, nors ir turėjau atsargos. Užtai ir lūžau finiše.

Drei – trail bėgimai smagiausi! *


 

DSC_0313

Su rudeniu šitaip būna: dar ne, dar ne.., o paskui, žiūrėk, jau seniai – jau… gilus ruduo su visais grožiais. Ir taip visada, taip kasmet…

 

* – išskyrus 21-mą ir 30-tą kilometrus**

** – čia kaip kada

 

DSC_0314

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, varžybos ir pažymėtas , , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

4 komentarai

  1. Bėgiko dienoraštis sakė:

    Ech, smagus tas trailas. Gaila, kad organizatoriai taip ir nepasimoko iš savo klaidų, bet reikia tikėti, kad su laiku viskas bus tik geryn.

  2. Gintaras sakė:

    Buvau tikrai nustebęs, sutikus priešpriešiais. Pirmas kartas. Tikiuosi – ne paskutinis.
    Mūsų kolega visa galva sumanesnis pasirodė. Iš tikro, reikės pasižaisti su tuo laikroduku.
    Buvo, kurie pastebėjo tą posūkį apie 22 km, reiškia yra ir mūsų kaltės. Dėmesys į pabaigą stipriai krenta. Kai kur, posūkyje buvo 3 rodyklės, o čia, matyt, tik viena, nusususi.
    Iš pradžių buvo kiek apmaudu, nuotaika nukrito, pasidaviau pabaigoje. Gal ir jėgų nedaug liko. Pasiruošimas šlubuoja, atrodo. Suprantu ir organizatorius. Pradžioje sužymėti trasą, ne 10 km.
    Mes patiriame malonumą ir greit išvažiuojame, o jiems dar mišką sutvarkyti.
    Na iki susitikimų geriau prie starto linijos. Laimingai.

    • padugnini sakė:

      Ač, Gintai, tau irgi.
      Taip, organizatoriams yr ką veikt. Didžioji dalis visų trasų sužymėta tiesiog puikiai. Kelblumų kyla tik kur didesniu plentu bėgi. Ten nėr kur tų rodyklyčių kabint + dar klaidinančių ženklų (ne mūsų) būna + buduliai vieną kitą nuima…
      Ai sugalvosim ką nors ateičiai, tiek šviesių galvų 🙂

Komentavimo galimybė išjungta.