1-ma savaitė. Mėgėjai vs profesionalai 2

1-ma savaitė iki maratono (pasirengimas varžyboms)

aerobinė su pagreitėjimais (8×100)          -11,5km
VO2max (3×1600)                                        -14km
atstatomasis su pagreitėjimais (6×100)   -9km

ilgabėgis                                                          -20km
išviso per 4 treniruotes                               -54,5km
+Ažuolyne bendrafizinis -1val.
+Dainų slėny laiptais aukštyn-žemyn laiptukais -1val.
Va dabar tai jau viskas. Liko tik paskutiniai simboliniai užpakaliuko kryptelėjimai maratono savaitėje. Pirmą sykį pavyko “padaryti programą“, na beveik pirmą. Trumputė viena dar buvo.
Programą copy paste būdu paėmiau iš “Maratonas pažengusiems“ knygos. Tą pačią mažiausią, pačią pirmą. Pagal ją per septyniolika savaičių pasiruošimo nubėgt reikėjo 1239 km; nubėgau 1221km. Endomondas tiek užregistravo. Gal realiai ir daugiau biski, nes dar per klubo treniuotes salėj ir aikštelėj kažkiek prisideda. Gana preciziškai programos laikytasi, ar ne? Iš tikro nevisai, bet apie tai gal vėliau, po… Ir užteks apie tai, antraip prasidės giliamintiški svaičiojimai Hamleto dvasioje: “To run, or not to run…“

Taip pat giliamintiškai galima papostringaut apie tai, kas gi tas profas yr ir kuo jis nuo mėgėjo skiriasi. Matyt tam tikru periodu treniravimosi visiems mėgėjukams tokios mintys užeina. Man irgi… Teoriškai viskas paprasta: mėgėjas moka, o profas gauna. Viskas.
Ne, ne viskas! Dar yra skirtumas, kurį gali tik savo akim ar net širdim pamatyti. Kaip kvapas ar skonis, kurio nepapasakosi, turi pats pajust. Va kažką tokio pavyko pamatyt penktadienio vakarą, kai po darbų ir kasmėnesinio pasimatymo su žmona spurginėj specialiai nulėkiau pasižiūrėt vyrų 5000m bėgimo. Remigijui pamojuot, nes žinojau kad jis bėgs. Na ir kas, kad ne super lygis ir kad stadionas tuščias – užtai gali iš ranka liečiamai arti viską stebėt. Ir buvo verta…
Pats bėgimo siužetas nuvalkiotai klasikinis, kai gerietis pradžioj atsilieka, paskui seka atkali, permaininga kova ir pergalė paskutiniu momentu. Nusaldintuose filmuose tai nuobodu, pamatyt gyvai, va taip, netikėtai, savo miestelyje, eilinį penktadienį – visai kas kita. Favoritai buvo trys: kiečiausias latvis, paskui Valdas ir Remigijus, nors 5k ne visi jo dabar distancija.
Bach, startas. Latvis rauna priekin, Valdas iš paskos, Remigijus – jam už nugaros. Antras , trečias ratai – latvis vis labiau atitrūksta. Bėga greitai ir lengvai lengvai, Valdui lyg kažkas ne taip, kažkas jį stabdo.., tai stabdo ir Remigijų, net jei jis tikėjosi “patinginiaut“ už nugaros bent kurį laiką. Stadione – tyla. Dar ratas ir Remigijus lenkia Valdą, bet atstumas nuo latvio vis didėja, dar keli ratai ir skirtumas tuoj sieks teisiosios ilgį… Nusileidžiu iš tribūnos į aptvertą zoną apačioj stadione visai prie finišo, girdžiu kaip Rasa ramiu balsu ragina:  “Remigijau, laikyk nepaleisk!“…   Dar ratas ir atstumas kiek sumažėjo… O gal tik pasirodė? Ne! Маžėja ir toliau… Stadionas atgyja. Lieka trys, berods, ratai, Remigijus tiesiojoj lenkia braliuką.., braliuks kaunasi ir kitam rate prieky vėl jis. Skambina paskutinį ratą ir tada Remigijus rauna… Užteks kvapo? Tolimiausiam stadiono kampe jis jau atitrūkęs tiek, kad varžovas “lūžta“, jokio šanso pavyt. Tiesioji, finišas –  kas gali rėkia ir ploja, aš irgi… Emocijos užplūsta…
Va čia ir pamačiau “tai“, tai kuo skiriasi mėgėjas nuo profo. Ne, iki finišo buvo tiesiog varžybos, o iškart po to pamatai kiek realiai tai kainavo. TV operatoriai visada mėgaujasi šitais dramatiškais pofinišiniais momentais, bet per ekrano stiklą net labai sulėtintai nepamatysi to, ką pamatai gyvai iš ranka pasiekimo atstumo. Nebuvo čia nė kvapo to mėgėjiško selfinio strykt-pastrykt-fotkinkit-mane-aš-įveikiau… Buvo linkstančios kojos, smukimas žemyn, seselė chalatu, kolegė bėgikė vos ne ant rankų tempianti į šalį, į pavėsį. Tylus dejavimas ir paskui pamažu atsirandanti sąmonė akyse. Ir šypsena. Vis platėjanti… Suvokimas, kas įvyko… Tada jau sveikinimai, apkabinimai… Dar vėliau lengvas draugiškas prasibėgimas basomis per futbolo lauką kartu su tik ką buvusiu varžovu.
Kiek sugebi išsikraut?, va kur klausimas…
Susitinkam maratone, už tik šešių dienų.
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, Pasiruošimas maratonui, varžybos ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

6 komentarai

  1. Nu ar gražu. Apsiblioviau darbe va taip prie monitoriaus, nu. Padugnini, ale jūs kažkaip taip aprašyt mokat. Mačiau, filmuotą medžiagą Remigijaus bėgimo, bet vistiek.
    Sveikinu su įvykdyta programa, čia jau labai daug. Gero maratono! Ten ir susitiksim 🙂

  2. lapebega sakė:

    Gerai čia apsakei. Pro moka save spaust iki dugno.

    • padugnini sakė:

      Aha, ir tai daro įspūdį, jei pasitaiko proga iš arti pamatyt. Nesuvaidinsi tokių momentų.

  3. Gintaras sakė:

    Lyg aš ten buvau ir midų gėriau.
    Ačiū už įtaigų pasakojimą.

Komentavimo galimybė išjungta.