6-ta savaitė. Majuvka Tapeliuose ir stabdis. Šiška

6-ta savaitė (pasirengimas varžyboms)
atstatomasis                        – 7.5km
7,5kmVO2Max (4x600m)     – 11,5km
ilgabėgis                              – 20km
varžybos                              – 20km
 išviso per 4 treniruotes     – 59km
+Ąžuolyne bendrafizinis    – 1,5val
Nukritimas kažkoks. Kilometraže ir nuotaikoj. Aišku, atsigaut po miško, paskui mamos diena, dar kitą dieną kanalizacijos vamzdžio keitimas. Bet svarbiausia parako nebėr bėgt, atidėliojimai ir pasiteisinimai laimi. Na, bent jau iki šiandien…
 …..
O penktadienio Miško trasa nustebino. Pirma – lengvai šokiravo žmonių kiekis renginy. Atvažiavau miškan su W, A ir Do, tikėdamasis, kad kaip ir ankstesniuose šių metų Trailo taurės bėgimuose susirenks krūvelė tų, kurie žino ką čia daro, staigiai atliks tai ką reikia ir baigta.., bet ne šį sykį. BUM-BACH renginys! Nesakau, kad blogai, sakau, kad nesitikėjau tokio masto.
Kitas nustebimas jau visai malonus. Nesu dalyvavęs taip sklandžiai sustyguotame bėgime. Organizatorius tiktai žinojo ką daro. Ir viskas nuo pat pradžios, kai nurodo kur statyt auto, paskui nukreipia prie konkretaus registracijos stalelio pagal distanciją ir viskas savo laiku, be gaišaties įvyksta, ir apie viską smulkiai informuojama. Gal trasoj ir buvo kelios galimybės, užsvaigus nuo bėgimo, kažkur pamest orientaciją, bet painesnėse vietose savanoriai aiškiai rodė kur sukt, puikiai padavinėjo vandenuką, reguliavo judėjimą net finiše, kad nebūtų strigimų su selfiais ir pasimaivymais. Ir mediniai-ekologiniai medaliai liuks, namuose nusiėmiau virvelę, iš medalio išeis puikus padėkliukas kavos puodukui, o virvele kokį ekologinį pomidorą parišim.
Penkios vilko letenos iš penkių. Reiktų gal už tą 2 eurų stiliaus murzliną grikių košę kokią pusę letenikės atimti. Pypai komufliažiniai iš sofų kariuomenės padalinių su lauko virtuve… Bet užtat tikras espresso ir pirtis vis po tuos pačius du pinigus atpirko aną nesusipratimą.
…..
Lyg ir nesidrėskiau labai Kauno pusmaratony, bet visgi nuovargio buvo prisikaupę, todėl pirmą pusę miško trasos planavau bėgau tykiai ramiai, antrą – pagal situaciją pasikandžiot. O ir  pirmas ratas nuramino – sudėtingumų nebus, nors tikėjausi kažko treiliškesnio. Prigąsdino ten su Sapiegynėm kalniukais ir naktiniais apledėjimais.  Gal taip ramiai ir tykiai ir būčiau baigęs, bet prieš apsisukant į antrą ratą žybt ir palenkė vienas vaikis (jį, ytin garsiai porinantį apšilimo ir varžybų teorijas pastebėjau iškart po starto ir kiek atokiau nusprendžiau laikytis. esu mat labai šeškiško charakterio, ypač kai adrenalinas muša). Finišo tiesioji, fotografai žmogų paragino, o gal šiaip nuo kalniuko nuriedėjo. Irgi viskas ramu būt, tegu lenkia jei greitesnis, gi daug kas lenkiau, bet ne – šast taip ir užkišo… Подрезал, užpjovė kaip rusai sako. Aišku gal man pasivaideno, gal nieko tokio jis net nenorėjo, bet, man senam šeškui, nepatiko šitas manevriukas, užvirė viduj apvirškinti pusryčių dribsniai su balta kava…
Tadu įmečiau truptį “nitro“, nes vaikinuks aplenkęs taip ir netolo priekin, imu lenkt,  bet ne – ne tas atvejis… Nesiduoda, rauna priekin. Na, ok, ok, rauk jei taip nori, vesk. Pristabdau stoju iš paskos, nes takas siauras… Brač, lėtina ir jis. Pabandom taip… na ne, per taip lėtai. Mažytė smėlinė kalvelė, vėl spusteliu.., ir vėl tas pats – nesiduoda lenkiamas.  Ir vėl pristabdau, vėl stoju už jo į taką. Gal pristabdau biski ir nedraugiškai, per staigiai, bet visai nenusiteikęs šįsyk petis į petį su kažkuo bėgt, o ir trasa miško nelabai tam patogi. Deja tas pats: arba jis specialiai prilėtina, tauposi ar išsikvėpė, o gal čia tik mano paranojos, bet šitaip per lėtai! Ir iškart už nugaros bėgt sunku, nesimato kas po kojomis. Vėl kalvelė, šį kart ilgėlesnė… Šį kart lyg ir atitrūkau, bet užtikrintas tuo nebuvau, todėl visą antrą ratą kai tik pasigirsdavo, ar greičiau pasivaidendavo, kad kažkas artėja iš paskos, vis paspausdavau. Apsigręžt atgal, pasitikslint mat blogas tonas.
Tokia tad linksmoji antroji dalis buvo. Nepasakyčiau, kad labai pagreitėjęs būčiau, bet antram rate aplenkiau nemažai kompanijos, kuri į galą sulėtino. Prieš 16 km maitpunkčio priartėjau prie Nadieždos R. Man čia visai lygis. Plastmasinė gėlytė ant torto buvo tas juodaodis bičas. Jį aplenkiau jau visai prieš finišą. Kas, kad jis visai ne bėgikas. O man kas, aš to gi galiu nežinot visai, užskaitau jį kaip kokį kenijietį. Va teip!
Galvosūkis
Čia va naujasis mano varžybinis batas:
DSC_0022
Nors ne, visai ne šitą vaizdelį parodyt norėjau. Va jo padas. Matot rombinę skylukę vidury?
DSC_0023
O čia konkorėžis vardu Šiška. Irgi biski rombinės formos.
DSC_0024
Klausimas:
Ne ne, klausimas kur konkorėžis įstrigo miško trasos metu būtų per lengvas.
Tikrasis klausimas yra: kiek kilometrų mudu su tuo Šiška bėgom kartu?  A?
Nejutau jokios kompanijos bėgdamas visiškai. Pakeleivį, Šiška vardu, aptikau tik Kaune, kai valiau žemes iš batukų. Dar ir papūkšt gerokai turėjau kol iškrapščiau rombą iš rombo.
 …..
Pasimatom šeštadienį Vietrine, arba sekmadienį Trakuose. Va ten tai rausim…
Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, Pasiruošimas maratonui, varžybos ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

4 komentarai

  1. Dainius sakė:

    Bet tai jau visai lygis: ir Nadiežda, ir kenijietis, ir dar piemenys kažkoks… Tai kas bus Trakuose, kai rausi? 🙂 Liuks.

    • padugnini sakė:

      Ai, gi žinai, kas mums miško žvėreliams uodegas pakels. Arba mes patys, arba viens kitam..

  2. Arijus sakė:

    Nu taip, juokinga situacija, todėl reikalingi geri sportiniai batai , kad būtų komfortabilu kojai bėgti.

    • padugnini sakė:

      Juokinga tik tiek, kad šikos ir pado forma taip sutapo. Šiaip šitais NB batukais labai patenkintas. Afygiennai lengvi ir patogūs.

Komentavimo galimybė išjungta.