10-ta savaitė. Sapiegynė 911

10-ta savaitė (laktato slenkstis / bendroji ištvermė)
atstatomasis su greitais 6x100m intervaliukais  – 13km
varžybos                                                             -12km
ilgabėgiai                                                            – 52km
išviso per 5 treniruotes                                        – 77km
+baseinas             -1val.
+salėj bendrafizinis – 1val.
vėlykinis sniegas

Vakar, kai atsisėdęs su laptopu pabandžiau elegantiškai užsimest koją ant kojos, šast ir pasijuto, kad šeštadienį šis tas buvo. Maudžia. Maudžia ir tuos didžiuosius raumenus ant kurių sėdima. Tai reiškia kad vakar buvo linksminamasi… Visada gi taip, ar ne? O ir vakare, kai reikėjo išbėgt 32km ilgabėgio, išgirdau tokių aršių atsikalbinėjimų iš savo tingiosios pusės, kokių jau seniai buvau negirdėjęs.
Marius perspėjo kad po pirmo kalniuko bus siurprizas, bet tai aišku išbyrėjo iš vatinės galvos. Atvažiavau ankstėliau, net neiškart radau starto vietą, nes aikštelė buvo dar tuščia. Todėl buvo laiko pamaklinėt, perdrėkusioj Sapiegynėj. Pakilau į tą pirmąją kalvelę. “That’s it..!? Ir viskas?“-pagalvojau. Statoka, siauroka ir kelius nuvirtusius medelius reikia perlipt, bet išgąsdint tai gali nebent kokią velykinę bobutę su kašiku žalių kiaušų, kažkur nudėjusią akinius, todėl netyčia sumaišiusią troleibusus ir vietoje Kalvarijų turgaus, atsidūrusią Sapiegynėje…
Laimei buvo laiko dar paėjėt ir tai ką pamačiau už berželių sugrąžino į šią ašarų pakalnę. Akys jau nekažką, todėl drėgnam ūkely net viršaus nesimatė. Palypėjau aukštyn tokia smėline Nidos kopų stiliaus siena. Pagal senąsias, gerąsias smėlio kopų tradicijas – viršun statėjančia. Bus ką veikt…
Ir buvo… Po teisybei ta siena nebuvo sunkiausia vieta, nes pirmą sykį į ją atbėgi pilnas jėgų, kitus du irgi spėji atsigaut švelniai kylančioje starto tiesiojoje. Bent jau man sunkesni buvo kilimai antroje pusėje, kai užuot įsibėgėjęs nuokalnėje turi staigiai stabdyt, pasisukt ir ropot aukštyn…

O ir ne ropojimas aukštyn yra mano silpnoji vieta, bet riedėjimas žemyn. Viršun kylant nelabai kas lenkė, bet už tad pakalnėse – visi kas netingėjo. Ne tik nemoku leistis, iš kurgi tikras lygumų lietuvis mokės, bet ir bijau, stabdausi nesąmoningai.
Sunku dar ką čia pasakot, įspūdžių , reik sudalyvaut, arba bent pėsčiom ten praeit, būt gerai per lietų, ir bus aiškiau. Pirmas ratas atrodė begalinis: aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn ir vėl, ir vėl ir dar ne…
Dar charakteringas šito bėgimo faktas: planavau pirmą ratą bėgt kaip žvalgybą, lėčiausiai, o jau kituose spaust daugiau, ar dar daugiau pagal galimybes, bet realybėje gavosi atvirkščiai, nors ir tikrai sąmoningai pirmajame lėtinau. Antrasis buvo lėtesnis, trečiais – dar labiau…
Ar galima buvo buvo greičiau? Puikybė rėkte rėkė: -tikrai taip, kad prieky į įkalnes eite kylantys nemotyvavo laikyt tempo, bet gi visi buvome lygųs, visiems šis bėgimas buvo pirmas toks… Ir kaži ko labai ten būčiau prigreitinęs, jei jau šįsyk priešpaskutinėje įkalnėje ėmė dešinė blauzdą kaip reikiant diegt?

žibos
Žodžiu, nepaisant įkyroko piarinimo ir to, kad surengta buvo Didįjį Šeštadienį, bėgimas vertas 10-ties balų iš dešimties. Net ir oras buvo tikras, treilinis, o ne koks ten “palangos bobučių“. Ačiū organizatoriams!

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, Pasiruošimas maratonui, varžybos ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.