Du keturiolika

10915269_766910866717545_832540524368280546_nČia, naujamety reik parašyt tokį stiliaus „duskit pavidolei“ postą, kuriame apdainuojami pernykščios Didžiosios Sėkmės ir Juokingi Nutikimai; beigi apraudamos Siaubingosios Traumos ir Apmaudžiosios Kliurkos. Bet be abejo, virš visko privalo pleventi Didysis Pozityvas. Galimi trys scenarijai:
a) Tiesiog duskit iš pavydo.
b) Aj biški čia nesigavo dėl traumos/mokslo/darbo/šeimos, bet vis tiek duskit, nes šiemet tai pavarysiu.
c) Aj biški čia nesigavo, bet užtai radau kitą, dar įdomesnį užsiėmimą ir dabar pavojus uždusti kyla ne tik jums, bet ir man pačiam. Jums iš pavydo, man iš įdomumo.

Brač, jau kokią savaitę dvi savaites mėnesį antrą mėnesį vis bandau prisėst ir parašyt, bet žinot, čia kaip tam, gyvenimo pataršytam, žurnalistui, kuriam reikia n-tajį kartą patiekti straipsniuką apie kokią dar prieš 300 metų visiems nusibodusią kasmetinę kaziukomugę arba Patamušėlio „Runkelio“ ir Pimpainių „Riebios mėsos konservo“ žiemos futbolo rungtynes. Nesirašo, o ir išrašyta – išbloginta jau viskas skersai išilgai. Nusibodę jau… kiek galima…
Ai, ir va dar naujiena: laiko nėra! Šitiek reikalų, užimtumas, tempas. Aha.


 

Nu va, pasimaiviau ir palengvėjo. Pabandysiu dabar ramiai, iš eilės sudėliot kas ten pernai geresnio buvo.
Bėgasi jei ką. Kabina. Jau treti metai reguliariai lakstau. Beveik. Vis naujų sau bėgimo aspektų atrandu ir, aišku, liko dar daugiau ateičiai. Žodžiu nenusibodo. Buvo lyg ten atslūgimas metų pradžioj, bet dingo. Subangavo. O tas bangavimas gerai, dėl jo nelieka rutinos. Vienas bičiulis prieš Kalėdas užsibrėžė ir įvykdė tokį pasiryžimą: 24 d. kasdien po 10km. Oho! Lyg ir nieko tokio iš pirmo žvilgsnio, bet mano vatine galva tai turėjo būt labai sunku. Ir monotoniška, ir kasdieninis nuovargis vis kaupiasi. Bet įvykdė – šaunuolis. Tiesa, sakė kad pavargo.
Kažką panašus ir aš patyriau paskutinėm anų metų savaitėm. Spalio pabaigoj pastebėjau, kad jei biski spustelt ir per likusius du mėnesius surinkti po ~235 km, per 2014-tus sukapsės visi tie simboliniai 2014km. per 2014-tus metus. Kadangi tamsiuoju metų laiku prisidėjo vakarais prisidėjo vienas baseinas ir dvi treniruotės salėje, kilometrus rinkt pasidarė kabliau. Pagrindinis kąsnis liko paskutinei pusantros savaitės – atostogoms. Jau buvo maudulių ir kojų sumedėjimo buvo atsiradę, neramu darėsi, kad artėja kokia žiopla trauma. Laimė – buvo galima atsimiegot. Kalėdos gi. Nieko, viskas gerai – pavyko! Laikiausi taktikos ne kasdien po apsibrėžtą vienodą kiekį, bet banguot- t.y. porą dienų iš eilės po nemažą gabaliuką nurėžt, po to raut dar ilgesnį, o dar po to – mažiuką arba visai laisvadienį. Atrodo pasiteisino, bent jau nuobodu nebuvo.


 

Vieši bėgimai.
Žinokit jau kažkiek laiko praėjo, prasidėjo 15-tų metų bėgimai ir nelabai ką prisiminsi iš tų senųjų. Didieji, komerciniai iš viso susiliejo į vienodą gumulą: minia, kažką kvykaujantis per garsiakalbius vedėjas, daug dirbtinio entuziazmo, metalinis blynas visiems pabaigoj. Toks kažkoks kainos ir kokybės santykis… Tiesa ir bėgau jų mažiau nei užpernai. Šiemet, atrodo, bus dar mažau. Ypač dėl to kainos ir kokybės santykio…
Tik Kauno maratonas prisidės, atrodo. Du keturioliktų atkrito, nes A (sūnus mano) ir Do surengė vestuves. Aišku savaime šitas ir buvo metų įvykis. Ne tik metų…

D.P. foto

 

 

 

 

 

Mažesni bėgimai ryškiau įsirašo. Fainas yra ritualas pasirengimo, persirengimo, kai visi suvažiavę susirenka vienoj salėj. Ir pasilabinimas, ir pabendravimas. Atmosfera, nusiteikimas toks kaip prieš mūšį, kai adrenaliną, susikaupimą ir dar kažką tokio nenusakomo gali tiesiog šaukštu kabint iš oro. Arba kaimo mokyklos tikros lentinės šimtametės grindys, su tikrais plyšiais, ranka rašyti skelbimai ir t.t. Jonava su A. Kulviečio obelisku kažkodėl labai ryški. Gal kad pavasario, būsimų kitų, ne tik bėgimo startų nuojauta tada būna labai ryški. Geriausias iš tų įvykių pernai buvo treilas aplink Asveją. Sutapo kad ir pats bėgimas ne asfaltu smagus ir gražus, ir kad pavyko ištrūkti ir pasidaryti laisvo laiko dviese su W.

Ne vieši bėgimai.
Nesuprantu, bet įspūdis toks, kad ilgabėgių išvis nebuvo. Na gal keli tik. Vieną, čia kur aukčiau rašiau, prieš naujus nubėgau beveik netyčia – 39km. O kai reikėjo bėgt pasiruošimui maratonui ilgabėgius, iškirto užkratas įsimetęs į achilą. Tas jau aprašyta čia. Dar balandžio mėnesį snarglys buvo užpuolęs, o visą kitą laiką judėjau po truputį.

2014
Kas dar geresnio? Baseinas, aišku. Ir klubo treniruotės. Nors ir sunkios kartais, nuo jų baigėsi, tie įkyrūs skauduliai tai čiurnose, tai dar kur aukščiau. Metų pradžioj joms vadovavo Inga, rinkosi vis daugiau žmonių ir vietomis buvo neaišku kuo užsiimam. Vasarop nebelankiau, nes norėjosi kilometrų pririnkti, rudenį grįžau, kai reikalą visiškai perėmė Remigijus. Va čia tai reikaliukas, jokios politikos, tik laikykis, civilioke, bus tau „sportinyką“ vaidint…

Du penkiolika? Jau du keturioliktais būt plentiniu maratončikų pasidarė nebe lygis. Ką jūs! Juk maratoną gali nubėgt kiekvienas pilvotas aityšnikas aludary dėl to susilažinęs su kolega. Lygis dabar yra ne horizontalus, o vertikalus ir ultrinis. Treilinis. Joginis. Ir veganinis. Dar ir gudresnių žodžių yra, bet nerizikuosiu apsijuokt neteisingai pakartojęs. O ką? Kalnai ir miškai jėga. Visada buvo. Nelabai suprantu, kodėl į juos nuvažiavus būtinai reik kuo staigiau prabėgt pro šalį, bet gal ir taip galima. Ir aš norėčiau, tik kainos ir kokybės santykis neleidžia. Nieko, kada nors…
O kolei kas, šiemet, sudžiuvusios mano piniginės turinys, išleis tik į Kauno ir Vilniaus maratonus, klubinės taurės bėgimus (pasiardysim už klubo reitingus), miško treilus Lietuvoj, ir dar gal kažką. Ir aišku į Kleboniškio „kalnus“ nemokamai, kiek tik širdis geidžia. Svarbiausia bus tik neiškratyt iš galvos besiardant ir belakstant, kad procesas svarbiau už rezultatą…


 

O dabar jau ir Kėdainiai, Želvos ežeras ir „Sniego žmogus“ subėgti. Šlaunis skaudena po Remigijaus kojų dienos šį ketvirtadienį, už lango pusto, virtuvėj dega židinys. Kas gali būt geriau? Čia ir dabar?
Susitiksim naktį prie Tapelių ežėro. Lengvų kojų visiems!

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai ir pažymėtas , , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

7 komentarai

  1. lapebega sakė:

    Dūstėjau ties pirmuoju ilgu brūkšniu, paskui Lapins inhaliavo ir damušiau šitą paklodę. Visgi, pasikartosiu, įkvėpimas Tu, nors ir dusini (nu pavydas gi). Toks ramus, stabilus, veiksmu besidžiaugiąs bėgunokas – tikiu, kad du penkiolika bus irgi labai gerai. Hau.

  2. Dainius sakė:

    🙂 Kaip visad – tamsta užkrečiamai pilnas optimizmo. Pavydu užsidegimo važinėt po varžybas. Labai. Neturiu to. O dėl tų portugalų aitišnikų ir to “trailas, trailas, trailas!“ reiškinio pas juos tai siūlyčiau nekreipt dėmesio – negi dabar pradėsi elgtis taip kaip jie ir menkint kitaip mąstančius? 🙂 Tegul bėgioja tokie svarbūs sau, apimti grupinės euforijos. O mums ir maratonas ar pusmaratonis yra tikrai nenuobodu ir tikrai lygis. 🙂

  3. padugnini sakė:

    Tai ne niekinu aš jųjų, Dainiau. Jei mano atlyginimas būt portugališkas, ir aš po kalnus duočiausi tikriausiai :). Iš kitos pusės gyvenant Vilniuj neišnaudot jo grožių ir reljefų būtų kvaila nuodėmė.
    Beeeeet, nu niekaip negaliu susilaikyt nekrimstelėjęs lekiojnantiems paskui madą. Kaltas. Labai kaltas…
    Atgailai, va dabar pat užsitempiu sportbačius ant letenų ir lekiu į Klebarus… Iki 🙂

  4. Dainius sakė:

    ui, tikrai ne tamstai taikiau… 🙂 Čia nuo tūjų portugališkų kalvų toks niekinimo kvapas sklinda jau kuris tai laikas.

  5. Įdomus ir lengvai skaitomas postas, priverčiantis nusišypsoti…

Komentavimo galimybė išjungta.