Su Feliksu per Kėdainius

IMG_1479791485377Varžybos turi tą gerą savybę, kad padaro totalinį „prapūtimą“, t.y. iš galvos išpučia visokius ten susikaupusius marmalus, skrupulus, kandis ir vietoj jų prileidžia ten tyro oro. Dabar ten švaru, gera ir tuščia… Tiesa, ne visada tai įvyksta, bet kai įvyksta atperka, tuos pilkus ar „mėlynus“ (blue) kilometrus. Jei visada būt gerai, tai koks įdomumas gyvent ar bėgt būt?
Šį kart Kėdainiuose vėjas prisidėjo prie viršutinės galūnės ertmių prapūtimo tiesiogine prasme. Naktį jau, kai važiavau į adoracijos budėjimą mačiau lankstomus kelio ženklus, barškančias palangių skardas ir purslus tyškančius iš balų. Kilo visai legalių pagundų nusiplauti nuo važiavimo ir sekmadienį karališkai pagaliau išsimiegoti. Antra vertus gi smagiau, kai kažkas ekstremalesnio vyksta.
Ryte vėjas siautėjo taip pat, tik nelijo. Su klubiečiais buvom sutarę pataupyt planetos resursus ir kolektyviai vienu auto lėkt ir kai susirinkom pas T. Viliampolėj, paaiškėjo kad važiuojančių yra vienu daugiau negu vietų mašinikėj. Čia išryškėjo bėgimo privalumai prieš kitas sporto šakas, tokias kaip kašė ar disko svaidymas. Sportininkų kūnelio išorinių gabaritų prasme. Tilpom. O ir mazdutė kiek stabilesnė šoniam vėjyje buvo…
Laiko turėjom tik tik, kad pasimt nr., prisisegt, persirengt, apšilt, pamy… oi, tai yra pastrateguot trumpai vienumoj, ir startuot. Labai maloniai nustebino žaibiškas aptarnavimas prie registacijos stalų, tad liko ir rezervo šiokio tokio. Todėl pašniukštinėjau aplink biski. Pernykščioj trasos kilpoj aplink garažiukus stovėjo vanduo su sniego pliure ir ledu. Gerai, kad organizatoriai pakeitė trasą, nors ir joje buvo kelios intriguojančios viečikės, ypač ten – prieš vėją.
Startas irgi – sklandžiai ir laiku.. ir pirmyn į vėją, į du ratukus. Tiksliau trikampius, nes vėjuotuosiuose Kėdainiuose, kaip ir priklauso klasikinei buriavimo trasai – ji trikampė. Tik čia finišas ne pavėjuj, fordevinde, pilnomis burėmis, bet prieš vėją, laviruotėj, taip sakant.
Jau apšilinėdamas pajutau, kad vakar, sausio 13-tosios bėgime Vilniuje truputį persistengiau, maudė truputį, nebuvo to tokio lengvumo kojose. Teko padirbėt…
Pirmojoje trikampio kraštinėj vėjas kedeno kairį šoną. Smarkai, bet visai nieko baisaus. Antrojoje, kur tolyn į laukus – kitą šoną ir į nugarą. Smagumėlis… Desertas laukė trečioj kraštinės. Plius vietomis balos provėžose ant asfalto su pliurze ir lediniu dugneliu. Kaip ir reikalauja klasikinis scenarijus, antram rate Feliksas (pasirodo šeštadieninio vėjo vardas toks) dar sustiprėjo , užiminėjo kvapą ir taškė seiles iš burnos… Kaip žirgams Dusetose.
Žodžiu įspūdis toks – spaudžiau… Lyg ir antram rate spaudžiau labiau, bet endomondas rodo, kad gavosi lėčiau, lyg ir šuoliavau ir finišavau kaip koks, bet laikas tik minute geresnis nei pernai. Ne ne, nebambu. Viskas labai gerai, nė trupučio nenusivyliau nei bėgimu, nei savim. O dar smagi klubiečių kompanija… Puikiai!
Vienas vistik klausimas lieka. Kur yra riba? Ta prasme kiek gali varžybose spaust? Nes kiekvieną syk baigus, jausmas tas pats – liko rezervo, galėjau smarkiau. Sportininkams profams ir kietiesiems mėgėjams tai tikriausiai aiškiau. Jie to siekia, preciziškai skaičiuoja, o mes, t.y. aš – bum beveik nežiūrėdamas, į tą pusę ir jau tada žiūri kas gausis.
Ir vėlgi, kiek drėkstis? Iki nukritimo, iki traumos, iki tos ribos? Kiti sako, kad bijom tos ribos. Bijom spustelt smarkiau, spirtelt kaip reikiant į savo tingų užpakliuką… Yra čia daug teisybės…
Antra vertus, gi tikrai sveikata yra viskas o rezultas mėgėjiškas – niekas… Rūkas… rūkų rūkas…
DSC_0302

Na, kas bėgs aplink Želvą kitą savaitgalį?

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

4 komentarai

  1. lapebega sakė:

    Įsismarkavote tamsta, prieš Feliksą manevražai mat… Drąsiai 🙂

  2. Bėgiko dienoraštis sakė:

    vaizdžiai aprašyta kova su vėju 🙂 Dar patiko tavo klausimas “kur yra riba?“. Pats ieškojau šio atsakymo ir esu buvęs arti tos mistinės ribos, o kartais pagalvoju, kad netgi esu peržengęs ją, bet kažkaip pasaulis nenušvito kitomis spalvomis, netapau šventuoju ar pan., bet pabandyti verta 🙂 tik noriu atkreipti dėmesį (mano asmeninė nuomonė), kad “riba“ nėra bėgimas iki kol nukrisi, “riba“ – kai patiki, kad gali bėgti taip greit kaip tie sportininkai profai ar kietieji mėgėjai, tada kojos pačios neša. Sakyčiau, bėgime kaip ir visur kitur tiesiog reikia pasitikėjimo savimi…

Komentavimo galimybė išjungta.