Canon in D by Pagagnini, arba du šiemetiniai atradimai

Labai labai seniai, gal šią dar vasarą atradau vieną gabaliuką. Darbe, pasislėpęs ausinėse klausiau accuradio (ten patogus muzikikės suskirstymas žanrais)… ir staiga – blykst!  Būna gi taip – išgirsti ir įsminga tiesiai į širdies dešimtuką. Neaišku kodėl būtent šitas, kodėl būtent dabar, juk jis tikrai nei pats naujausias, nei geriausias, nei dar koks. Įvyksta kontaktas, trumpas jungimas, smūgis, hitas… Čia kalbu ne apie Hitus, kai tas pats šmotas vienu metu vоžia į masę širdžių ar dar kokių gyvybiškai svarbių organų, tampa komerciškai sėkmingas ir šauna reitinguose, bet apie tą, kuris yra svarbus ir brangus tik tau. Labai… Na gal dar mylimam žmogui, kai pasidalini. Jei pasidalini. Tiesą sakant, ypač tada, kai su juo pasidalini.

Va tas gabaliukas. Tai ir yra šių metų atradimas.  Hitas toks 1690-tųjų. Johann Pachelbel Canon in D. Brausinau ir vis klausiau, klausiau… Visokiausius atlikimus, interpretacijas ir vis vežė…

Tada dar vieną atradimą padariau. Šitas mažesnis, jie tiesiog atlikėjai, bet irgi solidūs savotiškai. Bet prašom pažiūrėt. Pagagnini kvartetas. Padugnini – Pagagini… gal mes giminės? Ara Malikianas gi čigonas, maža kas,  reiks dar pagūglint, betkokiu atveju – kompanija kampą pagavo. Į šermnenis jų gal geriau nekviest, nors…

 

Labai labai seniai, gal kur Leipcige аr Brandenburge…

Šitas kanonas tikrai nusisekė. Bičiuliai tavernoje jau senokai buvo numetę ant suolų savo perukus.  Johanas Sebastijonas, įsivertęs, niekas tiksliai nepamena, bet jau gal ketvirtą bokaliuką elzasiškojo, meiliai tapšnojo priešais sėdinčio senojo Pachelbelio kairį petį kartodamas:

-Šįkart, bičas, pavarei, jo..! Meisteris… meisteris!

-O tu, Johanai, būk byški paprastesnis, – raudo iš kuklumo ar nuo išgerto pernykščio rislingo, – supranti – temperacija..! Tiesiog juos, kaip juos ten, biaurybes, reik gerai teoperuot..! tuos kla… kla… klavyrus… ik..!

Johanas Sebastijonas trumpam atšlijo. Regis kaip tik dabar, čia, šitoj smuklėj, jo galvoje blykstelėjo dar viena idėja, kurių jam, tiesą sakant niekada netrūko. Jis švystelėjo pusiau apgraužtą vištos kulšelę į židinį ir, energingai aplaižęs pirštus, pastūmė kapšelį su taleriais link Karlo Filipo Emanuelio, kuris tykiai žaidė smuklininkės katinu:

– Vyno! Vaiki, atnešk mums dar vyno! … ir, ir… na ir sau dar nors!

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Iš gamtos stebėjimų... ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.