Rumšiškėse vėl bėgosi

Va pagaliau įvyko TAS bėgimas. Jau buvau pasiilgęs ir ne PB omeny turiu. Tiksliau ne tik jį. Va imi kartais ir pagauni tą bėgimo draivą. Bėgį… ar bent jau kažką netoliese.

Į Rumšiškes (oi, netyčia praleidau vieną raidikę ir išėjo – Rumšikės… visai taip pikantiškai sakyč..) Tai va, į Rumšiškes atvežiau dar keturis iš klubiečius, sutarėm, sulaukę manęs atpūškuojant į finišą iškart rausim atgal ir startuosim tame labdaringai komerciniame rūžavame bėgime. Labai norėjosi jo nepraleist, nes jo trasa visiškai po namų langais pravingiuoja. Kada gi dar gausi progą stovint eismui, su minia prasitėkšt viduriu tokios gatvelės, kurios pusėn joks save bėgimas net pažvelgt nenorės.
Tai kad startas vėlavo, mūsų scenarijui pridėjo papildomos intrigos. Šalta, bet ne taip kaip galėjo būti, gal tik vėjas žvarbus. Pikantiškas uždavinys iškilo – nesušalt beapšilinėjant. Vieni tokie, plačiai žinomi bėgančių blogerių tarpe, paukšteliai apšilinėjo meiliai apsikabinę persirengimo salėj po karštą elektrinį radiatorių. Matyt pas juos Antarktikoj tokie blizgantys, balti, bet nešalti daikčiukai didelė retenybė. Aš gi, atradęs kad užuovėjoj visai beveik nešalta, sprukau iš tos plynos aikštės į užnamius atlikinėti mažiau radikalaus apšilinėjimo, na to, žinot, klasikinio strapaliojimo ritualo. Kai kurie bėgikai čia patvoriuose atlikinėjo dar vieną svarbų priešstartinį ritualą.
Startas, mano nusivylimui, nehandikapinis. Pajudėjom… Žmonių nebuvo daug, todėl niekas netrukdė pasirinkt tinkamo greičio, praleist ar lenkt. Viskas tavo, taip sakant sportbačiuose…
Bėgosi… Dirbtinai lėtintis nesinorėjo, neramu tik buvo prisimenant pernykščius šlubčiojmus čia ir tą šiuometinio Vilniaus maratono apatiją. O kažkuriuo momentu ėmė imt panika, kad jau labai seniai nebėgau daugiau penkiolikos km. Jau ta psichologija… Reikės gal su kokiu pasikonsultuot su kokiu profesionalu? Rimtai! Esu įsitikinęs, kad pagrindiniai sunkumai galvoje yra, bent jau maniškėj. Kojos galėtų ir daugiau.
Pasilaikiau kiek užsikabinęs fokusininkų grupelės, vienu metu net buvau juos pralenkęs, bet neilgam.
Vėliau jau ta lenktyninė rutina, beje visai nenuobodi. Atleidi, paspaudi, užsimiršti, susitelki laikysenon, bandymams neatsilikt, pasivyt, pabėgt. Vienu metu nustebino, kai trasoj stipriai sutirštėjo lėtesnių bėgikų. Matyt tai buvo 10 ir 5 km mėgėjukai. Prasiblaškymas šioks toks su vaikais belenktyniaujant visai smagus, nors lyderiams su jų greičiais turėjo ir trukdyt. Netrukus vienas jų ir prašniokštė – Nr. 1 šiame bėgime – Valdas Dopolskas. Įspūdingai…
Antras, trečias, ketvirtas ratai, o tas baisusis sunkumas vis neateina. Gal tik padai kiek jaučiasi nuo per plataus lapnojimo nuokalnėn. Bėgasi…
 Ir varžovai padeda… Šį kart įdomiau gavosi: Gerai, kai trasoj priešaky yra už ko pasilaikyt tempą susireguliuot, bet ilgiau grupėj bėgt nemėgstu. Jei tik jėgos leidžia bandau pabėgt, tik toli gražu ne visada pavyksta. Tada tenka paleist.
Šį kart vis pavykdavo, todėl vėliau didžiąją laiko dalį prie save nieko nemačiau. Net nejauku vienu metu buvo tapę. Kas vyksta už nugaros – nežinia. Beveik prietaringai bijau gręžiotis atgal. O dar tas lenkiamo žmogaus žvilgsnis į lenkiantįjį… Toks nevilties momentas… Brrr… Kai mane lenkia labai stengiuosi nemest į lenkiką to demotyvuoto žvilgsniuko. Psichologija…
Šį kart veiksmo daugiau ten, užnugary buvo. Tarpais vis išgirsdavau kažką artėjant, tada paspausdavau. Ir pavykdavo, svarbiausia! Pagal klausą vyko šis bėgimas, nes orientuotis lenktynių tempe visiškai nemoku, o išvakarėse, kaip tyčia, nusprogo laikrodžio baterijos. Ypač trečiam, berods, rate ar ketvirto pradžioj ilgai plūkėmės su vienu tokiu atkakluoliu. Jo artėjimą pakankamai iš toli pažindavau. Maža to, kad jis sunkiai ir garsiai šniokštavo ir šlepsėjo, kaip karštelėjęs delfinas, bet su savim dar vilko kažką tokio barškančio. Raktelius tikriausiai. Sprendžiant iš garsumo – fūros. Bėgi sau, pušėlės, lapai geltoni, kiti rudens grožiai – ir staiga, kaip 80-tųjų siaubo filme, ima nenumaldomai artėti toks “bum-šlept-barkšt-bum-šlept-barkšt-bum-šlept-barkšt…“ Kur čia atlaikysi. Sprukt be ir lieka.
Taip ir finišavom. Lyg ir jėgų, matyt iš tos baimės, dar likę, ir skaičiukai rodo, kad asmeninis rezultatas mažiausiai 6 minutėm pagerintas… Lieka sugrabaliot kompaniją, šokt į mašiną ir lėkt į 5km startą Kaune. Iki jo dar 50 min. Taip ir padarėm. Vietoje buvom be 12 min. Todėl spėjom net numerius tvarkingai prisisegt.
Kojos buvo visai supagalėję bevažiuojant, tačiau visai smagiai susilakstė tie “niekingi“ penki kilometriukai. Svarbiausia, kad pavyko nesušalt paskui Rotušės aikštėj belaukiant sunkvežimio su daiktais. (Bėgimas mat ne ratu buvo – iš Klinkų gimtujų iki Rotušės).
Šiandien darbe susikaupt neišeina, širdis dar kažkur tebelenktyniauja, kojos ir užpakalis kilniai skaudena, gal net daugiau negu po maratono. Žodžiu – gyvenam!
Jums irgi taip būna? Po lenktynių?

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai, Uncategorized ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.