Kas dabar? II

Gulim toliau. Po perrišimų, daktarų.., pypt, kaip neįdomu rašyt apie tai, ir kaip užkniso gulėt… ir galo dar nematyti. Savaitės dienose imi painiotis, viskas vienoda… Prasideda kažkas tokio kaip Robinzono Kruzo bloge ant medžio kamieno: IIIII   IIIII  IIIII … Ok, ok, netaip baisai, šiandien pasirodė gerėjimas, bet tęskim nuosekliai.


Penktadienį su tais, aukščiau minėtais sopuliais visi kartu nuėjom darban ir čia prasidėjo kažkas negera. Užuot prasivaikščiojus ir prasijudėjus nurimę, mauduliai vis didėjo, ėmė tint čiurna (ta pati čiurna) lyg link tos vietos kur pūslė. Pradėjo aiškėt, kad kalta čia ji, o ne per dideli krūviai. Naiviai pasidžiaugiau tuo tuo, atsieti patepsim kokiu jodu ir praeis, gi ne raištis trūkęs, bet tie negerumai taip staigiai progresavo, kad net man, visųoficaliųįstaigųfobui, tapo aišku, kad reikia skubiai braukt pas daktariukus. Todėl vietoj pietų braukiu į š. kliniką (š. – tai šeimos) pas š. daktarą, kad parašytų popieriuką, kad patekt tą daktarą, kurio reikia. Gaila tik dar nežinau kokio. Paprasta? Nea!

Žinot kas yra užimčiausi žmonės? Ne, ne aukšti politikai, ne kokios verslo didžuvės ar dar kas, neeee – tai sesutės gydymo įstaigų registratūrose! Bet tai jau atskira tema. Ir bendrai, nesirkit vasarą – atostogos. Žodžiu vienintėlė gyva, pavaduojanti visus kitus išėjus atostogaut š. daktarus, š. daktarė bus tik ketvirtą popiet. Iš dėbteli tookiom akim iš už recepcijos, šitoj reiktų kažką lyg sakyt, lyg prašyt… Pasijuntu dar kaltesnis ir šlubčioju atgal į darbą, palauksim.

Po poros valandėlių pajutau, kad “palauksim“ nebetinka. Spaudžiu į Klinikas į priėmimą, tegul pjauna, gręžia ar dar ką, nes su koja darosi nesąmonės. Vos išminu sankabą. Oba, Klinikų Priimamasis. Oho! Ką negi visi Kaune nusprendė šiandien susirgt? Laukiam, laukiam, stovint koja didėja, prakaitas bėga, karšta. Vingresnieji ligoniai svarbiais veidais lenkia. Pagaliau paklausia. Aiškinu, šneku, bandau rodyt, bet akys už registratūros stiklo vis dar šaltai klausiamos, vis, jaučiu, kontakto nevyksta… nevyksta kol neištariu kodinio žodžio: “supūliavo“. Staigus toks: “Ahaaa, tai ne pas mus. Su pūliniais į trečią ligoninę!“ kai bandau sakyt, kad tiesą sakant nežinau, kas kojai, tik spėju kad supūliavo. Aha, vėl kodinis žodis… Įsijungia dar du: “pas mus nėr sąlygų atvėrinėt! Pas mus tarp ligoninių susitariamas!“ Ok, užsipypinkit. Išsiaiškinam kas ta trečia, ir kokios maršrutkės į ją veža. Gerbiami Šančiai pasirodo!

Šlubčiojimas pereina į šokčiojimą, o kadangi jau po keturių ir š. poliklinika su š. gydytoja (š. tai šeimos, primenu) užšokčioju ten. Duos popieriuką gal, paaiškins kur efektyviausiai jį nunešt. Ten jau krūva moterų eilėj: “jūs paskutinė?“ “Pas …ienę, ar pas ginekologę? – perklausia teta žiūrinėdama mano bazdą. Suprantu, kad jei lauksiu savo eilės visur, kur mane bepasiūstų, baigsis darbo valandos ir teks kukuot rytojaus. Pakeliui pasiemiau iš darbo W, nes… ai, taip drąsau, ir nulėkėm į Šančius, tiesiai į priėmimą.

Šita vieta žymi tuo, kad čia veža bomžiukus. Tuos bomžiukus, kurie be sąmonės, kruvini, sutinę, gangrenuojančiom galūnėm. Mums armoledinių ekranų tapšnotojams būtų sveika kartas nuo karto ten bent 15 min pabūti. Pastebėti, pauostyti… Pasodina truputį ant žemės. Pažįstamas vaikinukas, baigęs medicinos mokslus nuoėjo ten sanitaru padirbėt, juos apnešiot, pakirpt, pamazgot. Tikrai stiprus žmogus.

Bet užteks tos lyrikos. Gavę bart, kad be š. gydytojo vizos atkiurnėjam, laukiam prie procedūrinio. Chirurgo. Tuoj bus, pasakė, jei tik neoperuoja. Gal operavo, gal ir ne, bet palaukėm 1,5 valandos. Paskui jau gan greit viskas: atsisėdom, pakalbėjom, paskui ant to gulto, ant pilviuko prigulėm. Jis ten pakraptė, pabadė adata, aš pabandžiau jo nenuspirt sveikąja koja – “teks prapjaut“, pasakė. Sesutė liepe nežiūrėt, paklojo jie ten paskuigaly kažką, pasikuitė, paskui visi ten kiek pasimuistėm: aš – “mmmiū“, sesutė – “nežiūrėk, nežiūrėk“, chirurgas – “jau viskas, viskas“. Dar kažką ir viskas. Pagulėt pakėlus, paskui persirišti…

Visą savaitgalį taip ir prasivoliojom, nes pėda aptinus, nuleidus ima vis labiau skaudėt. Sekmadienį lyg pradėjo sveikt viskas, vakare ištrūkom į miestą, bet teko porą tablečių nuo skausmo įsimest.

Pirmadienį ryte irgi nieko blogo, nuvažiavau į darbą, bet kuo toliau tuo labiau ėmė maust, tint, žodžiu vėl tas pats. Šį kart telefonu susižinom, kad šiandien 15:30 š. poliklinikoj bus chirurgas. Vienintėlę dieną savaitėj! Nuskilo! Neatostogauja! Šiaip taip sulaukiu, paskui dar, nes visi chirurgai vėluoja. Va čia tai geras! Mane net lengvas šokas ištiko, kai suvokiau jog daktaras manęs klauso ir atrodo ner girdi, nes pasitikslindavo detalių. Wau!  Jau geriau. Ok, traukiam koją į dienos šviesą. Jooo, vaizdelis… nemačiau kas jai ten darosi darbe per stalą.

Daktaras, atidengė žaizdą, energingai atsilošė atgal, ir prancūziškai pasakė: “ o-lia-lia“! Drąsiai galiu sėst kartu su tai Šančių priimamojo personažais, na.., beveik. Apžiūrėjo, išvalė. Jokių sėdėjimų darbe nuleidus koją, jodo tepalas perrišimams, tvarsliava, antibiotikai. Jei ryt negerėja, atgal į Šančius, šviest ar nepažeistas kaulas. ir duoda savo asmeninio telefono numerį jei ką. Nieko sau daktaras!

Rytoj labai nepagerėjo, nors ir blogyn irgi nekažką. Paskambinu, sutariam, kad reikia atvažiuot ir pasirodyt chirurgui, persirišti. Važiuojam, laukiam, ilgai aiškinamės, kad ne tik ir perrišt,  bet ir daktaro norim, gaunam bart, kad be siuntimo, vėl palaukiam, chirurgas su rezidentu appažiūri, nieko labai blogo, operuojamo, nemato. Tiesiog – tęst gulėjimą, antibiotikus, perrišinėjimus, stebėt ir sveikt. Fuuu, ačiū Dievui!

Taip ir gulim…

Ką dabar veikiu? Ogi gūglinu blauzdos anatomiją, bandau susivokt koks pypas ten sutinęs ir skauda. Vakar vakare aplankė bičiuliai medikai, išrašė naujų antibiotikų, nes pirmieji nelabai žaizdoms tinka, paaiškino kaip su druska kompresą pasidaryt ir šiandien jau pagerėjo, ir temperatūra mažesnė, ir sutinimas atslūgo, ir labiau lankstyt galiu.

Apmaudu, nes Vilniaus maratonui į piką visai neblogai lipau. Dabar reikia laukt. Kantrybės.

P.S. Sorry, kad tokia paklodė, bet vistiek neturiu ką veikt…

P.P.S. Žmonės skirstomi į tuos kurie moka gydytis, ir kurie ne. Kai kuriems iš tų kurie moka, tai patinka. Kai kuriems iš tų, kurie nemoka, patinka sirgti.

Labanakt!

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje traumos ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

7 komentarai

  1. Kiborgas sakė:

    Ojojoj. Nu sveikatos ką? O taip nekaltai viskas prasidėjo…

  2. audira sakė:

    Iš asmeninės patirties: jeigu reikia skubios pagalbos, tai kvieskit greitąją. Savarankiškai atvažiavus į ligoninę, o ypač į klinikas, patekti be šansų net su rimtesnėmis bėdomis. Kai atveža greitoji, tai jie registruoja ir tada negali taip ignoruoti ir kažkas vyksta…. bet 1.5h laukimas tai nieko stebuklingo.

  3. Gintaras sakė:

    Ir sirk kad geras.
    Linkiu greičiau pasveikt ir sugrįžti (į mūsų sveikų ir apysveikių gretas).

Komentavimo galimybė išjungta.