Vėl 0,5 Nike

Visų pirma atsiprašau tų, kurie seka šitą blogą. Aną savaitę netyčia paviešinau juodraštį. Dar turiu pabaigti, todėl vėl paslėpiau. Tuoj…

20130702_084707

Praėjusią vasarą beveik nebuvau įsijungęs kondicionieriaus golfuky, o va užvakar ir vakar pleškinau visą laik, kiek tik važinėjau. Nes buvo Karšta. Iš didžiosios “K“. Kaip Marikone muzika…

Tai ir buvo šio savaitgalio, tame tarpe ir pusmaratonio, priedainis: Nes buvo karšta… Ir visą savaitę visi žinojo kad bus Karšta… ir laukė visi to… ir ruošėsi… nes turėjo būt Karšta…ir nerimavo, ir bijojo to Karščio. Ir turbūt ne be reikalo, nes buvo tikrai karšta. Bet ar tikrai taip baisiai, kaip kad massmedia būtų norėjusi ištrimituoti? Turbūt ne. Buvo tiesiog karšta.

Tiesą sakant ir aš prisigąsdinau tuo būsimu karščiu. Užtai ir pusmaratony anti PB pasiekiau, net septyniom  minutėm ilgiau nei pernai. Spėju, kad didele dalimi ne dėl paties karščio, bet dėl jo baimės. Bet turbūt pradžioj reiktų įspūdžius apie patį renginį parašyt, nes šiuometinis nuskambėjo plačiau nei kiti. Tas pats karštis padėjo.

Pradžia, registracija, o jau numerių atsiėmimo ceremonija banke… Lyyygis… Renginio dieną kaip visada: daug gražiai apsirėdžiusių žmonių, perdavėjų, triukšmo, kaži ko laukimo. Turbūt gerai, ypač tiems, kas tai mėgsta. Man labiau patiko išvakarėse, jau temstant prasieit su A. mieste. Pro katedrą, pro jau pastatytus finišo vartus, pro vakarinį brodą, Vilniaus gatvę, Gorkyną. Vilnius vaidina vaidiną tikrą miestą.., nors ne, nevaidina. Yra. Visada buvo. Ypač gegužės mėnesį… Netikit, paskaitykit Bulgakovą.

Ai jo, renginys! Kažkas striginėt pradėjo, kai bandžiau susiras starto koridorių. Juk paskirstė pagal pajėgumus, kai geriausiuse Europos bėgimiuose, lipdukus davė… na ir kur juos, priklijuotus, dabar įsikišt? Grūstis  prospektu iš dešinės, grūstis ir iš kairės, grūstis ir tiesiai iš aikštės. Ok, nebūsiu vienas iš tų tūkstančių nepatenkintų klientų, dar nebambėsiu. Matyt vėl kažką pražiolinau, praklausiau, pravėlinau. Nors širdelės gelmėj turiu įsitikinimą, kad ir šį kartą reikėjo ne lipduku pasitikėt, o alkūnėmis… Ok, juk neskubu niekur, o ir kitos sąlygos labai PB siekimui netinka.

Laukiam starto. Laukiam. Dar laukiam. Paskui vis dar laukiam. Tada dar biski palaukiam. Kažkur ant scenos kažkokia grupė kažką dainuoja. Matyt afygienai kažką gražaus, bet nesigirdi. Tarpuose kvykauja renginio vedėjai, irgi kažką afygienai svarbaus. Bet irgi nesigirdi. Paskui, ekranas parodo 1,5 min. Startas! Pirmyn! Stovim toliau, ne bendrai, nebambėsiu, čiužinam link vartų. Paskui prospekte jau sklandžiau, galima bandyt bėgt. Minios tempu tiesa, nes makalynė gana tiršta. To ir reikėjo tikėtis startuojant arčiau galo. Su kiekviena minute vis karščiau, + 15 min. pratripinėtų vėluojant startui, todėl vis labiau įsijungia tunelinis matymas, nepažindavau bėgančių bičiulių, nebent jie patys užkalbindavo. Tai sorry, jei su kuo nepasisveikinau.

Siaura, posūkiuose  lėtėjam, kur statesnė įkalnė – ištystam, galima lenkt. Staiga trychi-tibidoch kamštis! Gerai, kad kairėj  laisviau, glaima pralaviruot. Avarija? Ne, pirmasis vandens punktas! Smagu būt susivilgyt, bet kadangi reiktų stot ir grūstis, varau toliau, anksti dar. Vėliau kažkas panašaus, ir prie vaisių punkto. Valgyt po nė 7 km. nenubėgus? Bet gal chebra be pusryčių atvarė. Tegu.

Dabar jau minia išsitampė, kad punkte kur dalino sulčių taureles, galima buvo per daug nesistumdant pasiekt. Bet gi anksti dar angliavandeniai, vėl neėmiau, tiesa, tas punktas kažkaip keistai, ne prie gatvės krašto stovi, kad užbėgu ne už tos stalo pusės, tiesiai kur tų dalintojų ūkis, turiu stot, apsisukt, grįžt, apsukt staliukus jau iš teisingos pusės. Gal čia dėl šilumos atidumą praradau?

Antrąjam punkte su vandeniu, prie Vilnelės viskas ok, nors ir lenktyninis bardakėlis, savanoriai maloniai paduoda, dvi stiklinukes ir atsigeriu ir ant galvos užsipilt užtenka. Viskas, lieka Užupis. Užupio pakilimas neblogas, kylam ieškom pavėsiuko, su pavydu žiūrim į jau besilaidžančius pirmūnus, tie bjaurubės lekia sau žemyn, ūkauja rankom mojuoja. Atsiet mus skatina.., visai be sąžinės. Nieko va tuoj mes užkilsim, tada… Ops, dar ne, dar ne kalno apbaiga. Nieko, va už to posukio… Nope, negative, dar kvartaliukas aukštyn…

Riedam žemyn, pasikeičia oukėj’ais su USA kareiviais, kurie atsiliko nuo būrio vėliavos. Lengvoji dalis: nuokalnė, Sereikiškių pavėsiai, Vilnelės vėsuma. Paskui nuobodusis tarpas iki finišo. Pirmas ratas, žiūriu į lairodį ir neustėrstu, o atrodė juk, kad bėgau? 58 min. Dabar jau aiškiai amba geriem rezultatams, nors, tiesą sakant tiesiog pabaigt nestojant irgi būtų visai gerai. Brode už tvorelės šūkauja Algis, pribėgu duot hi-five, pakeliu ranką ir vietoj to, gaunu čiurkšlę šaltutėlio vandens. Iš buteliuko tiesiai į veida, į krūtnę! Ačiū! Va kur supratingas žiūrovas, ko norėt – bėgikas!

Posūkis aukštyn… Dabar jau lieka atidirbt. Karšta, sunku, bet nieko tragiška kol kas. Jaučiu tiesa, kad trepsiu mažiukais žingsniukais, bet greitėt ir baisu ir jokio noro. Aha, laikas sušniaukšt geliuką,  tuoj vandens punktas, kad nepražiopsojus, juk tokiam karšty užklijuos geriau negu momentiniai klijai. Atplėšiu, kaip močiutės kotletas, įkaitusį ant nugarinės kišenės pakelį, pusę turinio susiurbiu. Šilta, lipnu, bet skanu. Neblogai… Už kampo vanduo. Pačiu laiku bus… Būtų..! Nėra! Vandens nėra, tik tuščios stiklinėlės ant įkaitusio grindinio ritinėjasi… It tie sausi dykumos augalų kamuoliukai… kaip jie ten vadinasi? Nieko nelieka tik mint, tokiam lipniam, toliau. Apsimetu, kad neskaičiau to geliuko instukcijos, kad jį būtina užsigert atitinkamu kiekiu vandens…

Senamiestis, pakilimai posūkiai ten, posūkiai atgal… tartum nuo policijos bėgtum, tik laaabai lėtai. Kaip sapne beveik. Nagi, vaisių punktas, gal čia bus koks gurkšnelis?  Kur tau – tuščia. Beje, vaisių vaisių punkte irgi nebėr. Tik bananų žievukės ant asfalto… Tuščia buvo ir antrajame vandens punkte prie Vilnelės. Geliuko lipnumus užsigėriau, tom sultim. Šotais reik sakyt, ar ne? Kokius tris susišoviau. Va tokia ta organizacija per karštį… Užjaučiu, tuos vargšus iešmininkus savanorius, kurie tuose punktuose atidirbo ir pritrūko… Ai, vistiek ačiū. Jūs šaunuoliai!

Dabar kai būsiu Vilniuj, iškart varysiu į knaipę, tik nežinau dar kaip vadinasi, tikriausiai šv. Kazimiero gatvėj, kur dalino vandenį plastikiniuose Alaus bokaluose. Ne tiek tas vanduo, kiek tų žmonių pastangos jėgų pridėjo. Jie ten dviese suko kaip voveriukai… ir atrodo visiem spėjo įpilt, paduot… Ačiū! Nuoširdžiausiai sujaudintas! Ir kiti… Žinokit, apgailestauju, nebeprisimenu visų tų vietų, kur vilniečiai padėjo: pylė, laistė iš žarnos… Va gal tik Užupy, kur prie privatus namuko tvoros jau pirmame rate stovėjo pora dubenų su vandeniu, kad atsivėsintume. Antrame, jau trys ir keturi, ir paprasti keraminiai puodukai atsigėrimui, ir vis nešė, nešė kibirais… Ačiū, žmonės! Žinokit, jei ne jūs, jei būt tekę tik to “valdiško“ vandens, nebūčiau nubėgęs. Ir tikrai ne tik aš. Jausmas geras, pagalvojau, kad nebūtinas maidanas, ar kažkas tokio; jei miestiečiai elgiasi taip, tai gal atsilaikysim ir mes, čia Lietuvoj..? Atsilaikysim!

Smagu, būtų, kas organizatoriai tiems vilniečiams padėkotų. Juk jų “kliurkas“ taisė paprasti piliečiai.

Gera patirtis buvo. Renginys, ypač triukšmingus mėgstantiems, irgi neblogas, išskyrus tą nesėkmę su pagirdymu ir maitinimu. Dar įspūdis, kad savanorių pritrūko. Ypač vėliau finiše. Karštis išretino?  Čia rimtai pergalvot reikia, o visa kita smulkmenos. Ir dušai pliusas, ir WC kiekis pliusas. Vingiuota trasa buvo? Pardon, betgi senamiestis… Karšta? Vasarą taip būna… Pakilimų daug? O gal, jei pasigilint, treniruočių mažai?

Nežinau, tikrai pabodo tie triukšmingieji “komerciniai“ bėgimai. Jau ir rašiau kažkur turbūt. Bet kitąmet turbūt vėl susigundysiu. Ne dėl marškinėlių, dėl Vilniaus 🙂

 

 

 

 

 


 

2013/05/28 (pernykštis postas, kai kas kartojasi. Deja vu)

0,5 Nike

 Iškart prie reikalo. Ta prasme apie kelis mažyčius nemalonius dalykus iškart, kad paskui nebereikėtų.
Pirmasis tai vanduo. Mieli bėgimo organizatoriai, labai miela buvo lakstyt nuo vienos muzikinės stotelės prie kitos, tik va ką jums paskysiu: gi ne į šokius bėgome,  galite susukti  tas muzikas lumzdeliu ir įstatyti į savo lizinginių automobilių ekologiškus išmetamuosius vamzdžius, gal CO emisija pagerės. Patyrusiems, viskam pasiruošusiems ir trasą žaibu trasą pralekiantiems sportininkams tikriausiai pakanka vienos vienintelės neilgos atsigėrimo linijos, tiksliau gal net ta viena jiems bereikalinga gaišatis, bet mums lėtapėdžiams žiopliukams, kelias valandas tapsintiems vis karštėjančiame ore, to aiškiai per mažai. Čia renginys aiškiai pakrypo nuo profesionalumo į “pakazūchos” pusę. Su tom muzikom čia kaip su tuo greituminiu tarybiniu garlaiviu, kuris vos vos į priekį judėjo, nes didžiąją garo dalį leisdavo į švilpuką, o ne į variklį.
Mačiau kaip mergina, saulėtame Užupyje užpumpavusi į kalniuką ir vietoje staliuko su vandeniu pamačiusi linksmus dižėjus palapinėje, vos ne jėga atėmė gazuotos mineralkos butelį iš žiūrovų šeimynėlės. Mačiau besusileidinėjantį žemėn palei sieną bičiuką Bokšto gatvėje, kurį ant kojų prilaikė, guodė ir iš savo butelio ant galvos pylė vandenį geraširdė palaikytoja.Trakuose su vandeniu buvo daugiau nei dvigubai geriau, neskaitant ežero. Karlsonas buvo teisus, sakydamas kad per gimtadienį geriau septyni tortai ir viena žvakutė, o ne atvirkščiai.
Tai va, mieli renginių organizatoriai – geriau septynios vandens stotelės ir viena muzika, negu …
 
Kitą jau nuodėmę pats užsidirbau. Noriu išpažint viešai. Gailiuosi.., bet atvirai pasakysiu, ne iki galo nuoširdžiai. O buvo taip: adrenalinas, testosteronas, ratas jau ketvirtas, kai bėgikai labai išretėję. Jau pakvimpa finišo žibutėm, tik ką užsliuogta Išganytojo gatve viršun, dar spustelėjau, o ant Savičiaus ir Bokšto gatvių “piatačioko” (kampo) trys portugalai, suprask vietiniai, bestovį. Atsipaidavę taip, plačiai… Ilsisisi jaunimas sekmadienį aptvertoj trasoj. Veiduose aiškiai parašyta, kad jie čia padėties šeimininkai, o ne tie prakaituoti pabėgėliai su kalgotkėm. Du iš jų dar taip nieko, palei sieną, bet vienas styro pačioj patogiausioj bėgimo trajektorijos vietoj, ant staigaus posūkio. Šiaip nuotaika buvo puiki, pykčio 0, bet tuo momentu, kai išore aplenkinėjau tą tipą, kažkas viduj užvirė, kažkoks trumpas jungimas įvyko ir pats sau netikėtai taip nežymiai pečiu vikstelėjau į jo pusę… Žinot kaip kartais dinamikoj gaunasi, kad tik vos vos jėgos pridedi, o judesyje ir dar posūkyje poveikis kvadratu pasikelia. Na, imtynininkai, o ypač aikidoistai tai žino puikiai. Tai va, nors esu menkutis ir čiuplutis, bet po šio mūsų prasilenkimo tas vargšas portugalas paskrido truputuką šalin, keistai kažkaip garktelėjo ir iš netikėtumo net nesusikeikė. Neatsisukinėjau, bet sprendžiant pagal garsą, ant kojų išsilaikė. Mitrus pasitaikė. Likę jo du kolegos prie vyksmo prisidėję nelabai artikuliuotu mormorando, kažko aktyvesnio imtis matyt pabijojo, nes iš paskos artėjo dar grupelė juodai apsitaisiusių bėgikų su grėsmingais žaibais ant krūtinių.
Atsiprašau, pripažįstu, negerai pasielgiau, bet antra vertus, jei stoviniuoji aiškiai aptvertoj lenktynių trasoj ir gauni niuksą, tai jau tavo problema. Dar galėtum nueit bokso ringe pastovėti…
 
Visa kita vien pliusai. Oras, nuotaika, trasa, Vilnius, žvygaujančios merginos, tiesa negausios. Šypsenų jūra. Ir prakaito.. ir susikaupusių veidų.. Ir veteranų,ir gražuolių,  ir pirmą syk išbėgusių, ir nugalėjusių baimę parodyti savo blizgančių žurnalų požiūriu neidealias figūras. Žinokit, jūs esat šaunuoliai! Ne tos pasipiarinti ir į objektyvus besibrukančios žvaigždutės.
O bėgimas man keistas buvo. Kad ir kaip besiruoštum, vistiek kažkas gaunasi kitaip. Tame matyt ir žavesys. Šį kart išpuolė avralas darbe. Reikėjo priduoti objektą, tai kelias savaites dirbom ilgiau. Ir šeštadienį iki vėlumos… Vietoj trenerės žadėtos priešvaržybinės treniruotės Ąžuolyne ir naminių makaronų angliavandenių atsargoms, dieną prieš pasikroviau “Maksimos” salotomis. Beeee… Ir po bėgimo pasimėgavau ten aikštėje pusvalanduką tuo saldžiu trasos nugalėtojo nuovargiu, susikroviau daikčiukus ir grįžau Kaunan. Viengungiški pietūs, iš aptiktų virtuvėje gėrybių, mat žmona kelionėje, dar gera valandžikė miegučio, vakarinės Mišios ir vėl į darbą. Varėm iki dešimtos ryto… Pirmadienio dešimtos… Pridavėm… Išvažiavo… Valio… Lova… Seilė ant pagalvės…
Po bėgimo, besnūduriuodamas autobuse, supratau kelis dalykus. Vienas, kad turiu baimę greičiau bėgti. Ypač pradžioj. Toks įspūdis, kad galėčiau greičiau, nes kai užeina bzikas, nesunkiai aplenkiu kokį panašų į save veikėją. Lyg turėčiau rezervo. Ir prieš finišą dar galiu įjungt forsažą. Vieną tokį pavijau trečiam rate palei Vilnelę. Su užrašu ant nugaros “Padaryk, jei gali!”. Padariau. Nors imk ir užsirašyk ant marškinių: “Na ir ką?”.
 
O dar pagalvojau, kad visos problemos dėl kurių “susidirbam” bėgimus ar sveikatą kyla dėl vieno vienintelio dalyko – tai saiko neturėjimas. Jis kyla arba iš nežinojimo arba iš godumo, arba iš abiejų kartu. Svarbiau turbūt kažko atsisakyti, nei kažko pačiupti daugiau. Atsisakyti to, kas pernelyg, ko neapžioji. Kartais tai būna papildomi bėgimo kilometrai, kartais priešingai – kažkas, ko atsisakai, kad galėtum pabėgėti. O juk į sąkone kala: imk, čiupk, vartok, dar daugiau, dar geriau, jei neįkandi, skolinkis dantis… Tau reikia… O ar tikrai reikia?
Dar keistokas dvišakas jausmas yra po bėgimo. Iš vienos pusės kaip pradinukui, vos ne kiekvienas pajudėjimas baigiasi PB (personas best, asmeninių rekordų pagerinimu). Jaučiuosi liūtu, nes įveikiau trasą, aplenkiau ten kai ką… Iš kitos pusės, kai atvėstu ir objektyviai pasižiūriu į rezultatus ir pamatau, kad, nepaisant visų tų lenkimų, atsivilkau galiorkoj… Ima griaužti nepasitenkinimas. Atsiet ką čia, tiek vargo dėl trys ar keturišimtai nioliktos vietos. Geriau spjaut į tai ir vėl vienam pačiam su niekuo nesilyginant lakstyti. Sau… Didingai taip. Kaip tas senas perdyla Ničė… Nedrįstu brautis starto koridoriuj aukštyn, nepaveju, ot ir nereikia man jūsų…
 
Nors ne. Patiko šitas bėgimas. Labai patenkintas ir savimi ir renginiu ir kolegom bėgikais, ir savanoriais, ir palaikytojais, ir nustebusiais miestelėnais, ir oru… Pirmą sykį tokiam didesniam dalyvauju, kai bėgikų minia turi stabčioti pradžioj ties posūkiais, biski apsistumdyti. Atrodo patinka net ir gale minios startuot. Ten magumynas,  daug veiksmo lenkiant, galima paplepėt, paguost ką nors. Pasijaust šiokiu tokiu liūtu… Lėtaeigiu tokiu, galiorkos liūtu…
Skaičiukai bus vėliau. Susimatysim už dviejų savaičių Kaune. Man tai bus 10km. Na, turėtų būti…

 

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

4 komentarai

  1. lapebega sakė:

    Labai inspiring apie vilniečių elgesį… Brač, kažkas naujo ir žiauriai gero, hau!

  2. padugnini sakė:

    Aha. Perliukas, kuris visus blogumus atpirko. O, pameni Kaune tą dieduką, kur mus irgi palaistė?

Komentavimo galimybė išjungta.