Runcraft

20140329_151734

Žaidimai (aišku, kad kompiuteriniai, apie ką čia, internete, daugiau kalbėt?) visada traukė. Net tada kai jų toli gražu kompiuteriniais nepavadintum, elektroniniais nebent, gal elektromechaniniais. Paskui atėjo PC, paskui internetas, dar paskui “i“… Dabar turbūt reiktų mokslo tam specialaus – ludiologijos arba geimologijos ar panašiai, kad apibrėžtų kiek ir kokių jų, tų žaidimų, dabar priviso. Ir suprantama – koks nors reiškinys tapęs mokslu, iškart tampa nuobodžiu… Boring! Bent jau mums – diletantams. Todėl ir pakaks apie tai.

Įdomesnis klausimas, ne kiek ir kokie žaidimai, bet KODĖL. Kodėl norisi žaisti? Brač, čia jau iš tikro subruzda mokslininkai: psichologai, psichiatrai, visokie ten antropologai; nes tik, atrodo, va tik pradedi žaist, šast –  ir priklausomybė… Ir vėl, čia prasideda rimti ir nuobodūs reikalai, todėl mes, diletantai, juos nuolankiai paliekam specams. Norintys blykstelėti erudicija, tepasigūglina ar pasijūtūbina, informacijos, bent jau užsienietiškai, pakanka.

Neatsikratau jausmo, kas bėgimas labai panašus į kokį “geimą“. Tiesą sakant, karta, kuri ištisą parą jau nė minutei nerizikuoja atsijungti nuo skaitmeninės bambagyslės, susikūrė  i-žaidimus, kurie tiesiogiai sujungia, kaip čia pasakyt?, “natūralųjį“, tikrąjį bėgimą su virtualybe. Naiko pliusai, lobiai, zombiai, teritorijų hatchingai… Reiks pabandyt kada. Gal.

Pacemaker - vienas simptomatiškiausių ir bukiausių šito žanro mūvių

O ką aš žaidžiau, kai bėgu? Populiariausias turbūt “geimas“ – RPG (role-playing game) pavadinimu “Keršytojas“. Šitas gal arčiau kino nei kompiuterinio žaidimo, ta prasme kad čia imi rolę vaidint ir tiek. Siužetas senas kaip Nokia 3310. Nuvalkiotas 2/3 filmų apie sportą ir vienišus kovotojus. Jo esmė ta, kad herojus – sportininkas, pradžioje gabus, bet vėliau dėl kokių nors priežasčių susimovęs, visų jau seniausiai nurašytas, staiga bac – susiima, ima smarkiai- smarkiai, sunkiai-sunkiai, būtinai skambant įkvepiančiai soundracko temai, pasitreniruoja; šoka į lemiamas varžybas ir, aišku, pačiu-pačiu paskutiniu momentu laimi. Ir visiem-visiem, na, tiem, kurie jį nurašę buvo, atkeršija.., nugali kažką.., kaži ką įrodo… Kaži ką įrodo net tiems, kurie jo niekad ir nežinojo. Dabar žino.

 

Na gerai gerai, gal ne taip bukai, bet, mieli bėgikai, sutikit, kad yra bent kartais viduj noro slapčia, niekam nematant, prisitreniruoti smarkiai, ilgai niekur nesirodyt ir staiga: pyst – iššokti į trasą ir parodyt visiems…

 

Kitas RPG – tai varžybos arba vieši bėgimai. Čia labai smagu suvaidint tikrą, profesionalų sportinyką. Virtualybėje kompensuoti tai,  ko nepatyrėm tada, kai buvo laikas, ko negavom ar negaunam realybėje. Žodžiu pagyvent kitą gyvenimą. Kito kailyje. Geresnio. Kietesnio.

 

Kitas bėgimo ir “geimų“ panašumas –  kopimas iš žemesnio lygio į aukštesnį, iš “levelio“ į “levelį“. Misijų vykdymas. Misija 5km, misija 10km, misija Maratonas, Trailas, Vertikalus kilometras. Kabina! Ir svarbiausia galo nėra! Atrodo dabartinė misija jau tokia sunki, beveik misija neįmanoma, bet va paskutiniai metrai, vartai su užrašu “Mission accomplished“… ir su azartu čiumpi naują, dar sunkesnį. Nes tokia žaidimo esmė, kitaip neveža. Reikia užkimšt galvą kokiu nors nauju tiksliuku, misija, kad neturėtum laiko galvoti per daug, kad nepastebėtum, jog esi viso labo žaidimo matricoj. Kad po dienos misijų vykdymų užtektų jėgų tik priropoti iki lovytės be jokių  minčių apie tų pačių misijų prasmę. Be to gi šitas žaidimas madingas, visi jį žaidžia!

 

Online, pirmo asmens, realus laiko, maksimaliai priartintas realybei, su galimybe žaist tiek individualiai, tiek komandoje, jokių “seivų“… Visa tai bėgimas arba žaidmas pavadinimu “Runcraft“.

Dalyvauti  “Runcraft’e“ nėra sudėtinga: greitai įsikerti į taisykles, perkandi interfeisą, logiką, “hintus“, kartais gal net ir “čytus“. Kyli reitinguose, imi jaustis kietas, kompetetingas, autoritetingas, reikalingas, galintis patarti. “Runcraft’as“ – begalė ne tik lygių, bet ir variacijų. Gali žaist tyrinėjimą ir nuotykius, gali lenktynes, gali pabrėžinėt ten savo išskirtinumą ir t.t. Žaidimo struktūra visa tai leidžia. Gali labai sėkmingai socializuotis geimerių aplinkoj. O pliusai sveikatai? Parodykit dar bent vieną “geimą“, kuris šitaip stiprina sveikatą!

Sako kad žaidimai taip kabina todėl, kad juose būna paslėpta kažkokia archetipinė simbolika. Pavyzdžiui pirmo asmens šaudyklėse – tai labirintas. Klaidžiojimas vis sudėtingėjančiu gyvenimo labirintu žudant vis baisesnius priešus – savo baimes. Gale aišku – prizas. Gražu? Taip! Deja, visai tai virtualybėje.

“Runcraft’e“ labirinto irgi yra daug, bet yra dar vienas simbolis. Gal net svarbiausias. Tai – Bėgimas! Bėgimas nuo kažko, Bėgimas kažkur, Pabėgimas, Kažko vijimasis. Pasižiūrėkim į mūsų herbą – Vytį. Tiesa ten bėga žirgas, bet gi esmė vijimesi. Vijimesi kažkokio priešo, kažkokio tikslo…

Prieš kokius 7 metus visai atsitiktinai mestas bičiulio klausimas netikėtai taip aštriai pataikė, taip įstrigo ir užkabino, kad net dabar skamba ausyse. Tą puikų vasaros vakarą žych – atlėkiau plevėsuodamas barzda pas jį į kavinę, o jis ramiai kažką skaitydamas, juokais taip: “Nuo ko bėgi?“ Ir pataikė…

 

 

Tai nuo ko bėgam?

 

 

Ir dar, nėra nemokamų žaidimų. Net už “totaly free“ žaidimus mokame vienintele nesudegančia valiuta – savo laiku.

 

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Iš gamtos stebėjimų... ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.