Trakai 0,5 antras dublis

obelisKad kairė koja ne kažką, akivaizdžiai pamačiau iš naujųjų Nike padų. Kairiojo kulno išorė smarkiai nudėvėta, o dešinysis padas visas gražiai tolygiai. Iš viso, jie, tie padai taip greit dėvisi, kad pradeda smelktis visokios abejonės dėl pirkinio gerumo. Dar ir pėdas vakar bėgime ėmiau jaust, ten kur niekad nejaučiau. Nors greičiausiai, pastarieji dalykai dėl to, kad paskutiniais mėnesiukais beveik nebėgau. Tik renginiuose. Kaip profas… Aha, yra kažkas tokio man su sportais, kažkas tokio, kai sėkmingai pradedi ir aiškiai progresuoji, o po kokių, tarkim, metų ar panašiai, dėl kažikokių priežasčių nustoji stengtis taip, kaip pradžioje, ir progresavimas dingsta. Tada apima nusivylimas ir pyktis, nes matai kaip galėtų būt, tiksliau norėtųsi kad būtų, o nesigauna… Ir ne tik sportuose, ir spėju ne tik man.

Čia tokia pikta lemianti įžanga siužeto įtampai sukurti. Negi imsi ir greit greit viską tiesiai šviesiai išklosi. Kaip 100m bėgime. Arba 200. Čia, brač, ištvermės reikia. Aha.

Ar ne? Tada tęskim. Po bėgimo vakar kažkaip ūmiai, priepuoliais ėmė skaudėt kelį. Aišku kairį. Šiandien kelio nebe, bet užtai blauzdą… Bandysiu netrukus išvest ją į Ąžuolyną pasilakstyt, pažiūrėsim ką sakys. O paskui desertas – baseinas su pirtele. (Jau prasibėgau ir prasipirtinau. Ir išvis – jau rytoj. Vistiek skaud…)

O Trakai ką? Trakai visada gerai. Ir bėgimas fainas, ir reklama jo, ta su Vėju pavykus. Smulkmenų užsikabinimui visada gali rast, bet Trakų grožiai viską atperka. Tiesa ir man pačiam ir visiems, su kuo pleptelėjau po varžybų, sunkokai bėgosi, nežiūrint kad ratai buvo du, o ne keturi.

Pagal ankstyvo pavasario scenarijų, tas bėgimas turėjo būt paskutinis longranas prieš dręskiant visa jėga Vilniaus pusmaratony, bet virusas turėjo savo nuomonę. Pasiruošimo jam programa nuėjo ten, kur pas katę pypas. Ir ne tik dėl viruso nebėgau. Paskui tiesiog nuotaikos nebuvo lakstyti… nusiteikimo, kaip dabar madinga sakyt – motyvacijos, bet apie tai reiktų atskirą traktatą kada parašyt.

Į Trakus atvažiavau anksčiau, prieš tai Vilniun užmetęs W., todėl viskam: parkavimams, persirengimams, tualetams, atsigėrimams, geliukų pirkimams, numeriuko segimams, prabėgimams pro minią labai protingu veidu (apšilimas), viskam laiko užteko su atsarga. Oras, palyginti, irgi lepino. Startas irgi ramus, bėgimas paskui (bent jau turėjo būt) irgi. Pernai, pamenu, buvo pirmas sykis, labai ieškojau prie ko čia prisikabint, kad  tempą laikyti, blaškymosi daug buvo; šį kart labiau pasitikėjau savo tempu. Gal net priešingai, stengiausi, kad niekas nediktuotų greičio. Daug kas aplenkė, kažką pats lenkiau, tarpais ilgokai girdėdavau šnopavimą ir tapsėjimą už nugaros. Matyt kažkas kabinosi, na ir į sveikatą, jei tik naudinga buvo. Taip ir bėgom, beveik visas dvi valandas.

Pirmame rate už tilto prieky tarp kitų nugarų sušmėžavo kažkur matyt figura. Maža tokia, sausa. Su kepuraite, snapu atgal, ir keistais dyvaisais ant batų (nežinau kas tai, gal bacilai nuo sniego, maža gi kur gali nubėgt). Dar truputį priartėjus abejonių neliko. Šito laikysenos nesupainiosi: pats P. Silkinas! Niekad iš taip arti jo nemačiau. Lyg ir biski pasimečiau, biski smalsu pasidarė, kaip čia tie bėgimo gangai daro iš tikro. Ir lenkt kažkaip nepatogu… Kilo mintis pasilaikyt kartu, visi juk žino P.S. tempo stabilumą. Taip kartu “pasimūkinom“ kilometrus kokius tris keturis, vėliau kažkaip susinepatoginau išnaudot veteraną ir po to to staigiojo apsisukimo trasoje nuvariau į priekį. Pasilabinom su greta bėgusiu lenku ir, prieš posūkį link tiltukų, akies krašteliu pamačiau tuos arkliukus (pradžioj jų ten keturi buvo) ,aiškiai nusiteikusius įsiliet į veiksmą. Panašu, kad vienam pavyko.

Antram rate sunkėliau pasidarė. Įsimečiau pilvan geliuką ir prasidėjo beveik rutiniškas mynimas link pabaigos. Visą laik norėjosi lėtintis, bet čia pasitaikė toks ponaitis su kuriuo kurį laiką palenktyniavom. Toks truputį monumentalaus sudėjimo ponaitis, su diržu, pilno gėrimo bonkikių. Gal būt aplenkęs ir nubėgęs sau ramiai, bet kad labai garsiai. Ir trepsėjo už tuos visus tuos keturis arkliukus garsiau, ir kvėpavo, lig įgarsintų vieną tų senobinių vokiškų pornofilmų. Labai atkalus bičas, respektas jam; ilgą laiką, gal beveik pusę rato jis prišnopuodavo už nugaros artyn, tada mano puikybė suspurdėdavo, spustėldavau… ir vėl visks iš pradžių. Už tilto ėmė pabost tas žaidimas, bet azarto ir jėgų atitrūkinėt nebebuvo, ėmiau užleidinėt jį priekin. Būtent užleidinėt, nes jam atitrūkt irgi buvo ne kažką, tik likus dviems kilometrams, pamojau jam kad lenktų ir jis nuspaudė priekin. Spėju, neblogą PB pasidarė.

Pabaiga, kaip visų tų ilgabėgių – sunki, kai skaičiuoji tuos paskutinius metrus. Va tiesiai finišas, va posūkis kairėn atgal į trasą, jau užtvertas… Kad prabėgt, teko pasukt dar kairiau, už aptvėrimo. Finišo triukšmai liko ten toliau, dešinėj. Tykiai sustabdžiau laiką telefone… Kaip atlikt šitą manevrą apžiūrėjau dar ryte. Kad neapsisukinėt ir nekelt bereikalingo dėmesio ten, kur finišas jau aptvertas. Toks buvo sumanymas – nefinišuot. Puikybė aišku, kvaila, paaugliška, bet antra vertus… Jei pasakai A (tipo: “ai, man tas rezultatas, tas medalis nesvarbus“) tai turėk valios pasakyt ir B… Nebesiteisinsiu.

Pirmas toks bėgimas, kai visai gale, kai jau lieka tik paspaust, daviausi taip gausiai lenkiamas. Va čia tai jau tikrai motyvacija: jei jau nenusiteikęs finišuot, tai ir jėgų tam neatsiranda. Čia savęs neapgausi… Viskas, pasimatom už dviejų savaičių Vilniuj.

 


 

2013/05/13 (pernykštis postas)

0,5 Trakai

lake

Į bėgimą šeštadienį išvažiavom dviese su Wilma. Kaip senais gerais laikais, su viena maža tašike per petį, traukinuku.trainBe jokių skubėjimų ir įsipareigojimų nuveikti-padaryti-aplankyti-susitikti. Aš bėgt tik nubėgt, jei tik pavyks, o jinai iš viso taip sau, palaikyti. Prasibastėm po senamiestį aukštyn-žemyn besirinkdami kurioj  iš bažnyčių į Mišias nueit. Žioplinėjom, landžiojom į bromas, sėdinėjom, šėrėm ledais įžūlius kaip taksistai senamiesčio  žvirblius. Dar papietavom Čaichanoj. Žiauriai skanu, dar nostalgija studentiškos Vidurinės Azijos, bet  brangu, gal tegu užkalniai su savo išbrinkusiom nuo britiškos valiutos kišenėm ten pietauja. Kai dieną prasibastai, nėr skaniau už eilinio prekybcentrio salotas, sumaumotas kur ant nuošalesnio suolelio ar tiesiog pievutės. Geras tonas diktuoja, jog tokios salotos turi būti valgomos iš kavinės nuknekcintais šaukšteliais ir jomis turi būti dalinamasi su balandžiais, žvirbliais, ar kokiu priklydusiu šunėku.

birds

 

 

 

 

 

Trumpam susitikom su sūnum, bet jis visas šiuo metu bakalaurinis, todėl geriau neblaškyti niekais. Tegu dirba.

poetry

Bėgimas

Kad nepamirščiau, iškart padėkosiu, visiems trasos savanoriams. Jaudino jų geranoriškumas. Ir šiaip viskas labai gerai, net oras. Net tos balos ir tos apvalių akmenų grindinio atkarpėlės. Jei dar būtų buvę dušai, tai jau būtų per gerai ir neteisybė…

Keistas dalykas, kuo daugiau dalyvauju tuose bėgimuose, tuo labiau jaudinuosi. Lyg ir atvirkščiai būti turėtų? Na, paskutiniuose dviejuose prisideda, kad nepasiruošęs ir kad čiurna barška. Visiškai nebuvau įsitikinęs, kad bėgsiu. Ištisą savaitę prieš blaškiausi – bėgti visą, ar sutrumpinti. Vakarais bjaurybė koja aptindavo, o ryte vėl – viskas neblogai… Po ketvirtadienio kaunomaratoninės treniruotės parašiau vaikui (tarėmės, kad jis Vln gyvendamas paims numerius), jog bėgsiu tik pusę distancijos. Penktadienį vėl sutrūkčiojau, paskambinau ir nusprendžiau varyt visą. Et, bus kas bus. Bėgsiu lėtai, jai užspaus, eisiu iš trasos. Skolingas čia kam, ar ką? Ir koja bus ištestuota karo lauko sąlygom.

Keista, bet atrodo tai pasiteisino daugiau nei tikėjausi. Va pasilenksiu po stalu kojos pačiupinėt dar sykį… Nieko, viskas tvarkoj, neskauda. Priešingai, toks įspūdis kad net daugiau pramankštinta. Vakare irgi netino daugiau.

gate

Visgi apie bėgimą.

Aha, apie jaudinimąsi jau rašiau, o apie Trakų grožį, sekmadienio ryto kavą geležinkelio stoties kavos automato nerašysiu. Labai gerai, kad numeriai buvo paimti iš anksto, nes murkdytis registracijos eilėj iki paskutinės minutės, kai adrenalinas muša, labai ne lygis, juk tam yra eilės prie tualetų. Kaip visada startas užklupo galiorkoj, pajudėjom pėstute, todėl pradžia buvo lengva. Tempo bėgimuose dar nesuvokiu, todėl ėmiau ieškot prie ko čia prisigretinus. Po kelių ar keliolikos pabandymų radau du labai lengvai ir iš pažiūros negreit bėgančius vaikinukus ir nutariau bent pirmąjį ratą jų laikytis, o paskui paleis, nes jie bėgo lyg truputį truputį greitėliau negu būčiau norėjęs pats. Pakui kokią liekną damą gi nebėgsi, nes kai ilgiau žvelgi į, kche, nugarą išsiblaškai. Na, vyrai turėjo pagaut mintį. Taip išėjo, kad beveik visą kelią nubėgome kartu, kol jie pačioj pabaigoj neįmetė 5-to bėgio ir nenutolo…

Nebuvo labai sunku. Tai kalniukais be reikalo prigąsdino, jie pasirodė esą visai nedidukai, o vėliau bėgimas paežere buvo beveik relaksinis. Gal tik paskutinį ratą išskyrus, ten jau pasijuto… Tada ir tiedu vaikinukai mane pralankė, matyt buvo kažkur stabtelėję, dar lyg bandžiau laikytis, bet kur ten… Beje, tam pačiam paskutiniajam ratui prasidėjus aiškiai pajutau, kad baigsiu.

Dar pastos išbandžiau sriūbtelt. Visai neblogai, tik sprangi labai, gal tik trečdalį nugurgiau. Daugiau pabijojau, nes būtų tekę gausiai vandeniu užsigėrinėt.

Dar stabtėldavau gurkštelt izotoniko, kurį laikė Wilma. Dar nemažai vandens sau ant galvos ir už apykaklės supyliau. Dar sugebėjau iš plastikinės stiklinės gerą gurkšnį tiesiai į šnervę susipilti… Dar lenkai, kurių daug buvo patiko. Dar su pačia Živile Balčiūnaite pavyko susimosuot. Visai per klaidą, mat labai prastai įsidėmiu veidus, tai pastebėjęs kažkur matytą imu šypsotis, kartais mojuotis. Jinai matyt irgi… Dar pastebėjau įdomią lietuviško bėgikų palaikymo tradiciją, kad išskyrus kelis “išsišokėlius”, visi paliko tik savus… Dar… Dar kartą ačiū, visiems trasos darbinkams, ir merginoms, kurios nepatingėdavo prie kiekvieno prišokt su sveikinimais, medaliu ir vandeniu. Super! Ai, dar ir marškinėliais geri.

O dar labai džiaugiuosi, kad Wilmai patiko. Ji ne bėgikė, tiesiog turėjo krūvą laisvo laiko,  vietoj savaitgalinės rutininės namų ruošos.

Paskui dar kartą pėstute per Trakus į stotį. Šį kart visai lėtai, o ir miestelis gerokai padidėjęs nuo ryto ir krepšys pasunkėjęs. Paskui traukinio laukimas, išsitiesus ant žalutėlės pievutės prie stoties…

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje bėgimai ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

3 komentarai

  1. Kiborgas klausia dėl porno filmų, gal turi kokį parekomenduoti? Ir dar mane neaišku dėl to nefinišo. Čia kaip ir reikėjo gal susprast, bet o kodėl DNF?

  2. padugnini sakė:

    Kai nekerti finišo linijos, užrašo Do Not Finished (DNF) Matyt kažką ten neaiškiai parašiau?
    O Kiborgui perduok, kad nerekomenduoju. Dar kokią priklausomybę įsitaisys.

  3. Atgalinis pranešimas: Noriu kitaip | pingvino kojos

Komentavimo galimybė išjungta.