Trys viename

20140504_192920

pimpis

Čia Rošacho testas. Ką matot paveikslėly?

Aš tai bėgiką varantį intervalus. (Nes žiūri į laikrodį su pulsometru ir GPS)

Diagnozė?..

 

Matėt kada, kaip katė paslysta? Buldynkšt… ir iškart suvaidina, kad kaip tik taip ji ir planavo. Tai va ir aš apsimetu, kad blog’iečių piarinamasis visai netrukdo parašyt naują tekstuką. Ne ne, viskas čia gerai, taip turi būt, laikai tokie. Jei nesiviešini – tavęs nėr. Nesipiarini… Tiesiog reklamos nekenčiu, bet… karts nuo karto buldynkšt ir pasireklamuoji. Na, dažniau negu karts nuo karto, na beveik kiekvieną sykį… Žodžiu nutaisau dabar šaltą, 007-to nr. katino snukutį –  atsieit visai čia nerūpi jokie reitingai, trafikai, laikai (like’s), kitaip sakant kas ką pagalvos. Aha nerūpi… miau!

Pirmas iš trijų: Kauno pusmaratonis

Negerai atidėliot įvykio aprašymą, nes viskas nublunka, išsitrina, o jei po jo seka dar vienas ir dar vienas, tada visai nekas. Antra vertus, kai parašai iškart, labai taip “wau“ emocingai gaunasi, nors gal tai ir nėra blogai.

Neplanavau šito bėgt, bičiulis įkalbėjo, ir kiti blog’iečiai kažkaip pavasariškai sureagavo, susiregistravo patys pirmieji… ir dar vienas vienas stimulas buvo: tai stadionas! Kada gi dar pasitaikys galimybė “civiliokui“, kaip tikram atletui, tikru bėgtakiu prasilėkt? Jau pernai apie tai svaigau, bet tada gripas iškirto, gulėjau su šlykščiausia temperatūra ir galvasopiu. Šiemet irgi per plauką – lietuje matyt bėgom dviese su virusu (ačiū sergančiam darbo didvyriui darbe) ir jisai, tas virusas, manimi po to pasinaudojo pačiu vulgariausiu būdu. Prasnarglinau be treniruočių beveik tris savaites ir į pusmaratonį teko išbėgt tiesiog taip, iš lovos. Už tai labai apsidžiaugiau, kai Dovilė, Lapė, Tomas, nutarėmė bėgt kartu – lėtuką. Gal 21 km. ir per daugoka rekoveriui, bet vistiek kažkada vėl pradėt reikia. Taip ir bėgom… Tokios nuobodžios trasos dar neteko bėgt, už tai smagiai pliurpėm visas dvi su centais valandas.

Bėgimas? Nežinau… su visa pradinuko pagarba rengėjams, bet pusmaratonis kažkoks beviltiškas, išsikvėpęs, beskonis. Komercinio kraujo ir judėjimo įliejo 10-km maksimos vaistinės taurė. Sakyčiau ištraukė. Gal čia Kauno provincialumas taip kraupiai apsireiškia? Išmirėm? Išemigravom į sostines ir užsienius? Negi čia tik rengėjams parako trūksta? Apmaudu! Juk tokį potencialą turi šitie du bėgimai: pavasarinis – stadioną, rudeninis gi – miesto širdį (beje irgi poinfarktinio stovio po Akropolio pastatymo) Laisvės alėją! Pabirzgėm, užteks. Dabar kas faino: nagi tos savanorės Studentų gatvėje, žmogėnas iš privatuko, laistęs savo pievukę kieme ar poršiuką, mum paskutiniam rate dušą įtaisęs, kas čia dar..?

Antras. Stok už garbę Lietuvos, 10,1km

Anas buvo sekmadienį, dabar jau ketvirtadienis. Labai norėtųsi miškais prasinešt, kur pinvinai bėgo, bet maža ko norisi, kaip sakydavo “Ragainės II“ kapitonas: “įgulos norai begaliniai, o jachtos galimybės ribotos“, pakaks ir miestuko. Tuo labiau, kad bėgimas šitas šaunaus. Gal, tik kad prezidento V. Adamkaus šį kart nebuvo. Nieko, kitąmet… Na, perkąskit mano sportbačių gelio paduškėles, bet skiriasi tokie bėgimukai nuo “komercinių“. Na, kitokia atmosfera, nors tu ką. Nors šitas ir toks, kaip čia… oficiozinis biski, ar ką? Bet šaunus. Na limpa retro muzika prie prezidentūros kiemelio ir L. a. … Ir kareiviai su uniformom. Ir savanoriai.

Šį kart spustelėjau. Vidutiniškai taip, nes savaigaliui norėjosi pasilikt. Ai kaip visada, atrodo kad leki greitai, o kai pamatuoja tai nelabai. Keliom minutėm greičiau negu pernai, atrodė daugiau bus. Kitąmet čia vėl bėgsiu. Pusmaratony tikrai ne. Turbūt…

Trečias. A. Vietrino taurė, 10km

Penktadienį ilsimės, ir besilsėdami, nejučia užsirašom į šeštadienio bėgimą, nes paskutinė diena nemokamai. Ok, bus gera treniruotė, gi šiaip patingėčiau vienas greičiau palėkt.

Va šitas – pats tikriausias bėgimuks, čia atvaro tie kur žino ką varo. Ta prasme, kad “komerciniuose“ bėgimuose dar galiu pavaidint kietesnį, tarp tokių pat arbatinukų (čainykų), o čia nėr prieš ką. Pora žingsnių po starto ir viskas aišku. Bet užtai čia žymiai jaukiau. Pasižiūrėjus į veteranus, tai net šeimyniškai kažkaip, ar ne? Už tai ir bėgosi 19s/km greičiau negu ketvirtadienį, bet vėl, mažytis nusivylimas, kai laiką sužinojau. Svarbiausia kad aplenkė nu tas.., Kiborgas žino kas… Įsilėkė, kaži ar bepavysiu, nors Jonavoj dar aplenkau.

Viskas, pasimatom savaitgalį Trakuose, o dar už 2sav. Vilniuj. Po pusytę padarysim…

20140425_162759

klevas

Ketvirtas. Čia bonusas…

Ai, joks bonusas, o pernykštis atitinkamo laikotarpio postas, atkurtas po trumpo jungimo, bičiulio Tomo dėka. Dabar visada įdėsiu posto gale ir pernykštį, palyginimui kur nubėgta per metus. Taip atkursiu nubyrėjusius tekstus, negi išmesi. Kad nesimaišyt – pernykčiai – kursyvu:


 

2013/05/02

Už garbę Lietuvos atstovėta, tamsta Prezidente!

Antram rate išdavikiškai ėmė zvimbti mintis, kad tikriausiai vata mano galvoj per žiemą visai atidrėko, jei nutariau galįs nubėgt maratoną.

Ne ne, viskas tvarkoj. Juk balandis vos ne visas pragulinėtas, tik 18 km nubėgta, lyg ir nebūtų ko stebėtis, kad sunku, bet jau tos ambicijos…

Ir nuotaika ne kokia, bjauri vakarykštė diena, neužtikrintumas dėl čiurnos. Ryte iš sąmonės kampučių krebždėjo visai logiški “atmazų” variantai. Paskui erzėjau, nes vaidenosi kad vėluoju, paskui ilga tarybinė eilė prie čipų, paskui ilgas starto laukimas. Bet sutikti bičiuliai, geras oras, aplinkinių geranoriškumas šventiškumas ir bendra bėgikiškai-šventinė atmosfera ramino ir džiugino. Jei galutinai ir nenuramino, nes pulsas buvo gerokai per aukštas, tai nuotaiką tikrai sutvarkė.

Planas buvo toks: pirmus du ratus visai neskubu, velkuosi galiorkoj saugodamas kanopas, gale paspaudžiu, jei tik sveikata leis. Pavyko laikytis tik pačios plano pradžios, sąžiningai su paskutiniais iš kiemelio išbėgt. O jau gatvėj pasirodė ne lygis šitaip bėgt. Pagreitinau ir… ėmė darytis sunku… Iš plano liko blynas…

Na, ne tai kad sunku, bet taip kažkaip ne taip. Vejiesi vejiesi ką nors, spaudi spaudi ir kažkaip neišsispaudžia. Toks blankus gavosi bėgimas, be ypatingų emocijų. Va ką pabandžiau naujo – tai atsigert antram rate, bet nenudžiugau labai. Ėmė pilviuką spaust, kažką ne taip dariau, o gal tiesiog nepripratęs. Reiks nepatingėt ir paekspermentuoti.

Ir ta eilė po bėgimo. Šita visai be ryšio, tiesiog idealus būdas peršalti jei neturi asistento. Ir dar tuo pat metu apdovanojimai už kampo, kad dar apmaudžiau būtų… O juk visai būtų įdomu pažiopsot į greituolius.

Keista, bet tai nuotaikos nebegadino, bendra atmosfera viską skraidino, traukė aukštyn. Džiugino žmonių, pirmą kartą  nubėgusių tokius atstumus, veidai. Prieš startą – bravūriškumas, po finišo – nuovargis, lengvas siaubas ir pasididžiavimas vienu metu. Pagarba jų drąsai! Nuklausiau pokalbių eilėj, kad daug kam tai antrasis gyvenime bėgimas po Kauno pusmaratonio. Tikrai faina.

 Dar sujaudino pats prezidentas. Kaip geranoriškai, maloniai ir nuolankiai jis fotografavosi su visais norinčiais.

Labai ačiū visiems bėgusiems kartu. Akivaizdžiai ir neakivaizdžiai. Ačiū organizatoriams, ypač tiems, kurie su mumis besišypsodami tose eilėse vargo, ir palaikytojams labai negausiems ačiū.

Aha, o bėgimas! Užskaitau, kad kojos bandymas įvyko. Nelabai dar. Dar patinimas jaučiasi ir bėgau su įtavaru. Gerai kad gyja po truputį. Gerai tai, kad minute PB 10-ties km., galiojusį nuo pernykščio batonų bėgimo, pasigerinau. Gerai tai, kad gana stabiliai tempą laikiau.

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

5 komentarai

  1. Kiborgas sakė:

    Žinau žinau tą 🙂 mane irgi gąsdin jo greitis. Baisu net į varžybas registruotis..

  2. Arturas sakė:

    Smagiai tas “po pusyte padarysim“ skamba. Ir kodėl neužsiregistravus taip stipriai pradeda traukt bėgt ją: ir Kaune ir Trakuose ir Vilniuje.. praeis. Esu girdėjęs žmonės tiek “nusibėgioja“, kad taip ir kalba: tai šian po 50 padarom, ar po 100? (km,km)

    • padugnini sakė:

      Turbūt paskutiniai šitie “komerciniai“ man bus. Pabuvau ant tos VAROM bangos užteks… Nusibodo tiesą sakant.

  3. lapebega sakė:

    Šiandien sapnavau, kad bėgu iš Vilniaus į Panevėžį. Labai nekomerciškai. Kai pradėjau bust, susivokiau, kad bėgu vietoje, o kai pabudau, pajutau įtvarą ant čiurnos. *^%#**- nusikeikiau lapiškai.
    Fainai parašei, teisingai. Hau! Sėkmės išsvajotuose Trakuose!

    • padugnini sakė:

      Ką sako lapės kai keikiasi? 😀 Beje gi blog’čiai turės bėgt iš Kauno į Vilnių kažkada. Gal tą ir sapnavai?

Komentavimo galimybė išjungta.